Nr. 2014/2 (326)

„Kur eisi – ten ir būsi.“ Ši frazė neapleidžia jau keletą mėnesių vis stebint Lietuvos realijas. Kokiu demoktarijos keliu mes nuėjome ir kur esame šiandien? Visus tiesiog apsėdo draudimų ir cenzūrų manija. Per pokalbių laidas postringaujama, kodėl leidžiama rengti rusų kultūros dienas, įvairaus plauko publicistai virsta kino kritikais ir iš peties kritikuoja LKC sprendimą iš Rusijos Federacijos valstybinio kino fondo įsigyti ir suskaitmeninti Vytauto Žalakevičiaus vaidybinį filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Palaipsniui uždraudžiama rūkyti Vilniaus parkuose, skveruose, mąstoma tai uždrausti daryti ir nuosavo buto balkone. Prieš pusmetį pasirodžiusį Neringos Dangvydės pasakų rinkinį „Gintarinė širdis“, kuriame publikuotos ir dvi pasakos apie tos pačios lyties poras, privalu žymėti „N-14“ ženklu. Pavojinga tampa kurti ir meną: feministės menininkės dabar tąsomos po teismus už performansą „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“. Draudimų sąrašą galima tęsti, o išvada peršasi tokia: net nepastebime, kaip judame link vaakumo. Link to, ką, anot mūsų moralės sergėtojų, būtų galima įvardyti taip – užsimerkus gyventi paprasčiau. Tad neatsitiktinai šis numeris skirtas tiems, kurie, kaip ir Larso von Triero filmo herojė Džo, visada reikalauja daugiau iš saulėlydžio. Filmą „Nimformanė. I ir II dalys“ recenzuoja Agnė Narušytė, kuri celofaniniame kambaryje gulinčią ir pajudėti bijančią nimofomanę nuo šiol prisimins visada, „kai Lietuvoje vėl iškils kokių nors idėjų ar kūrinių uždraudimo klausimas“. Živilė Pipinytė taip pat neatsitiktinai apžvelgia erotikos atsiradimą ir jos evoliuciją kine savo straipsnyje „Geismo anatomija“. Apie tai rašyti autorę paskatino prie LKC veikiančios filmų indeksavimo komisijos posėdis, kuriame ji buvo pakviesta dalyvauti, kai sprendėsi Larso von Triero „Nimfomanės“ likimas. Išklausiusi kai kurių narių argumentų Ž. Pipinytė pasijuto lyg sugrįžusi pusę amžiaus atgal.

Tačiau šis numeris ne tik apie Larsą von Trierą. Rūta Birštonaitė supažindina su laiko meditatoriaus Tsai Ming-liango filmų estetika, Izolda Keidošiūtė pasakoja apie naująjį britų Šerloką – Benedictą Cumberbatchą. Praūžusio „Kino pavasario“ konkursines programas aptaria Gediminas Kukta bei Ieva Toleikytė. Apie kino festivalio programos sudarytojo profesiją Ludmilą Cvikovą kalbina Santa Lingevičiūtė. Su anapilin išėjusiu Antanu Šurna atsisveikina Roma Pauraitė. Dar – tikrai dėmesio verti interviu su Pawełu Pawlikowskiu bei Philipu Gröningu...

Tad vasarą „Kino“ žurnale tikrai bus ką skaityti. O jei paskutinę rugpjūčio savaitę atsidursite Nidoje, apsilankykite „Baltijos bangos“ festivalyje ir pasidomėkite, kur link eina mūsų kaimynų kinas.