Semme

Sąmoningai ar ne, tačiau kiekvienas žiūrovas turi kino žanrą, tematiką ar dramaturgijos modelį, kuriuos, jei tik galėtų, ištrintų iš kino istorijos ar bent apmokestintų riebia suma. Atsimenu laikus, kai daugelis purtėsi ir nenorėjo žiūrėti socialinio kino – jis ne vienam paliko ilgalaikes pasekmes. Yra žmonių, negalinčių žiūrėti šiuolaikinių „černuchų“, ir tų, kurie saugiu atstumu aplenkia romantines komedijas. Aš, be kitų netolerancijos nuodėmių, išpažįstu dar vieną – kaip įmanydama vengiu dokumentinių filmų apie etnografiją ir didingas tautos tradicijas. Ne dėl to, kad minėtos temos man būtų neįdomios, tiesiog matyti tokio kino pavyzdžiai netruko sukurti įspūdį, jog šie filmai teturi nykią informacinę funkciją ir siunčia vieną vienintelę žinią – pilną patoso ir nekintančią nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Po tokios įžangos skaitytojas galėtų vylingai laukti siužeto posūkio ir nuoširdaus pripažinimo klydus, nes debiutinis Ernesto Samsono filmas „Semme“, pasakojantis apie Lietuvos etnokultūrą, atvėrė man akis. Atsiprašau, jei ką suklaidinau – teksto dramaturgiją mėginau kurti įkvėpta paties filmo, t. y. nekvestionuodama savo pasirinkimų teisingumo ir tikslingumo, apgraibomis judėdama erdvėje ir tikėdamasi, kad galutinis rezultatas kaip nors primins vientisą bei prasmingą kūrinį. Kita vertus, turiu pripažinti, jog filmo žiūrovui kūrybinės grupės užduotis jau nuo pirmų minučių buvo iki skausmo akivaizdi, tad savąją jaučiuosi taip pat įpareigota paskelbti – jei „Semme“ tikslas buvo akla panegirika, virtusi turiniu, manuoju tapo siekis išsiaiškinti, kodėl ji neveikia net paties filmo kontekste.

„Semme“ sudaro trys siužetinės plotmės – Jono Trinkūno prisiminimai ir pamąstymai apie etnokultūrą, Tado Šidiškio vadovaujamų ekspedicijų dokumentavimas bei tautodailininko Algirdo Versecko filosofiniai viražai. Autoriai filmo personažus apibūdina kaip aktyvius tradicijų puoselėtojus ir tautinio atgimimo judėjimo pradininkus, tačiau žiūrint filmą idėjinis siužetinių linijų pasirinkimas neatrodo toks pagrįstas. Nors a. a. etnologo ir „Romuvos“ religinio judėjimo lyderio Jono Trinkūno svarstymai apie praeities ir dabarties jungtis yra prasmingi ir aktualūs, kitų personažų dokumentavimas atrodo neturintis jokio dramaturginio pateisinimo. Studentų žygeivių klubo ekspedicijos yra sveikintina iniciatyva, tačiau jei nesugebėjimą suprasti, kodėl ši linija buvo pasirinkta kaip viena iš trijų, geriausiai atspindinčių Lietuvos etnokultūrą, dar galėtume nurašyti mano neišprusimui, tai pateisinti tokios apatijos ir nesidomėjimo pasirinkta tema paprasčiausiai negalima. Nėra lengva ką nors išspausti, kai tiksliai nežinai, ką tuo nori pasakyti, tačiau stebint viena į kitą panašias, namudinį pažintinį klipą apie būrelio veiklą primenančias scenas nuobodulys, sklindantis iš ekrano, rodėsi įskaitomas net operatoriaus darbe. Kamerai vangiai slenkant santūriais ir kiek abejingais žygeivių veidais, nejučiomis ėmiau svarstyti, kaip ironija, kurią kuria kontrastas tarp šio vaizdo ir perdėm entuziastingos J. Šidiškio laikysenos, būtų pakeitusi filmo toną, jei tik būtų pastebėta kūrybinės grupės. Tačiau ten, kur aidi liaupsės, nelieka vietos kritiškam žvilgsniui – ta pati problema akivaizdi ir persikėlus į tautodailininko A. Versecko dirbtuves. Jis pasakoja apie tai, kas įkvėpė rinktis šį kelią ir kaip vyksta gamybos procesas, samprotauja apie medžių bioenergetiką ir atliekų bei šilumos santykį. Šis nestruktūruotas, lyrinių nukrypimų pilnas pokalbis, rodos, daugiau su savimi ir sau, disonuoja su jį lydinčiais pakiliais vaizdais (ką jau kalbėti apie tai, kad dirbtuvėse persirenginėjančio vyro pėdų filmavimas ir senąsias tradicijas atkuriančių vestuvių epizodas taip pat neturi nieko bendro).

Filmo siužetinės plotmės tarpusavyje siejasi tik tiek, kiek apskritai gali sietis skirtingos tradicijos, kurių atstovai gvildena skirtingus klausimus. Būtent todėl filme neišvengiamai teko naudoti galybę pabirų iliustratyvių epizodų – jie turėjo sukurti bendro vardiklio įspūdį ir kiek suvaldyti medžiagą. Iš dalies tą pačią funkciją atliko ir kitų profesionalų (etnologų, istorikų, mitologų, tautodailininkų) komentarai. Būtent jų įžvalgos apie tradiciją ir jos rekonstrukciją šiuolaikiniame pasaulyje būtų galėjusios kurti filmo vertę ir gelmę, tačiau naudojant jas kaip rišamąją medžiagą, nesuteikiant deramos erdvės minčiai ir diskusijai šie pamąstymai įklimpo abejotinos vertės turinyje. Dirbtinės jungtys yra matomos plika akimi, todėl nenuostabu, kad filmas niekaip „nesusilipina“ į organišką kūrinį. Argumentas, kad filmo autoriai norėjo atskleisti kuo įvairesnius etnokultūros aspektus, neveikia, nes tėra du būdai rodyti skirtybes – arba randant bendrą jų tašką, arba nesibaiminant ir nedangstant apgalvoto kitoniškumo. Jei nėra pasirenkamas nė vienas iš jų, natūraliai peršasi išvada, kad nei siužetinių linijų atskirtumas, nei jungtis negali būti motyvuota, nes motyvo eiti kuria nors kryptimi paprasčiausiai nebuvo.

Tad kokia išvada? Išvada yra liepsnojantis laužas, sutartinės ir neblėstanti meilė Lietuvai. Taip, aš irgi stebiuosi, kad nepatikėjote.