12 vergovės metų
(12 years a slave)
Režisierius Steve McQueen | Vaidina Chiwetel Ejiofor, Michael Fassbender, Brad Pitt, Benedict Cumberbatch, Paul Dano
2013, JAV, D. Britanija, 135 min.
Į badaujantį vergą šiame filme galime ramiai žiūrėti kimšdami pasta bolognese. Ir tai tik dar kartą įrodo, kokia skurdi yra tiesioginė kalba. Mūsų gali nebejaudinti botago kirčiai, apsiverkęs trapus merginos veidas, skaudžiai nesąžininga veikėjų lemtis, dar nesąžiningesnė būtis, bjauri neteisybė. Ne dėl to, kad būtume savimi patenkinti, tikrų problemų (gal ir jausmų) neturintys vakariečiai, o dėl to, kad skausmas nėra logiškas.
Steve’as McQueenas, pirmuosiuose savo filmuose demonstravęs sugebėjimą savo empatiją trumpam perleisti kamerai, „12 vergovės metų“ pasakoja kaip sentimentalus žurnalistas. Ne poetiškas, bet sentimentalus, akcentuojantis faktus ir įvykius, o ne tai, kaip žmogus su tuo tvarkosi ir kas tuo metu vyksta jo viduje.
Išskyrus keletą kadrų, kurie fiksuoja pagrindinio veikėjo – Solomono Nortupo (Chiwetel Ejiofor) – į savo netikėtai sunykusį gyvenimą nukreiptą žvilgsnį ir abejingai jam nepritariančius medžius, matome eilės tvarka išdėliotą skaudžią istoriją. Panašią į tas, kuriose neteisingai apkaltintas vyras metų metus leidžia kalėjime ir galų gale suranda teisingumą bei apkabina savo artimuosius.
Taip vergija filme redukuojama iki konteksto ar aplinkybių, pavirsta kartais įvykstančiu atveju, o ne visuotinai priimtina, baltųjų įteisinta žmogaus žeminimo ir išnaudojimo sistema. Ir net kai Solomonas po 12 metų, praleistų vergijoje, pagaliau apkabina artimuosius, žiūrovo akys lieka sausos. Ne tik todėl, kad kaip tik to ir tikėjomės, laukėme ir žinojome įvyksiant, bet ir dėl to, kad staiga vergija tampa išvengiama ir nugalima.
Todėl vesternas „Ištrūkęs Džango“ apie vergovę papasakoja daugiau nei „12 vergovės metų“. Tik Tarantino neslepia jausmų ir negailestingai šaudo baltuosius, o McQueenas virkauja, ir tiek.
Susidaro įspūdis, kad filmas vėluoja bent dešimtmečiu ir apie visai netolimą praeitį kalba bailiai, tarsi dar nebūtų galima viešai ir atvirai nagrinėti šios temos. Priešingai nei Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“, kur keršijama baltiesiems bestijoms pamiršus bet kokį politkorektiškumą.
