Ežerų dugne

Audiovizualinio meno kūrėjos Akvilė Anglickaitė ir Irma Stanaitytė savo pirmame pilnametražiame dokumentiniame filme „Ežerų dugne“ neria po vandeniu. Po vandeniu lietuvių dokumentinininkai jau „nardė“. Tai darė Audrius Stonys filme „Varpas“, siekdamas Platelių ežere surasti, anot legendos, prieš šimtus metų nuskendusį bažnyčios varpą. Taip pat Mantas Kvedaravičius savo kūrinyje „Barzakh“, bet jam vanduo buvo jungiamoji erdvė tarp „čia“ ir „anapus“. Šiuose lietuvių dokumentininkų filmuose povandeninis pasaulis veikė kaip metafizinė erdvė. Tačiau debiutuojančių autorių duetas neria į gelmes dėl pačių ežerų.

„Ežerų dugne“ struktūra minimalistinė. Jame pasakojama apie keturis Lietuvos ežerus – Versminį, Ilgį, Baltuosius Lakajus ir Asveją. Pasakojimas apie kiekvieną ežerą sudaro atskirą dalį, struktūriškai nesusijusią su kitomis. Keturi ežerai reprezentuoja keturis metų laikus, bet tai nėra akcentuojama ir gana sunkiai pastebima (pasak A. Anglickaitės, povandeniniai kadrai buvo filmuojami rudenį ir žiemą, kai po vandeniu geriausias matomumas). Kiekviena dalis pradedama animaciniu intarpu su piešiamais ežero kontūrais ir ežero pavadinimu. Kiekvienoje dalyje susipina povandeniniai ežerų vaizdai, interviu su patyrusiais narais, kurie įrėmina kiekvieną dalį ir kiekvienai jų suteikia struktūrą bei povandeninio pasaulio entuziastų pasiruošimo nėrimui stebėjimo elementai.

Svarbiausi čia vizualiai nufilmuoti povandeniniai vaizdai (šiuos kadrus filmavo narai – filmo idėjos autorius ir prodiuseris Andrius Daniulaitis bei Aldas Matiukas) iš tiesų leidžia žiūrovui išvysti, ką slepia gelmės – matome žuvų būrius, verdenes, išsimėčiusias po ežero dugną ir vienam narų primenančias sukūrinę vonią, vėgėlių urvus, povandeninį reljefą – kanjonus, uolas ir prieš dešimtis, šimtus ar net tūkstančius metų paskendusius medžius, nykstančius pirmapradžius padarėlius (reliktines mizides), „besimaudančius“ povandeniniuose šaltinėliuose. Viename interviu A. Anglickaitė mini, kad nors Platelių ežero, kurio filme buvo atsisakyta, dugne galima pamatyti įspūdingų vaizdų – pastatytą kryžių, paskendusį tiltą, jachtą, menininkės norėjusios parodyti gamtą.

Bet esminis dalykas, kurį pavyksta pasiekti kūrėjoms, – filmas suteikia galimybę žiūrovui ir pačiam pasijusti po vandeniu. Audiovizualinį potyrį padeda kurti Vytauto V. Jurgučio muzika – elektroniniai garsai, primenantys lašėjimą ir gurgėjimą. Šie ežerai tampa pirmaprade gyvybe pulsuojančiais gyvais herojais.

Tačiau, kaip minėta anksčiau, filme yra ir tradicinių herojų. Jame atsiskleidžia narų charakteriai. Narai kalba su nuoširdžiu entuziazmu ir meile savo užsiėmimui. Jų pasakojimuose išgirstame apie įvairias nardymo subtilybes, poledinį nardymą. Sužinome, kad moterims nė kiek ne sunkiau nardyti. Įdomi vieno naro „filosofija“, kaip reikia bendrauti su ežeru. Kartais už kadro skambantys jų pasakojimai lydi povandeninius vaizdus. Išgirstame ir smagių, netgi makabriškų faktų apie Lietuvos vandenų dugną, pavyzdžiui, kaip narai vis aplanko prieš keletą metų paskendusį ir „užsikonservavusį“ bebrą. Vienam narų ežerų vandenys atrodo kaip vidinis kosmosas, kitas tam tikrą ežero dugno vietą lygina su Soliario planeta, geriausiai žinoma iš Andrejaus Tarkovskio filmo. Vis dėlto dažniausiai šios kalbos kiek nuobodžios, jos suteikia filmui „žurnalistiškumo“.

„Ežerų dugne“ laviruojama tarp mokslinės, informacinės aiškinamosios dokumentikos ir lietuvių poetinio dokumentinio kino tradicijos. Tačiau jo autorėms nepavyksta pasiekti metafizinio lygmens, būdingo poetiniam lietuvių kinui. Filmo trūkumas – nėra istorijos, į kurią būtų įpinti įspūdingi povandeniniai kadrai. Autorės taip pat beveik neieško kinematografinių asociacijų, kuriomis dažnai paremtas poetinis lietuvių kinas. Galbūt poetinį lygmenį būtų pavykę pasiekti, jei kūrėjos būtų ėjusios kiek kitokiu keliu, nesinaudojusios interviu, o tiesiog stebėjusios narų darbą.

Muzika ir garsai šiame filme kuria estetizuotą „buvimo“ po vandeniu patirtį. Tačiau verta pabrėžti, kad garsai sukuria veikiau ne kinematografinį, o audiovizualinį potyrį. Kaip ir pats filmas.