Vienatvės gaudesys

Dokumentiniame filme „Vienatvės gaudesys“ režisierė Agnė Marcinkevičiūtė dėlioja rašytojos Jolitos Skablauskaitės portretą. Dėlioja tarsi kadrų koliažą iš įvairių gyvenimo atplaišų – iš kasdieniškai prasidedančių ir keistai nutrūkstančių rašytojos monologų, jos piešinių, vienintelio draugo juodo šunelio, kuklaus buto mieste ir dar kuklesnio namo kaime, rašytojos aplankyti ateinančių ir neužsibūnančių paslaugių (bulvių atnešančių, aplinką apkuopiančių) kaimynų, literatūros renginio, kuriame susirinkę klausytojai linksinčiomis galvomis mėgina įtikinti, kad puikiai supranta nuo jų žvilgsnį sukančią rašytoją.

Pristatydama kūrinį „Skalvijos“ žiūrovams, režisierė prisipažino filmą kūrusi tiek apie rašytoją, tiek apie save – norėjusi „pasakyti, kad žmogui gali nerūpėti buitis. Jolita yra toks žmogus, kuris buitimi rūpinasi mažiau nei žemiškas žmogus. Tiesiog jinai nemato, nešvaisto tam laiko.“ Marcinkevičiūtė teigė norėjusi atkreipti visuomenės dėmesį ir galbūt tokiu būdu prišaukti ir finansinę pagalbą. Jei tai buvo pagrindinis uždavinys, tai jisai nepavyko, nes filme pasigirstantys Skablauskaitės teiginiai: „Kaip aš nekenčiu tokių darbų“, „Neaišku, kada bus remontas padarytas“, „Vieną kartą buvai grindis visur išplovusi“ (priekaištas kaimynei dėl netęsiamų tradicijų), „Niekas nesiteikia pjauti žolės, ot, brudai. Na, ką ten šnekėt apie juos“, – rodos, teigia priešingai – moteris puikiai pastebi buitį, tačiau įžūliai laukia, kol ja pasirūpins kiti. Taigi vietoj skurdui ir šiukšlėms abejingo žmogaus, kuriam galbūt reikėtų padėti, išėjo iš aukšto į kaimietukus žvelgiančios poniutės paveikslas.

Netaktiškai pradėjus nuo kritikos dar tektų pridurti, kad ambientinė muzika, nors čia ir tinka, kiek per iliustratyviai varo siaubą, pernelyg stipriai eina per kūną. Abejonių taip pat kelia kadrai, kuriuose Skablauskaitė negali pamiršti kameros, pati šią būseną komentuoja ir savo jaudulį bando nuslėpti, pavyzdžiui, automobilyje skirtingomis intonacijomis kartodama „Pravažiavome! Pravažiavome! Pravažiavome!“ ar dirbtinokai, neįtikimai domėdamasi apsilankiusia kaimyne. Be to, susidaro įspūdis, kad filmas pasibaigia per anksti, nes vizualiai įtaigių, įsimintinų kadrų buvo vos pora. Pirmasis – kiek komiška scena kieme: kelių kaimynų vedžiojami šuneliai susipainioja pavadėliuose. Skablauskaitė laiko savąjį šiek tiek atsainiai, bet grakščiai. Ji tiesiog stebi ir laukia, kol šita simboliška pasaulio, į kurį tingisi veltis, situacija pati išsipainios, baigsis. Antrasis – rašytoja važiuoja dviračiu, o šį kadrą dubliuoja jos pasakojimas apie vaikystėje patirtą vienatvę, kai tėvai į ją nekreipdavo dėmesio, palikdavo vieną, užrakindavo. Pedalais, atrodo, iš skaudžios vaikystės minama į orią vienatvę, minama į atvirumą, filmas tik pradeda įsisiūbuoti ir (kokia neteisybė!) po keleto minučių netikėtai nutrūksta vieno seno dvaro griuvėsių vaizdais, kuriuos vėlgi dubliuoja rašytojos svajonės apie tai, kaip ją skaitys dar negimusios ateities kartos. Griuvėsiai gražūs, atliepia rašytojos kūrybą ir gyvenimą, tačiau savo svoriu nepralenkia ir nepapildo prieš tai minėtųjų dviejų portretą formuojančių kadrų, todėl pasirodė tiesiog negalintys būti baigiamuoju akcentu. Pritrūko rašytojos figūros ar veido.

Filme daug kalbama apie kūrybą, ką ji reiškia rašytojai, jau ketverių suvokusiai tokia būsiant. Įdomiausi, vertingiausi pasirodė tie fragmentai, kuriuose paprastai prasidedantis, buitiškas pasakojimas nejučia ima kelti siaubą, priminti pasaką. Taigi žiūrovo akyse pokalbis virsta literatūra, kurią norisi cituoti. Pavyzdžiui, Skablauskaitė apie savo tėvą: „Pirmą kartą jį pamačiau šešerių metų, kai po Stalino mirties grįžo iš lagerio. Pamačiau tokį seną, pavargusį, kažkokį baisų. Jis mane čiupo ir kaip aš pradėjau klykti! Jis man papasakojo tokią pasaką, supratau, kad apie mano mamą. Sako, buvo Jono naktis, pasikinkiau arklius. Sako, niekaip negaliu miestelio Joniškio pasiekti, kažkoks rūkas, tie arkliai ratu, ratu bėga. Bet paskui nuvažiavo į miestelį. Aišku, į smuklę atvažiavo. Ir pasirodė tokia nepaprastai graži moteris ilgais plaukais. Jinai pradėjo šokti. Ir ta moteris pamažu ėmė mažėti, mažėt, bjaurėt, bjaurėt, traukėsi, mažėjo, paskui visai mažytė tapo, žiūri, po to visai išnyko.“

Viskas, ką rašytoja daro filme, primena jos vaikystės pomėgį: „Žaisdavau tik su mažesniais už save berniukais, daug mažesniais, kad jie manęs klausytų ir jiems taip pat būtų įdomu. Aš stebėdavau, kaip jie reaguoja. Jie turėdavo tikėti kiekvienu mano žodžiu ir bijoti. Žiūrėdavau, kokį poveikį daro mano pasakojimas. Jeigu labai bijodavo ir pasislėpdavo po stalu, būdavau labai patenkinta.“ Taigi galbūt filmo kūrėjams, norintiems atkreipti visuomenės dėmesį į primirštą rašytoją, derėjo labiau akcentuoti ne kūrybos ir buities skirtį ar vienatvę, o tiesiog Skablauskaitės talentą (jį, per pasakojimus besiskleidžiantį, kartais be reikalo užgoždavo archyviniai kadrai, per garsi muzika) ir unikalų stilių, kurį kitas lietuvių rašytojas A. Jakučiūnas (kalbėdamas apie rašytojos poeziją) palygino su „nesenstančia Viktorijos epochos taure, iš kurios betgi mielai truktelėtų ir šiuolaikinis girtuoklis“.