Aurora

Žiūrėti „Aurorą“ – tai stebėti ryškią, matytų ir įstrigusių filmų prisodrintą pretenziją. Jame nėra nieko pavogto, nėra ir to, ką kritikai vadina citatomis, tėra kadaise judėjusių ir jaudinusių kadrų natiurmortai, įspūdžių falsifikacijos, pasiskolintų vizijų kopijos.

Kiekvieną šio filmo sceną režisierė pila į prabangią kinematografijos šampano taurę, tačiau, regis, sąmoningai nepastebi, jog gėrimo butelis pernelyg ilgai stovėjo atidarytas, kad jame būtų likusi bent minimali burbuliukų ir originalaus skonio užuomina.

Bet taurė – labai graži ir įspūdinga. Krištolinis, tiesiog akį rėžiantis nelietuviškas vaizdo spindesys ir spalvos; švelnaus nuogo kūno raižiniai ant blizgaus parketo; skandinaviško dizaino scenografija su ryškia juodos ir baltos dominante, nepamirštant, be abejo, medžio; a la neuronų formos graviūros; kraujas, krūtys, sėdmenys, gurmaniškas maistas. Daug visokių dalykų.

Tačiau kiekviena fantastinė vizija, kaip ir sapnas, neturi jokios reikšmės be sąsajos su tikrove, be tų kartais ir sunkiai įžiūrimų siūlų tarp to, ką patiria mūsų protas dieną ir ką su tuo jis išdarinėja mums nežinant.

Taip, šis filmas neturi jokios reikšmės. Tai tik dirbtinė vaizdelių konstrukcija, dalykų, kurie „patinka“ ir „veža“, iškarpos, surištos ant fantastinio naratyvo siūlo tikintis, kad galų gale kažkaip kažkam tai kažką reikš. Ir net tie vaizdai, kurie turėtų žiūrovą sujaudinti (gaudynės kopose, liežuviu slystantis peilis), tiesiog erzina banaliai užkoduotu ir prikišamu, optinės apgaulės, o ne turinio sukurtu gyliu.

Kartais keistus poetinius filmus žmonės pavadina „apie nieką“. Tuomet „apie nieką“ reiškia kažką paslaptingo ir kartu kasdieniško, patirto, bet sykiu nepastebėto. Tačiau yra ir kitokie filmai „apie nieką“. Dažniausiai tokie, kurie yra „apie viską“ (egzistenciniai blogiausia šio žodžio prasme). Tuomet kiekviename kadre matome Zenono lenktynes: „apie viską“, žinoma, yra pranašesnė strategija, tačiau „apie nieką“ visuomet yra priekyje ir tik ją žiūrovas tegali pamatyti.