Kino industrija Afrikoje
Šimto įtakingiausių 2013 m. žmonių sąraše, kurį rengia žurnalas „Time“, – daug pažįstamų ir daug negirdėtų pavardžių. Omotola Jalade-Eikende pas mus, manau, beveik nežinoma. Tai vienos didžiausių šių dienų kino valstybių – Nigerijos kino žvaigždė. Gerbėjų OmoSexy vadinama aktorė dar yra dainininkė, televizijos šou vedėja, filantropė. Ji – lėktuvo piloto žmona ir keturių vaikų motina, žodžiu, sektinas pavyzdys. Kaip ir visos įžymybės, aktorė mėgsta visureigius ir prabangą. Nuo debiuto 1996-aisiais iki dabar trisdešimt šešerių Omotola Jalade-Eikende suvaidino per 300 filmų.
Pastaraisiais metais Lietuvoje tapo madinga prie žodžio „kinas“ pridėti terminą „industrija“, kalbėti apie komercinį lietuvių kiną taip, tarsi tai būtų neabejotinas faktas. Todėl nusprendžiau pasidomėti, kur dabar gaminama daugiausia filmų. Be abejo, iki šiol pirmauja Bolivudas, bet į antrą vietą iškopė Nigerija. Čia sukuriama apie 2,5 tūkstančių filmų per metus. Skaičiai įspūdingi, bet dar didesnį įspūdį daro tai, kad pagaminti filmą čia vidutiniškai kainuoja 20–50 tūkstančių dolerių, gamyba trunka apie savaitę, baigiamieji darbai – vieną dieną ir netrukus VCD ir DVD kopijas jau galima nusipirkti turguje. Vidutiniškai kiekvieno filmo čia parduodama 50 tūkstančių kopijų, populiariausių – šimtai tūkstančių. (Šalyje gyvena per 170 milijonų gyventojų.) Filmą galima nusipirkti už dolerį, tačiau metinis kino gamybos pelnas – maždaug milijardas dolerių. Pasak specialistų, kino verslas sudaro apie 1,4 procentų nacionalinių pajamų, kino pramonė yra antras po valstybės institucijų Nigerijos darbdavys.
Anksčiau Nigerijos filmais domėjosi tik šalies gyventojai, dabar jie, ypač tie, kuriuose vaidina Omotola Jalade-Eikende, populiarūs ir Karibuose, Indijoje bei tarp JAV ir Europos juodaodžių. Nigerijos kinu, tik ne tuo populiariuoju, bet, kaip pas mus pasakytų, nekomerciniu, jau pradeda domėtis ir kino festivaliai bei kritikai. Viename tokių filmų – Chineze Anyaene „Ijé“ – 2010-aisiais nusifilmavo Jalade- Eikende. Čia pas jos heroję, kuri kaltinama nužudžiusi tris vyrus, į JAV atvyksta sesuo iš Nigerijos.
Nigerijoje kiną kuria vis daugiau moterų. Kartu su Chineze Anyaene dažnai minima Chika Anadu. Nuo komercinio kino save atskiria ir D. Britanijoje gyvenantis Nigerijos rašytojas bei dramaturgas Biyi Bandele, kurio filme „Pusė geltonos saulės“ („Half of a Yellow Sun“) suvaidino garsenybės Thandie Newton ir Chiwetelis Elijoforas iš „12 vergovės metų“. Adeniji Akkanni taip pat nenori tapatintis su Nolivudu. Jis studijavo kiną Indijoje, žavisi Wajda ir Tarkovskiu. Jo filmas „Heroes and Zeros“ gavo tris afrikietiškus „Oskarus“ ir rodomas kino centruose, kurių vis daugėja.
Gana anekdotiškai skamba pasakojimai apie Nigerijos kinematografijos ištakas. Esą jos pamatus padėjo Kennthas Nebue, kuris prekiavo vaizdajuostėmis iš Taivano. Atsikratyti nereikalingų kasečių nebuvo kaip, ir jis sugalvojo tiesiai ant jų filmuoti savo filmus. Taip ir atsirado Nolivudas. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais, šalį ištikus krizei, užsidarė beveik visi kino teatrai, kurie ir iki tol neturėjo gero vardo – buvo laikomi prostitučių ir narkotikų prekeivių susibūrimo vietomis. Tačiau klestėjo ir lietuviams gerai žinomi videosalonai, kur paprastame kambarėlyje už menkus pinigus galėjai pamatyti piratinę populiaraus Holivudo filmo kopiją. Netrukus Nigeriją užliejo ir vietoje pagamintų mėgėjiškų filmų banga. Situacija ėmė keistis, kai politinės permainos iš nacionalinės televizijos išvijo daug menininkų ir techninių darbuotojų, jie pradėjo kurti nepriklausomus mažo biudžeto filmus.
Filmai dažniausiai kuriami didžiausiame Nigerijos mieste Lagose. Veiksmas vyksta namuose, biuruose, salonuose ar prie garažo vartų. Tie filmai primena telenoveles. Juose daug melodramatiškų įvykių, siaubingai prasta režisūra, sakyčiau, specifiška vaidyba ir, regis, beviltiški dialogai. Prancūzų kanalo TV5 tinklalapyje ir „Youtube“ galima rasti šio kino pavyzdžių, net subtitruotų prancūziškai (dauguma filmų kuriami valstybine anglų kalba – Nigerijoje iš viso yra per 450 kalbų), bet atvirai prisipažinsiu, nė vieno nesugebėjau pasižiūrėti iki galo. Žinoma, tai neprofesionalu, bet pabandykite patys.
Filmuose atsispindi Nigerijos gyventojų problemos ir papročiai, bet paprastai personažai yra turtingi žmonės, jų socialinę padėtį pabrėžia visureigiai, didžiuliai televizoriai, namai su židiniais (!), klasicistinėmis kolonomis ir masyviais brangiais baldais (tokių pilna ir lietuviškuose baldų salonuose). Todėl dažnai šie filmai ne tik leidžia eiliniams žiūrovams lyg pro rakto skylutę pažvelgti į turtuolių gyvenimą (tai ne dekoracijos, kaip ir lietuviški ar rusiški serialai, filmai kuriami pas norinčius pasigirti savo namais), bet ir paaiškina, kodėl turtingieji praturtėjo.
Vieno garsiausių Nolivudo filmų „Living in Bondage“ (1992) herojus, kad praturtėtų, paaukojo savo žmoną, o ši sugrįžta jau kaip dvasia. Populiari tema – konfliktas tarp tradicinių, kaimiškų vertybių ir naujų miestietiškų. Dažna ir tėvų bei vaikų santykių tema, konfliktai tarp jų kyla todėl, kad tėvai nori kontroliuoti vaikus, neleidžia jiems rinktis nuotakos ar jaunikio. Didelė dalis filmų yra meilės istorijos. Dažnai filmuose supriešinamos magiškosios praktikos ir krikščionybė. Dalį filmų finansuoja Katalikų bažnyčia. Norėdami stabdyti krikščionybės įtaką, filmus pradėjo kurti ir musulmonai.
Per iškilmingą vakarienę, skirtą „Time“ įtakingiausiems žmonėms pagerbti, Omotola Jalade-Eikende sėdėjo šalia Steveno Spielbergo. Iki to vakaro jis nebuvo girdėjęs apie Nolivudą. Dabar jau žino.
P.S. Rašydama feljetoną naudojausi „Le Monde“, „Time“ ir „Newsweek“ išspausdintais tekstais šia tema.
