Laisvės kaina ir laisvės svajonės

Suprantu, kad naujoji „Baltijos žvilgsnio“ programa turėtų būti lyg skerspjūvis, atskleidžiantis, kuo dega ir ko ieško Baltijos regiono šalių kinas, bet vis dėlto manau, kad silpnesnių darbų buvo galima ir neįtraukti į programą, nes jie išsklaido bendrą festivalio įspūdį ir tik užima vietą. Vieną iš paskutinių „Kino pavasario“ dienų po Aleksejaus Germano filmo „Dvidešimt dienų be karo“ (1976) nugirdau pokalbį, kuris skambėjo maždaug taip:

– Žinai, žiūrėjau tiek daug filmų, viskas taip įdomu, o dabar pirmą kartą atėjau į retrospektyvą ir supratau...

– Kad visa kita buvo šūdas?

– Būtent...

Aišku, viskas tikrai nėra taip prastai ir programoje yra stiprių, įdomių, žadinančių filmų; mane tik gąsdina festivalio rengėjų entuziazmas dėl kosminio parodytų filmų ir žiūrovų skaičiaus. Juk skaičius nieko nereiškia, vien pinigus.

Festivalio konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ atidarymo filmas „Paskui vėją“ (rež. Rune Denstad Langlo, 2013) pasakoja apie jauną dizainerę, kuri po ilgos pertraukos sugrįžta į gimtąjį miestelį kažkur Norvegijoje, kad galėtų susitaikyti su praeities nuoskaudomis ir jas palaidoti (šią praeitį simbolizuoja ką tik mirusi jos močiutė). Tai vienas iš filmų, kuriuos žiūrėti lengva ir saugu – nuo pat pradžių žinai, kad viskas bus „gerai ir aiškiai“, tačiau jie nieko nepalieka, nes nei turinio, nei formos prasme nebudina žiūrovo, neprovokuoja jo, neaugina; reikšmės požiūriu tokiam kinui žiūrovas apskritai nereikalingas. Kita vertus, galbūt filmo pavirš(utin)iškumas yra neatsitiktinis, sąmoningas, nes atspindi pagrindinės veikėjos kartos (?) negebėjimą išgyventi stiprių jausmų ir kultūrinį nebrandumą, kurį išryškina jos senelio figūra. Bambeklis senelis vis deklamuoja vokiškas eiles ir tiesiai šviesiai pareiškia, kad anūkė paprasčiausiai nėra emociškai išsivysčiusi, todėl negali išgyventi nieko gilaus. Turbūt simptomiška, kad aš – matyt, kaip ir filmo herojė – neatpažinau Rilke’s eilučių, bet supratau, kad pabaigos titrus lydintis simfoninis orkestras atlieka „Metallica“ muziką.

Įdomu, kad švedų filmas „Viešbutis“ (rež. Lisa Langseth, 2013) iš esmės kalba ta pačia tema ir apie tokius pat žmones (sėkmingus, turinčius pinigų, mėgstančius „vintažą“ ir sveiką maistą, bet nerandančius gaivinančios ir deginančios gyvenimo srovės). Jauna interjero dizainerė negali susitaikyti su anksčiau įvykusiu gimdymu ir tuo faktu, kad jos vaikas nebus sveikas. Ji panyra į depresiją, nes nesugeba ištverti savo jausmų ir nori pabėgti nuo savęs, bent trumpam tapti kitu žmogumi. Drauge su keliais keistuoliais, lankančiais tą pačią terapijos grupę, ji iškeliauja į viešbutį, kur bando išsilaisvinti nuo savo tapatybės, kad galėtų atvira širdimi sugrįžti į gyvenimą. Nors aplinkybės dramatiškos, „Viešbutis“ yra komedija ir tai, matyt, jį išgelbsti. Šis filmas nepretenduoja būti dvasingas, priešingai, labiau primena „durną“: personažai nugludinti iki šabloniškų tipažų, situacijos – sukarikatūrintos iki grotesko, bet kartais jose sublyksi gyvybė, gera energija ir tai užkrečia. „Viešbutis“ yra šviesus ir lengvas lyg vienadienis drugelis arba komiška Larso von Triero „Idiotų“ versija. Klausimas: kokia prasmė kurti kiną, kuris neišliks.

Panašiai platesniame kontekste nublanksta ir naujas danų režisieriaus Søreno Kragh-Jacobseno (to paties, kuris 1999 m. sukūrė filmą „Paskutinė Mifunės daina“!) darbas „Lūšies valanda“ (2013), pastatytas pagal talentingo švedų rašytojo Pero Olovo Enquisto pjesę. Tai istorija apie jaunuolį, kuris vieną žiemos vakarą nei iš šio, nei iš to Švedijos glūdumoj žiauriai nužudo pagyvenusią sutuoktinių porą. Filmo pliusas – puikiai vaidmeniui parinktas berniukas (Frederik Johansen), kuris jau vien dėl savo baltos odos ir lieso prakaulaus kūno atrodo lyg nužengęs iš Enquisto knygų. To negali pasakyti apie kitus aktorius, ypač jam bandančią padėti pastorę ir kalėjimo prižiūrėtoją, – jie prieš porą metų vaidino detektyvų porą labai garsiame kriminaliniame danų seriale „Nusikaltimas“ („Forbrydelsen“), tad paskui save velka komercinio kino šleifą. Taigi ir pats filmas balansuoja tarp tikrumo ir apgaulės, įspraustas į seniai klišėmis pavirtusias kino pasakojimo formules, a la skandinaviškas holivudas. Filme retkarčiais sužėruoja ryškesni švediškų sniego pusnių kadrai, gyvesnės, laisvesnės scenos, bet tuo viskas ir pasibaigia – režisierius kalba taip, kad visi suprastų, todėl nepasako nieko savito.

Suomių ir švedų režisierės Ulrikos Bengts filmas „Mokinys“ (2013) nukelia į praeitį, 1939 metų vasarą vienišoje švyturio saloje, į kurią vienas našlaitis atplaukia dirbti švyturio padėjėju. Įspūdingame atšiaurios Suomijos kraštovaizdyje rutuliojasi istorija apie vaikus – našlaitį ir švyturio sargo sūnų, – bandančius užsitarnauti tėvo, jų mažyčio pasaulio valdovo, simpatiją. Labai natūraliai vaidinantys berniukai vis susiduria su moralinėmis dilemomis ir režisierė po truputį formuluoja pagrindines temas – ji kalba apie galios pavojų ir vienatvę, baisias patriarchato pasekmes (tuoj prasidės Antrasis pasaulinis karas), apie tai, kaip sunku mąstyti savo galva ir jausti sava širdim. Bet man filmas pasirodė pernelyg dramatiškas. Nuo pirmųjų kadrų prasideda grėsmingas, iliustratyvus muzikinis takelis (įdomu, kokį poveikį filmas darytų be jo), o absoliučiai negatyvia švyturio sargo figūra šiek tiek sunku patikėti, tiksliau tariant – nesinori tikėti. Manau, kad toks demonizavimas yra pavojingas dalykas, nes gyvenime viskas kur kas labiau sumišę ir sudėtinga, bet turbūt „Mokinys“ yra puikus filmas jaunimui – kaip pažintis su Šiaurės kinu ir atspirties taškas diskusijai.

Gruzinų ir estų kartu statytas filmas „Mandarinai“ (rež. Zaza Urušadze, 2013), geografiniu aspektu šiek tiek iškrentantis iš programos, pasakoja apie estų bendruomenę Gruzijoje, tiksliau – jos likučius Abchazijos karo metu. Viename Gruzijos kaimelyje gyvenantys estai Ivo ir Markusas rūpinasi, kaip spėti nurinkti mandarinų derlių, o tuo tarpu prasideda karas, kuris tykiame kaimelyje gyvenantiems taikiems personažams atrodo visiškai nesuprantamas ir beprasmis. Ivo (filmą, manau, labai gelbsti Lembito Ulfsako charizma) priglaudžia po savo stogu du sužeistus kareivius – priešus: gruziną ir kaukazietį. „Mandarinų“ temos – karo – rimtumą ir mastą atsveria humoro jausmas, kuriuo nesiskundžia veikėjai, o pacifistinę jo žinutę supras kiekvienas; gaila, kad ji pateikiama taip tiesmukai, bet galbūt šis filmas ką nors suvilios pažiūrėti daugiau europietiško kino.

Lenkų „Noro gyventi“ (rež. Maciej Pieprzyca, 2013) protagonistas – cerebriniu paralyžiumi sergantis Mateušas (įtaigus ir nesumeluotas Dawido Ogrodniko vaidmuo), kuris visą gyvenimą laukia šanso kam nors parodyti, jog supranta, kas vyksta aplink, ir „nėra daržovė“. Šis filmas keri savo paprastumu – istorija pasakojama šiltai, lyg pasaka. Režisierius susilaiko nuo emocinio žiūrovų šantažo, neskatina gailesčio, bet parodo, kad Mateušas – toks pats žmogus, net labiau nei tie, kurie gali laisvai judėti ir kalbėti. Vaikinas labai stipriai išgyvena savo izoliaciją ir instinktyviai jaučia, kad gyventi – tai bendrauti, o užmegzti tikrą ryšį su kitu žmogumi nėra taip lengva. Prie šviesaus lango prilipęs Mateušas priminė Kafkos Gregorą Zamzą, vieną dieną visų pasibaisėjimui pavirtusį į vabalą ir troškusį šviesos. Manau, kad „Noras gyventi“, nors ir paremtas tikra istorija, pasakojančia apie neįgalų žmogų, kuris pasirodo lekiant pabaigos titrams, kalba apie kiekvieną iš mūsų.

Visi šie penki aptarti filmai turi kai ką gera: nuotaiką, tam tikrą požiūrį į visuomenę, humanistinę mintį, bet juos užtenka pamatyti vieną kartą (o kai kurių geriau išvis nežiūrėti), nes formos atžvilgiu jie konformistiniai. Tokie filmai prisitaikėliai pasakoja – geriau ar prasčiau, – bet nieko neieško. Juose kalbama apie izoliaciją ir laisvės ilgesį, bet net nebandoma sukurti individualios savo kalbos.

Dėl to lenkų režisieriaus Paweło Pawlikowskio (geriausio režisieriaus apdovanojimas) žingsnis filme „Ida“ (2013) atrodo visiškai logiškas – jis persikelia į praeitį ir simboliškai iškeliauja į vienuolyną ir tema, ir forma. Ida yra jauna našlaitė, kuri ruošiasi duoti vienuolės įžadus ir prieš lemtingą dieną abatės paliepimu susitinka su vienintele savo giminaite, teta Vanda (ryškus Agatos Kuleszos vaidmuo). Iš tetos Ida sužino, kad yra žydė ir kad visi kiti jos šeimos nariai buvo žiauriai nužudyti per Antrąjį pasaulinį karą. Jos leidžiasi drauge į kelionę, kurioje ieško savo artimųjų palaikų ir, matyt, atsakymo į klausimą, kaip gyventi toliau šiame pasaulyje. Idos teta – daug patyrusi, aistringa, nevilties prislėgta moteris, per ją mergina išvysta už vienuolyno sienų esantį pasaulį ir čia pažįsta meilę (žavų saksofonininką vaidina Dawidas Ogrodnikas). Kai žiūri „Idą“, regis, vartai senas nespalvotas nuotraukas – iš kiekvieno kadro dvelkia santūrus tikrumas ir gelmės vėsa. Režisierius, pavargęs nuo šiandieninio kino, atsisako triukų ir tarsi siekia sukurti skaistų, suvaldytą kino pasakojimą, – maždaug tokį kaip Idos veidas. Po meilės scenos su saksofonininku ji nusistebi: negi čia viskas? O kas toliau? Toliau tas pats, gal dar mašina, šuo, išvyka prie jūros, vaikai, darbas. Kitaip tariant – toliau laukia tik banalybės. Kai Ida supranta, kad šio pasaulio burtai jai per menki ir ryžtingu žingsniu eina atgal į vienuolyną, kamera, regis, pirmą kartą pradeda judėti. Ir kaip įspūdinga, kai mintis, vaizdas ir jausmas visiškai sutampa! Nors „Ida“ yra puikus darbas, labiausiai patraukiantis savo daugiaprasmiškumu ir santūrumu, vis dėlto kelia nerimą. Pawlikowskio filme yra du keliai: arba pasitraukti iš šio pasaulio, arba murkdytis banalybėje. Bet juk turi būti ir trečias – kūrybos, ugnies kelias...

Vokiečių režisieriaus Philipo Gröningo „Policininko žmona“ (2013) buvo pats slogiausias programos filmas, kurį, prisipažinsiu, vos sugebėjau fiziškai ištverti. Kamera „stebi“ vienos šeimos gyvenimą mažame miestelyje, o žiūrovas drauge su ja seka jaunų tėvų ir jų dukrelės kasdienybę – kaip jie valgo, eina pasivaikščioti į mišką, kaip tėvas dirba policininku, o mama su mergaite leidžia dienas mažame bute arba eina prie upelio žiūrėti į krentantį vandenį ir verkiančias gluosnių šakas. Tačiau po truputį kamera parodo vis daugiau mėlynių ant motinos odos, vyras vis garsiau rėkia, kol pabaigoje filmas tarsi „suplyšta“. Pasakojimas suskirstytas į 59 skyrius, kai kurie ilgesni, kai kurie trunka vos keliasdešimt sekundžių, bet kiekvieno pradžia ir pabaiga paskelbiama juodame fone; dėl šio sprendimo filmo tempas ne sulėtėja, o tiesiog sustingsta ir pasidaro nepakeliamas. Gröningas išgauna įdomų efektą – žiūrovas beveik fiziškai pajunta veikėjų izoliaciją, jų pasaulio ankštumą ir negailestingai lėtą jų kančioms abejingo laiko tėkmę. „Policininko žmonos“ stilistika gimininga austrų režisieriaus Ulricho Seidlio filmams: statiška kamera, intarpai-nuotraukos, kuriose veikėjai pozuoja amžinybei, dainuoja daineles, kasdienybės scenos, tyla, ankšti ir tušti kadrai. Bet Gröningo filmas išsiskiria savo poetiškumu – beveik nepastebimai į dokumentiškų kadrų seką įsilieja nerealūs vaizdiniai: vonia, kurioje mama maudosi su mergaite, tampa milžiniška, o jos – mažytės lyg lėlės, ir laikas dar labiau ištįsta. Arba netikėtai pasirodo skausmingas seno žmogaus veidas, galbūt tai labai vienišas policininkas senatvėje, bet gali būti ir kas nors kita, t. y. filmas lieka atviras interpretacijai. O ko verta lapė, naktį oranžinėj žibintų šviesoj tykinanti siaura miestelio gatve, ir ją stebinčios mamos akys. Tai tikra poezija, kurią tereikia pastebėti! Po trijų ilgų valandų atrodo, kad savo kailiu patyrei, ką reiškia diena po dienos gyventi šios šeimos namuose. Filme nėra jokio patoso, dramos, gailesčio, tik karti nuostaba, kaip kantriai žmogus dūsta nelaisvėje, akimis ieškodamas pagalbos.

Kitas filmas, aštriai kalbantis apie laisvės ilgesį, – tai pagrindinį programos prizą gavęs Natalijos Meščianinovos pirmas pilno metražo darbas „Kombinatas „Viltis“ (2014). Filmas nukelia į Norilską – industrinį, itin niūrų miestą Rusijos šiaurėje. Nufilmuotas dokumentine maniera, drebančia kamera, jis iš tiesų prikausto savo tikrumu – gamyklų dūmų, fabrikų ir ledinio vandens fone veriasi vietinio jaunimo gyvenimas, kuris, regis, pasibaigia dar nė neprasidėjęs. Sveta dirba plieno gamykloje ir svajoja ištrūkti į pietus pas savo vaikiną, bet neturi pinigų. Rodos, visas pasaulis tarsi prieš ją susimokęs – tėvai aštuonioliktojo gimtadienio proga padovanoja butą, pačią baisiausią dovaną, kokios mergina galėjo tikėtis, o išsvajotas vaikinas, pasirodo, visai jos nelaukia. Meščianinovos filmas žiaurus ir tikslus, užtenka išgirsti (ir pamatyti) Svetos draugų sukurtą šlagerį, atliktą vietiniam „kultūrnamy“, kad pajustum švinu persisunkusią šito pasaulio realybę. Įdomu, kad režisierė žengia toliau: pirmoje filmo pusėje yra aišku, kurie geri (Sveta, trokštanti laisvės) ir kurie blogi (visi kiti, nes jiems ant laisvės nusispjaut arba jie trukdo ją pasiekti Svetai), bet vėliau viskas pasidaro daug sudėtingiau. Pristatant šį filmą buvo sakoma, kad „Kombinatas „Viltis“ yra lyg visos Rusijos atspindys. Manau, truputį naivu taip sakyti, nes panašiai kai kurie žmonės gyvena visur – ir toje pačioje Lietuvoje. Sveta svajoja apie laisvę, bet ji nesupranta, kad jos ieškoti reikia savyje, o ne aplinkoje. Matyt, dėl to laisvė tokia sunki – jei jos nori, turi išsižadėti įpročio kaltinti kitus.

„Geografas gaublį pragėrė“ (rež. Aleksandras Veledinskis, 2013) nustebino ir privertė suprasti, kaip man šiandieniame kine trūksta herojų, kurie taptų draugais, kurie įkvepia, kuriuos gali prisiminti, kuriuos pažinus lengviau gyventi. Filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo Aleksejaus Ivanovo romaną ir išsiskiria iš anksčiau aptartųjų brandžiu pagrindinio veikėjo santykiu su laisve. Biologas Viktoras Služkinas (ryškus Konstantino Chabenskio personažas yra šio filmo ašis) nekaip susiklosčius gyvenimui vieną dieną įsidarbina geografijos mokytoju (nors su geografija neturi nieko bendro). Jis elgiasi gana beprotiškai: veliasi į konfliktus su mokiniais, sako jiems piktą tiesą į akis, bet vėliau susidraugauja, net išvažiuoja į žygį, kuris niūrios „daugiabutiškos“ kasdienybės fone atrodo kaip tikras žygdarbis. Nors veikėjo darbas absurdiškas, žmona pradeda romaną su geriausiu jo draugu, o gyvenime šviesių perspektyvų nematyti, Služkinas yra laimingas. Jo beprotiškas tikslas – tapti šiuolaikiniu šventuoju (ne vienuoliu), ir tai reikštų tokią laimę, kuri nepriklausytų nuo nieko kito. Ištverti realybės absurdą jam padeda alkoholis ir humoro jausmas, kuris, kaip Služkinas paaiškina savo mokiniams, yra ne „debiliški juokeliai“, o savotiška kultūros apraiška. Služkino personažas jaudina ir dėl to, jog yra mokytojas ne oficialiai, o širdimi. Jis nuolat rizikuoja, per žygį upe – net ir vaikų gyvybėmis, bet kaip tik dėl to yra toks gyvas ir savo pavyzdžiu skatina mokinius būti gyvus, laisvus, tikrus.

Estų režisieriaus Veiko Õunpu „Laisvamanis“ (2013; gėdingai turinio neatitinkantis pavadinimo vertimas) pasakoja apie jauną rašytoją, kuris išmetamas iš darbo, be to, sužino, kad jo mergina laukiasi. Vaikinas girtauja su draugais, blaškosi po gaiviai sužaliavusį miestą, gurkšnodamas „kagorą“, šnekasi apie laisvę ir jos neįmanomybę šioje visuomenėje su knygų apsuptyje gyvenančiu tėvu (fantastiški epizodai ir labai įdomi žydiška linija), dirba absurdiškus darbus ir t. t. Õunpu darbas žavi tuo, kad nors pagrindinis veikėjas jaučiasi kaip į narvą uždarytas viščiukas, kurį atėjus laikui papjaus ir suvalgys, pats filmas alsuoja laisve ir yra atviras interpretacijai, t. y. jo prasmė priklauso nuo žiūrovo amžiaus, požiūrio į pasaulį ir tikslų. Režisierius siekia ne papasakoti istoriją – istorijos čia kaip ir nėra, – o perteikti gerokai subtilesnius, neapčiuopiamus jausmus, persmelkusius žmogų. Visas filmas tiesiog kvepia pavasariu, jo jauduliu, nežinomybe, lyg milžiniška alyvos šaka, kurią girtas veikėjas kaip atsiprašymo ženklą parvelka namo savo merginai. „Laisvamanis“ žavi ir tuo, kad jo veikėjai nėra nei geri, nei blogi, – jie žmogiški, netobuli. Todėl gaivius pavasario vaizdus ir gražias mėlynas kojines atsveria ant stalo tyškantys vėmalai, triukšmas, užtinusios akys, raudonos pagiringos lūpos, o šviesias filme skambančias dainas prie žemės prilaiko tamsios, naktinės turkiškos baglamos melodijų vėriniai.

Tik groti groti, tik klausyti klausyti. Ir vėl groti.