Nr. 2023/6 (375)

Tikriausiai daugelis sutiks, kad muzika filmuose – toks pat svarbus elementas, kaip ir vaizdas. Net jos nebuvimas išreiškia tam tikrą režisieriaus ar režisierės poziciją. Tad šventiniame numeryje nusprendėme daugiau dėmesio skirti kino muzikai. Kokios gi šventės be muzikos!

Muzikologė Justina Paltanavičiūtė supažindina su islandų kompozitore, violončelininke, dainininke Hildur Guðnadóttir, sukūrusia muziką tokiems filmams kaip „Džokeris“, „Tár“, „Moterys kalba“, serialui „Černobylis“ ir daugeliui kitų. Pasak autorės, Guðnadóttir „kaskart prisitaiko prie filmo žanro bei režisieriaus sumanymo, tačiau išlaiko savitą kūrybos stilių ir traktuoja muziką ne kaip garsinį filmo papildymą, bet kaip savarankišką kūrinį (ką, beje, liudija faktas, kad beveik visus jos komponuotus garso takelius kaip konceptualius muzikos albumus išleidžia garsios įrašų kompanijos)“.

Tradicinėje kalėdinėje temoje paprašėme žurnalo autorių pasvarstyti, kokio filmo jie neįsivaizduoja be muzikos. Už pačius atsakymus (tikime, tikrai praplės akiratį!) kartais įdomiau tai, kad gali sužinoti kažką labai asmeniško apie kiekvieną iš autorių... Deja, nuo politikos ir blogų naujienų nepabėgsi net per šventes.

Justinas Šuliokas kalbina Mattą Sarnecki, kurio filmas „Žurnalisto nužudymas“ ne tik apie konkretų nusikaltimą, – žurnalisto Jáno Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnírovos nužudymą 2018 m., – bet ir apie visos Slovakijos būklę bei šalį persmelkusią korupciją. Didžiumą filme veikiančių personažų lengvai rastume ir lietuviškoje tikrovėje. Filmą rodė „Nepatogus kinas“.

Išties aktualiame straipsnyje Narius Kairys rašo apie Rusijos sugriauto Mariupolio reprezentacijas Manto Kvedaravičiaus ir Hannos Bilobrovos „Mariupolyje 2“ ir Mstyslavo Chernovo „20 dienų Mariupolyje“. Anot jo: „Kadangi šiuolaikinį karą apskritai galima apibūdint kaip karą dėl tiesos, – kuriai kariaujančiai pusei pavyks įtikinamiau ir įtaigiau pristatyti savo tiesos versiją, ta ir laimės, – kyla klausimas, kiek yra patikimi mus pasiekiantys „dokumentiniai“ vaizdai iš karo zonos, kai niekada iki galo negali būti tikras nei dėl jų kilmės, nei dėl postprodukcinės manipuliacijos laipsnio (...). Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, tokiuose dokumentiniuose filmuose tiesą liudija ne iš pažiūros objektyvūs nešališki ar reportažiniai kadrai, bet, atvirkščiai, individualus, subjektyvus ir, aišku, šališkas kūrėjo žvilgsnis bei balsas.“

„Iš arčiau“ Izolda Keidošiūtė rašo apie Peterį Dinklage’ą, kuris sugebėjo įveikti kompleksus ir juos net paversti savo skydu bei privalumu. Padėjo humoras ir distancija. To norėtume palinkėti ir žurnalo skaitytojams! Tikriausiai tik humoras ir distancija gali padėti išlaikyti sveiką protą šiame beprotiškame pasaulyje.

Malonaus skaitymo!

Kinas