Karalija: egzodas (Riget Exodus)

Kaip ir pirmieji du sezonai, „Karalija: egzodas“ – eklektiškas žanrų kratinys. Kaip ir anksčiau, absurdiškas humoras gretinamas su siaubu. Vidiniai administraciniai ginčai, vaiduokliai ir įvairios anapusinio pasaulio būtybės sugretinamos be didesnių trukdžių, derinant biurokratinių procesų siaubą su demoniškumo banalumu. Veiksmo vieta – Kopenhagos karališkoji ligoninė, pastatyta buvusioje pelkėje, iš kurios vis dar veržiasi slopinamas žmonijos iracionalumas. Mitologinė bedugnė, esanti tiesiai po civilizacija ir pažanga.

Didžiulę ligoninę, kurioje daug kartų triumfavo žmogaus racionalumas, vis labiau užkariauja fikcija. Vartai tarp žmonių ir dvasių pasaulių atsivėrė jau pirmuosiuose sezonuose, o dabar skirtingi tikrovės ir fikcijos lygmenys vis labiau susilieja. Pirma trečiojo sezono serija prasideda somnambule Karen, kuri žiūri „Karaliją“ ir yra nusivylusi antrojo sezono pabaiga. Dabar ji nori viską užbaigti „tinkamai“. Ji tampa visaverte ponios Drusės, įkyrios egzorcistės iš pirmųjų sezonų, įpėdine. Karen siekia surasti ir išvaryti ligoninę užvaldžiusias blogąsias dvasias į požemį, o gerąsias ­– tiesiai į dangų. Nesakykite, sudėtinga užduotis.

Karen vaidmenį kuria Bodil Jørgensen, kurią išgarsino von Triero filmas „Idiotai“ (1998). Seriale pasirodys dar du pagrindiniai manifestinio filmo aktoriai: von Triero atrasta danų superžvaigždė Nikolajus Lie Kaasas vaidina neurochirurgą Naverą, linkusį į nevaldomo pykčio priepuolius, galintį šaukštu išsiimti akį ir paskui vėl ją įsidėti, o Jensas Albinusas – daktarą, gyvenantį ant ligoninės stogo ir prekiaujantį vaiduokliais stiklainiuose.

Von Trierą akivaizdžiai įkvėpė Davido Lyncho ir Marko Frosto serialas „Tvin Pyksas“. „Karalystėje“ keistuoliai personažai taip pat susiduria su abstrakčia gėrio ir blogio kova. Kaip ir Lynchas su „Tvin Pyksas: sugrįžimas“, von Trieras po daugiau nei 25 metų grįžta su tęsiniu, praeitį (kūrybinę ir ne tik) bei serialo formatą paversdamas pagrindinėmis temomis. Po penkių serijų von Trieras palieka žiūrovams asmeninę žinutę: „Viskas pavogta.“ Ne tik iš Lyncho, bet ir iš Bergmano „Septintojo antspaudo“ ar Tarkovskio „Soliario“.

Naujajame sezone vyrauja pasikartojimai, antrininkai ir protėvių linijos. 16 mm juostą keičia sklandesni skaitmeniniai vaizdai, naujos kartos keičia senąsias. Švedų vyresnysis gydytojas Stigas Helmeris mirė, ligoninės vadovavimą perima jo sūnus, kolegų niekinamai vadinamas Pushelmeriu (Mikael Persbrandt). Jis toks pat nerangus, irzlus ir savanaudis kaip ir jo tėvas. Stellano Skarsgårdo advokatą dabar vaidina jo sūnus Alexanderis, kurio personažas savo paslaugas teikia tualete. Prie tokių gerai pažįstamų veidų kaip Udo Kieras prisijungia Willemas Dafoe ir Larsas Mikkelsenas.

Rezultatas – ne tiek siužetas kaip pasakojimo pagrindas, kiek daugiau ar mažiau nuoseklių gijų ir sąsajų tekstūra. Pavyzdžiui, serialas vienu metu pasakoja apie „anoniminių švedų“ teroristinę akciją, dėl medikų klaidos mirusios mergaitės vaiduoklį ir ligoninės vadovybės sumanymą taupyti lėšas skiedžiant sultis vandeniu. Von Trieras kuria komiškus personažus, tačiau juos traktuoja rimtai. „Šiame kvailume slypi blogis“, – sako jis vienoje antrojo sezono serijoje – tai, galima teigti, viso serialo šūkis. Ligoninė su savo ilgais koridoriais tampa didžiule rezonansine erdve, kurioje aidi praeities atgarsiai. Kiekvienas posūkis juos dar labiau iškraipo, kol viskas išsipučia iki isteriškos kakofonijos ir galiausiai sprogsta. Maži nusižengimai perauga į didžiulę sumaištį ir pragaro ugnį.