Oligarchai ir populistai Vidurio Rytų Europoje

 

Matto Sarnecki dokumentinis filmas „Žurnalisto nužudymas“ („The Killing of a Journalist“, Danija, Čekija, JAV, 2022), rodytas „Nepatogaus kino“ programoje, labai aiškiai susieja vieną nusikaltimą su visos šalies būkle. Kaip sako pats autorius, tai dvi istorijos, kurios susipina į vieną. Pirmoji rodo Kuciako ir Kušnírovos nužudymo tyrimą, kuris per kelis tarpininkus atveda prie oligarcho Mariáno Kočnerio, įtariamojo užsakovo, durų ir bando įrodyti jo kaltę. Antroji istorija – apie šio įvykio sukeltą visuomenės pasipiktinimą ir protestus, kurie galų gale privedė prie premjero Roberto Fico vyriausybės atsistatydinimo ir potencialaus policijos bei teismų sistemos apvalymo – kaip sako vienas filme įvykius komentuojantis pašnekovas, tikros „revoliucijos“.

 

Kažkuriuo šių įvykių momentu yra nutekinama Kuciako ir Kušnírovos tyrimo medžiaga – apie 70 terabaitų, – rodanti, kad policija ir teismai vykdė tiesioginius Kočnerio nurodymus ir galimai pats policijos vadas Tiboras Gašparas (kuris filmo pradžioje užtikrintai pabrėžia, kad „Slovakija nėra mafijinė valstybė“) jam perdavė duomenis, leidusius sekti nužudymo aukas. Tai korupcija, kurios net nesistengiama pridengti: visagalis oligarchas žinutėmis duoda nurodymus pareigūnams ir teisėjams.

 

Taigi „Žurnalisto nužudymo“ tezė yra tiesi ir aiški – korupcija yra pagrindinė tokios šalies kaip Slovakija problema, o ją lemia taisykles laužantys oligarchai ir populistai. Kočneris ir Fico yra puikiausi šių idealių tipažų pavyzdžiai – pastarojo populizmas nepalieka abejonių, kai gindamasis jis ima kaltinti opoziciją ryšiais su George’u Sorosu.

 

Šis pažįstamas ir įtaigus Rytų Europai taikomas naratyvas – na kas gi ims ginčyti, kad korupcija yra blogai, – vis dėlto neišsemia problemos ir neatsako į visus klausimus. Korupciją, kai laužomos taisyklės, lengva atpažinti ir pasmerkti, bet kaip pamatyti, kai pačios taisyklės sukuria prielaidas korupcijai? Pavyzdžiui, kai jos leidžia saujelei oligarchų (įdomu, kad Rytų ir Vidurio Europos milijardieriams taikomas terminas Vakarų Europoje ar JAV vis dar skamba neįprastai) sukaupti tiek turto, kad jų ekonominė galia prasisunkia ir į politiką.

 

Tad ir prieš korupciją (arba oligarchus ir populistus) nukreiptos „revoliucijos“ retai kada pasiekia rimtų rezultatų – sisteminės jos prielaidos lieka tos pačios, o po vienų oligarchų ir populistų ateina kiti. Arba netgi tie patys, kaip įvyko ir Slovakijoje, kurią po rugsėjį vykusių rinkimų vėl valdo Roberto Fico vyriausybė. Filmas trumpai paliečia ir klausimą, kodėl Slovakijai vis dėlto nepavyko apsivalyti, bet jame kalbinamų komentuotojų atsakymai – Fico vyriausybę pakeitusios opozicijos nekompetencija arba tiesiog žmonių „nekantrumas“ – rodos, taip pat užkabina tik atskirus simptomus, bet ne pačią ligą.

 

Apie tai, ką Jáno Kuciako ir Martinos Kušnírovos nužudymas sako apie Slovakiją – ar galbūt visą regioną, – ir apie filmo „Žurnalisto nužudymas“ kūrėjams kilusius iššūkius su jo režisieriumi Mattu Sarnecki kalbėjomės spalio viduryje.

 

Vienas filme kalbančių žmonių pavadina Slovakiją mafijine ar net žlugusia valstybe. Ar toks apibūdinimas pelnytas?

 

Nemėgstu komentuoti Slovakijos politikos, nes esu pašalietis, amerikietis, nors pastaruosius dešimt metų gyvenau Rumunijoje. Manau, nemažai žmonių Slovakiją tuomet tikrai būtų pavadinę mafijine ar žlugusia valstybe, bet dauguma vartotų užgrobtos valstybės terminą. Mano pašnekovas, regis, visus tris žodžius vartojo kaip sinonimus.

 

Užgrobta valstybė – tai situacija, kurioje oligarchiniai interesai įgyja nepagrįstai didelę įtaką politikoje, jie iš esmės ir vadovauja visam politiniam šou. Būtent taip buvo 2018 m. ir yra iki tol. Ne man spręsti, bet, kaip matyti iš [nutekintų] žinučių tarp Mariáno Kočnerio, teisėjų ir oligarchų, išties buvo taip, kad gangsteris siuntė nurodymus teisėjams ir teisėsaugai. Daug kas tai pavadintų mafijine valstybe.

 

Ar Slovakija, jūsų manymu, šiuo požiūriu yra unikali, ar tipiška Vidurio Rytų Europos valstybė?

 

Pirmiausia, daug kam anuomet atrodė, kad Slovakija yra palyginti gerai funkcionuojanti valstybė. Probleminės buvo tokios šalys kaip Rumunija, Vengrija, Bulgarija. Žmonės mėgsta minėti Vengriją, kuri kiek skiriasi, nes, manyčiau, neliberali Orbáno politika gana atvira. Slovakijoje ši politika slepiama.

 

Bet, manau, čia matomos tendencijos yra globalios. Pažvelkime kad ir į Jungtines Amerikos Valstijas – žiniasklaida iš esmės priklauso oligarchams. Elonui Muskui – „Twitteris“ ar kaip jis dabar vadinasi. Jeffui Bezosui – „The Washington Post“. Autoritarinės tendencijos, būdingos užgrobtoms valstybėms, stiprėja visame pasaulyje. Tad, sakyčiau, filmas skirtas ne tik slovakų auditorijai.

 

Filme taip pat sakoma, kad Jáno Kuciako nužudymas sukėlė revoliuciją. Ryškiausia pasekmė – premjero Roberto Fico vyriausybės atsistatydinimas. Ir vis dėlto jo partija prieš kelis mėnesius vėl laimėjo rinkimus. Tad ar tai išties buvo revoliucija ir kas nepavyko?

 

Matyt, šitas klausimas Slovakijoje kyla daug kam. Žinoma, anuomet tai buvo tam tikra revoliucija. Senoji gvardija neteko valdžios, vyko šioks toks apsivalymas teismų sistemoje ir policijos departamente. Bet dabar apėjome visą ratą ir tie patys žmonės vėl grįžo. Panašu, kad Fico, jo pavaduotojas Peteris Pellegrini, parlamento pirmininkas Andrejus Danko, netgi policijos vadas Tiboras Gašparas bus parlamento nariai.

 

Tad Slovakija atkrito į senąją sistemą. Kodėl taip nutiko? Rinkimai, mano įsitikinimu, buvo demokratiški, jie nebuvo klastojami. Tad kaip žmonės galėjo perrinkti individus iš sistemos, prieš kurią visi protestavo? Daugelis sako, kad žmonės turi trumpą atmintį. Manau, kad viskas kiek sudėtingiau. Opozicija, atėjusi į valdžią po Fico, buvo gana nekompetentinga. Tai, kaip jie valdė šalį, nebuvo priimtina daugeliui piliečių. Nepadėjo ir kovidas, smogęs ekonomikai ir pasėjęs daug nepasitikėjimo institucijomis. Nemažą vaidmenį artėjant rinkimams atliko Rusijos propaganda. Sklido daug sąmokslo teorijų.

 

Ir, matyt, žmonės tiesiog yra nekantrūs. Demokratija – sunkus dalykas. Po tų žmogžudysčių negali tiesiog imti ir patupdyti visus įtariamuosius už grotų. Reikia atlikti tyrimą, pateikti įrodymus, pareikšti kaltinimus, surengti teismą. To nebuvo. Greitas sprendimas neatsirado. Ir žmonės, matyt, dėl to kaltina vyriausybę. Bet bėda ta, kad demokratija veikia lėtai. Autoritarinėje sistemoje gali ką nori įmesti į kalėjimą, ir reikalas baigtas. Tačiau demokratijoje taip negalima. Tad mano filmas yra tam tikra prasme apie demokratijos trapumą. Sunku, reikia laiko, bet galų gale pastangos duoda vaisių.

 

Pagrindinis filmo antagonistas yra Mariánas Kočneris, oligarchas ir, kaip kažkas sako filme, visko, kas yra blogai Slovakijos visuomenėje, įsikūnijimas. Kokį įspūdį jis jums paliko? Ar bandėte gauti iš jo interviu filmui?

 

Mariánas Kočneris – nuostabus personažas. Tarsi 10-ojo dešimtmečio stiliaus mafijozo karikatūra. Kaip filme sako vienas sociologas, visi kiti išmoko dėvėti kostiumus ir kaklaraiščius, valgyti su peiliu ir šakute. O jis liko ištikimas savo grubiam stiliui. Filme sutiko dalyvauti jo advokatas. Aš labai nustebau, bet apsidžiaugiau. Vienas pirmųjų mūsų klausimų buvo: ar galime gauti interviu iš jūsų kliento? Jis pakalbėjo su Kočneriu, šis sutiko duoti interviu, o pats advokatas pasakė: žinote, Mariánas Kočneris sau atstovaus geriau negu aš. Tačiau turėjome pateikti prašymą per kalėjimų sistemą ir vienas teisėjas mums užkirto kelią dėl tuo metu vis dar vykusio teismo proceso, sakė, kad mūsų interviu kažkaip gali paveikti bylos eigą. Tad pakalbinti jo paties nepavyko.

 

Taigi koks mano įspūdis apie Mariáną Kočnerį? Matyt, dar daug ko apie jį nežinome. Bet aš maniau, kad jo korupcija bus rafinuotesnė. Jis tiesiog viską rašė savo žinutėse: sumokėk tam teisėjui, padaryk tą, ištrauk šito žmogaus bylą. Jam tai buvo tarsi žaidimas. Viskas parašyta žinutėse, jis manė, kad jos užšifruotos ir niekas kitas jų negali perskaityti. Dabar, maniau, korupcija bus sudėtingesnė. Tai kaip tik vienas iš jo advokato argumentų: jis neslepia savo dalyvavimo kituose nusikaltimuose, bet nėra nė vienos žinutės, kur tiesiogiai lieptų įvykdyti žmogžudystę.

 

Pats advokatas, Marekas Para, irgi nuostabus personažas. Jis atrodo atviras ir bendradarbiaujantis, netgi malonus, visai kitokio tipo žmogus nei jo klientas. Tarsi suteikia žmogišką veidą tai vulgariai korupcijai, kurią įkūnija Mariánas Kočneris. Filme jis iš pradžių kalba apie save ir užsimena, kad jaučiasi kiek izoliuotas būtent todėl, kad atstovauja tokiam klientui („Mano visuomeninis gyvenimas baigėsi 2018-ųjų birželį“). Tad ar jis suvokia savo vaidmenį kaip velnio advokato? Ar jis jums pasirodė nuoširdus?

 

Asmeniškai man buvo įdomu, kas yra tas advokatas, nusprendęs atstovauti, galima sakyti, labiausiai nekenčiamiems Slovakijos žmonėms. Ar jis tik atliko vaidmenį, norėjo įsiteikti? Pirmiausia, kiekvienas duodamas interviu bando pateikti save kuo geriau, laimėti simpatijas. Ar jis nuoširdus, ar ne, – matyt, spręsti žiūrovams. Ar jis tiki, kad Kočneris nekaltas? O gal, atstovaudamas klientui, jis daro viską, kad jį apgintų, ir tiek. Man ir filmavimo komandai jis buvo labai malonus, džiaugiuosi, kad dalyvavo kuriant filmą. Jis neprivalėjo to daryti, tad aš gerbiu jį už tai. Jis man rodė pagarbą ir aš bandžiau atsilyginti tuo pačiu, leisti jam atstovauti savo klientui kaip gali geriau.

 

Filme taip pat rodote, kaip žudikas prisipažįsta ir nusikaltimo vietoje policijai inscenizuoja Kuciako ir Kušnírovos nužudymą. Kaip gavote šią medžiagą?

 

Ji buvo policijos faile, kuris buvo nutekintas žurnalistei Pavlai Halcovái, o ji man suteikė prieigą. Šiame 70 terabaitų faile buvo ne tik daugybė įkalčių prieš įtariamuosius, bet ir visa arba didžioji dalis policijos tyrimo medžiagos. Taip pat ir filmuota medžiaga, kuri tapo svarbia filmo dalimi, pavyzdžiui, Kuciako sekimo vaizdai. Peržiūrėti tuos 70 terabaitų yra milžiniškas darbas – bet aptinki neįtikėtinų dalykų. Ta nusikaltimo rekonstrukcija yra nepaprastai įdomi. Žudikas kalba be jokios emocijos ir galų gale atsiprašo. Ar jis kalba nuoširdžiai, ar tik sako tai, ką, jo manymu, turi sakyti? Jo pasakojimas brutalus, bet prikaustantis.

 

Ar buvo bandymų neleisti jums naudoti medžiagos iš policijos failo? Ar galbūt pats turėjote abejonių?

 

Didžiausia mano abejonė buvo dėl nužudytųjų šeimų. Jie nebuvo matę tos medžiagos, savo vaikų sekimo. Nebuvo matę nuotraukų iš nusikaltimo vietos. Norėjau, kad jie pamatytų filmą prieš jį išleidžiant, ir duotų savo sutikimą. Parodėm ankstyvą variantą, po to jie sėdėjo su savo advokatu valandą tyloje. O tada išėjo ir pasakė: pritariam. Parodykite visiems, tai svarbu.

 

Taip pat turėjom teisininkų, Slovakijos ir tarptautinės teisės specialistų komandą, kad būtume tikri, jog nepažeidžiame jokių įstatymų, niekieno teisės į privatumą. Pavyzdžiui, kai kuriuose kadruose paslėpėme veidus. Kartais tekdavo ilgokai laukti, kol teisininkai išanalizuos, ką galima naudoti. Kelis kartus patarė išimti tam tikrus dalykus, kurie galėtų sukelti teisinę riziką. Tarkim, kai kalbame apie „Threema“ koduotų žinučių programėlę, mums patarė geriau nenaudoti jos logotipo. Arba turėjome filmuotos medžiagos, kurioje vienas iš oligarchų boksuojasi, bet mums pasakė: ne, panaudokite nuotrauką. Kai kuri tiriamąjį dokumentinį filmą apie bylą, kuri dar nėra išnagrinėta, tenka praleisti daug laiko su teisininkais.

 

Ar pasitaikė, kad istorija reikalavo tam tikro epizodo, bet tiesiog nebuvo vaizdinės medžiagos jam iliustruoti? Kaip sprendėte tokius klausimus?

 

Na, visas procesas yra problemų sprendimas. Visad sakau žmonėms, kad šis filmas pasakoja dvi istorijas. Viena yra apie nusikaltimą, detektyvas. Kita – apie politiškai užgrobtą valstybę. Filmas tarsi šokinėja nuo vienos prie kitos, o pabaigoje jos sueina draugėn.

 

Buvo sunku atkurti įvykių seką iškart po žmogžudystės. Opozicija puola Fico ir jo vyriausybę, pasirodo straipsniai, prasideda protestai. Sunku susigaudyti, kas po ko vyksta, kurios dienos tai protestas, kada vyko kuri nors spaudos konferencija, kas buvo prieš tai. Mes gavome 80 dienų spaudos konferencijų medžiagos ir būtent per tai pasakojame šią istorijos dalį, nes tikrai buvom įstrigę. Rekonstravome detalią laiko juostą ir sudėliojome visas spaudos konferencijas chronologine tvarka. Įvykiai vyko ne visai įprasta tvarka. Pirmasis atsistatydino vidaus reikalų ministras, antras buvo premjeras, o tada policijos viršininkas. Paprastai tikiesi, kad bus atvirkščiai, pareigūnai atsistatydins pagal rangą. Ir tai svarbu istorijai, svarbu pabrėžti policijos vado vaidmenį pačioje pradžioje, nes galų gale paaiškėja, kad būtent jis įtariamas tuo, kad nusikaltėliams perdavė Jáno Kuciako bylą ir vykdė tiesioginius oligarchų nurodymus.