Gurmaniška aistra
(La passion de Dodin Bouffant)

Į dienos šviesą (tiksliau, kino salių tamsą) jį gana netikėtai grąžino režisierius Tran Anh Hùng, sukūręs filmą kiek perfrazuotu romano pavadinimu – „Dodeno Bufano aistra“. Lietuviškas filmo pavadinimas „Gurmaniška aistra“, matyt, labiau skirtas privilioti žiūrovams. Knygos pavadinimas sako, kad tai pasakojimas apie gurmano Dodeno Bufano gyvenimą. O filmo centre atsiduria jo virėja ir meilužė Euženi, įstabiai suvaidinta Juliette Binoche. Bet režisieriaus tikslas nėra papasakoti jo ar jos, ar jųdviejų gyvenimo istoriją, o sukurti filmą apie aistrą ir ilgametę meilę. Vienas kitam, gyvenimui, maistui. „Gurmaniška aistra“ – tai viena gražiausių kino juostų apie meilę. Maistas, jo ruošimas, ragavimas čia tampa meilės ir aistros metafora.

Filmo veiksmas rutuliojasi XIX a. pabaigoje. Belle époque metu ir pradėjo formuotis aukštoji maisto kultūra, atsirado pirmieji prašmatnūs restoranai. Kiekvienas filmo kadras alsuoja to laiko dvasia ir savo grožiu, rodos, prilygsta dailės kūriniui. Gastronomija filme prilyginama aukščiausiam menui – muzikai. Kalbant apie patiekalus, net vedamos paralelės su sonatos temų vystymu. O skonio pojūtis – kaip absoliuti klausa, arba duota žmogui iš prigimties, arba ne. Kai netekęs Euženi Dodenas ieško naujos virėjos, pasirodo, kad tik vienintelė jaunutė Polina turi tą „absoliučią skonio klausą“.

Dodenas Bufanas yra idealus gurmanas, kulinaras, visą gyvenimą kuriantis patiekalų receptus, gaminantis, degustuojantis maistą, suprantantis visas jo subtilybes, aptarinėjantis tai su draugais. Jis – didžiosios prancūzų maisto kultūros idėjos įsikūnijimas, anot Euženi, „gastronomijos Napoleonas“. Dodenas laimingas ir moka mėgautis gyvenimu kaip ragaujamu maistu. Geba įspėti gyvenimo skonį ir jį branginti. Kiekviena akimirka – gyvenimo dovana, ir už tai, ką turi, reikia būti dėkingam pasauliui.

Jam tik neramu dėl Euženi, jo nuostabiosios virėjos ir mylimosios. Neramu, kad iki šiol jai nepasipiršo, kad skyrė jai per mažai dėmesio ir laiko, kad jos sveikata ėmė šlubuoti... Ideali jo gastronominių fantazijų atlikėja dirba virtuvėje jau dvidešimt metų. Ji mūza, įkvėpėja, kūrybinius užmojus paverčianti realybe. Vienas be jos Dodenas virtuvėje jaučiasi bejėgis. Ir kurio iš jų vaidmuo svarbesnis, kuriant kulinarinius šedevrus, yra klausimas be atsakymo.

Euženi laisva ir nepriklausoma. Ji brangina savo laisvę. Nori būti ne Dodeno žmona, o virėja, neleidžianti užgęsti jo aistrai gyventi ir kurti. „Santuoka – tai vakarienė, prasidedanti nuo deserto“, – juokaujama filme.

Gražiausia meilės prisipažinimo scena, dar tokia nematyta kine, kai Dodenas jai pats ruošia vakarienę, ketindamas pasipiršti. Įstabus, jausmingas vaizdas, iškalbingos vizualinės metaforos. Kad ir ypatingam desertui vyne išmirkyta kriaušė, savo forma atkartojanti nuogos Euženi figūrą. Tiek šioje scenoje gilios meilės ir begalinio švelnumo.

Euženi ir Dodeną vaidinantys Juliette Binoche ir Benoît Magimelis yra verti aukščiausių pagyrų už aktorinę meistrystę. Aktoriai kadaise iš tiesų mylėjo vienas kitą, buvo pora, susilaukė dukters. Ir jų susitikimas ekrane sukuria ypatingą atmosferą, pripildo ją šviesios melancholijos, neišvengiamo išsiskyrimo kartėlio ir liūdesio.

Filme pagauti ir jautriai perteikti pagrindinių veikėjų žvilgsniai, jų šypsenos, tyla ir subtilūs, trumpi pokalbiai. Gryna poezija ir aukščiausias meistriškumas. Kaip sukurti tokį įtraukiantį filmą, kai jame beveik visą laiką gaminamas, ragaujamas ir aptarinėjamas maistas, o kitos scenos užima labai nedaug laiko, yra jo kūrėjų talento paslaptis.

Filme neskamba jokia muzika. Garsų pasaulis sukuriamas tik iš to, ką girdime virtuvėje, kur gaminamas valgis: čirška šoninė keptuvėje, caksi peilis, užverda vanduo, į jį pliūkšteli šviežia žuvis... Tik rodant filmo titrus pasigirsta melodinga Jules’io Massenet tema. Išeiti iš šio filmo kerų labai sunku – jis nepanašus į jokį kitą. Jį galima įsimylėti ir ilgam likti jo apžavėtam.