Napoleonas
(Napoleon)

Ridley Scotto debiutinis ilgametražis filmas „Dvikovininkai“ („The Duellists“, 1977) pasakojo apie dviejų Napoleono laikų leitenantų nesantaiką. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, kitų pasaulių kūrimo ekrane meistras nusprendė sugrįžti į Napoleono epochą ir papasakoti didžiąją istoriją. Socttas visada buvo šioks toks paradoksas – kūręs Holivudo blockbusterius, pasakojęs iš pažiūros banalias istorijas, kartu jis prasiskverbdavo į tamsybes, visų pirma – žmogiškąsias. Atrodo, kad derinant šiuodu komponentus – tamsą ir didybę – „Napoleonas“ galėjo būti tobulu filmu. Vis dėlto ambicijų kartais būna per daug, ir tai įrodo ne tik Napoleono istorija, bet ir šis filmas.

„Napoleono“ veiksmas prasideda 1793 metais, kai Prancūzijos revoliucijos įkarštyje buvo giljotinuota Marija Antuanetė, ir chronologiškai tvarkingai veda žiūrovą per 28 istorijos metus iki pat Napoleono Bonaparto mirties Šv. Elenos saloje. Per istorinius įvykius režisierius su scenaristu Davidu Scarpa šuoliuoja galopo ritmu – 158 minutes trunkantis filmas atrodo pilnas įvykių – mūšių, politinių diskusijų, aukštuomenės pokylių, personalijų. Vis dėlto sunku atsikratyti įspūdžio, kad toks tirštas filmas kartu yra naratyvinė netvarka, stokojanti scenas jungiančių grandžių, sklandumo ir tiesiog vidinės logikos (kas prie ko veda ir kodėl), – tarsi dalis filmo turinio būtų likusi kažkur montažinėje, o kino teatro žiūrovui būtų pateiktas geriausių scenų rinkinys. Šis teiginys net nėra labai nutolęs nuo tiesos, režisierius tikrai buvo priverstas smarkiai sutrumpinti filmą. Tik tai, kad „Apple TV“ skelbia kitais metais pristatysianti pilną keturių su puse valandos trukmės versiją namų platformose, neguodžia, nes „Napoleonas“ – išskirtinai didelio ekrano filmas.

Scottas ne kartą yra sakęs, kad faktinė tiesa jam nėra pati įdomiausia ir tai jis (dalies istorikų ir faktų gerbėjų pasipiktinimui) dar kartą įrodo savo filmu. Jo tikslas – atskleisti laikotarpį lydėjusią sumaišties ir baimės atmosferą ar net išvesti paraleles su dabartimi. Tai, kokio ilgio buvo Antuanetės plaukai jos nukirsdinimo dieną, kaip kabėjo Prancūzijos vėliavos ir kur tuo metu buvo Napoleonas, nebūtų (ir nėra) svarbu, jei tik Scottas iš tiesų būtų pajėgęs parodyti už legendos besislepiantį žmogų – sudėtingą ir daugiasluoksnį personažą, transformavusį Prancūzijos (o gal ir visos Europos ar bent jos istorinės atminties) veidą, tuometinius politinius galios žaidimus ir juos lydintį absurdą.

Iš pat pradžių darosi akivaizdu, kad Scottą domina du dalykai ­– mūšiai bei Napoleono ir jo pirmosios žmonos Žozefinos santykiai. Bet net ir moterys filme veikia tik kaip pretekstas stumti veiksmą į priekį (pykčiu ant moters pateisinamas Napoleono pabėgimas iš Egipto) ar bent fone perskaitytais motinai ir žmonai rašytais laiškais suteikti Napoleono personažui psichologinio gylio. O komplikuoti Napoleono ir Žozefinos santykiai, tariama jų bendrystė, draugystės motyvas, dialoguose ir Napoleono laiškuose pasigirstantys teiginiai, kad be Žozefinos jis būtų niekas, taip ir lieka tik žodžiais. Sunku patikėti aistra ir bendryste, kai ekrane matomi santykiai apsiriboja seksu ir priekaištais Žozefinai negalint turėti vaikų. Vanessa Kirby iš visų jėgų stengiasi įkvėpti gyvybės Žozefinos portretui – ji gyva, charizmatiška, tačiau sunku kurti pilnakraujį personažą, kai melancholiškai žvelgdama į ežere tai susitinkančią, tai išsiskiriančią gulbių porą ji tiesiog neturi ką vaidinti. Tas pats ir su kitais filmo personažais – vienus žaibiškai keičia kiti, tačiau neaiškūs lieka ne tik jų elgesio motyvai, bet ir apskritai funkcijos, nors, žinoma, šią galvą jaukiančią netvarką dar galima bandyti teisinti politinės suirutės atmosfera ­– nuolatiniu chaosu kovojant dėl galios ir savų interesų. Kai kurie personažai, kaip kad Prancūzijos užsienio reikalų ministras Talleyrand’as, pradžioje rodytas pilkojo kardinolo amplua, pasiūlęs Napoleonui karūnaciją kaip būdą įtvirtinti savo pozicijas, galų gale tiesiog ilgam dingsta iš filmo.

Niekam nekyla abejonių, kad Joaquinas Phoenixas yra talentingas aktorius. Ir veikiausiai ne jo kaltė, kad vaidindamas Napoleoną ekrane jis dar kartą atrodo kaip visi jo jau suvaidinti keistuoliai personažai – ypač Bo iš „Visų Bo baimių“ – Edipo komplekso kamuojamas, mamos sijono įsikibęs stuobrys, kurio vienintelis tikslas yra šlovė ir galia. Infantilus ekscentriškumas maskuoja vidinę personažo tuštumą, taip ir lieka neaišku, ką jis iš tikrųjų galvoja siekdamas vis daugiau. Tai, kad per visus filme rodomus metus pagrindinių aktorių išvaizda nė trupučio nepasikeičia, o Napoleonas net jaunystėje jau yra senstelėjęs, teatrodo smulkmena.

Kuo žavi „Napoleonas“ – tai scenografija, kostiumais ir garsu. Scottas spindi režisuodamas savo didžiuosius mūšius (matyt, jiems ir teko didžioji filmo biudžeto dalis) – tai jo stiprybė ir pergalė. Žiūrovas, net puikiai žinodamas, kuo jie baigsis, viską stebi įsitempęs. Vieną monumentalią kovą lydi kita, o makabriškas Scotto fantazijas įgyvendina operatorius Dariuszas Wolskis su visu būriu pirmųjų ir antrųjų operatorių. Batalinėse scenose aiškiai matomas antrasis dugnas – jos puikiai perteikia ir karo žiaurumą, ir skrupulingą Napoleono mūšio lauko strategiją. Jos sudėtingos, brutalios, purvinos, kruvinos ir kartu gražios tarsi šokis, kai stebi po ledu nyrančias Austerlico mūšio aukas. Ir, žinoma, neprilygstama yra košmarų miestu tapusios degančios Maskvos scena – lyg vizionieriška pabaigos pradžia.

Pasirodžius filmo užsklandai Scottas suskaičiuoja Napoleono karų aukas – trys milijonai. Skamba prieštaringai, žinant, kad filme Napoleonas labiausiai gedėjo pradžioje žuvusio savo žirgo. Tada pagalvoju, kad seras Ridley Scottas, galbūt paskutinį kartą karjeroje savo malonumui gavęs suorkestruoti (labai meistriškai) tokio masto mūšį, ir net ne vieną, tiesiog iš visų juokiasi. Ir „Napoleonas“ tėra jo ironiškas kino žaidimas, dedikuotas šuniukui Lulu.