Nr. 2023/5 (374)

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje surengta pirmoji Lietuvoje mažai žinomų režisierių Danièle Huillet ir Jeano-Marie Straubo retrospektyva. Tai unikalus politinis kinas, neprarandantis aktualumo, ypač kai dešiniosios vertybės ir pasaulėžiūra vis dažniau priimama kaip savaime suprantama. Išsamiai režisierių duetą pristato retrospektyvos sudarytojai Egidijus Mardosas ir Rastko Novaković. Jeanas-Marie Straubas teigė, kad nėra politinio kino be atminties. Galima sakyti, kad istorija, atmintis tampa jungiamuoju šio numerio motyvu.

Živilė Pipinytė recenzuoja naują Pablo Larraíno filmą „Grafas“, čia režisierius suveda sąskaitas su diktatoriaus Augusto Pinocheto palikimu. Anot jos: „Grafas“ – visais požiūriais originalus politinis filmas. Tai – ir juodoji komedija, ir kruvinas farsas, ir nematomas istorijos žaizdas iliustruojanti alegorija. Kartu ir valdžios, kuri dažnai neatsiejama nuo didybės manijos, studija. Larraínas rodo naujas galimybes kalbėti apie istoriją, kuri niekad nebūna tik juoda ir balta, kaip kad mums teigia naujieji lietuviški filmai. Ir apie tai, ko liudininkais dažnai patys to nesuvokdami esame. Ko gero, režisierius skatina dažniau pakelti akis į tamsų dangų virš galvų.“

Ne mažiau negailestingas neseniai kino teatruose pasirodęs Martino Scorsese’s filmas „Gėlių mėnulio žudikai“. Jis gręžiasi į kruviną Amerikos XX a. pradžios istoriją ir kalba apie blogį, persmelkusį pagrindus, ant kurių pastatyta valstybė. Scorsese dar kartą įrodo ir savo meistrystę, ir tai, kad yra vienas svarbiausių JAV kino režisierių.

„Kino teatro“ skiltyje rasite ir kitų meistrų (didesnių ar mažesnių) filmų recenzijas: Elena Jasiūnaitė rašo apie François Ozono „Mano nusikaltimą“ ir Woody Alleno „Tiesiog sėkmę“, Rūta Birštonaitė – apie Kenneth’o Branagh „Venecijos šmėklas“ ir kt. Rudenines lietuviškas premjeras pristato Neringa Kažukauskaitė („Bogdanas nenori namo“), Ieva Tumanovičiūtė („Tu man nieko neprimeni“) ir Audrius Dambrauskas („Yesterday“).

„Iš arčiau“ Ilonos Vitkauskaitės aptariama Florence Pugh išgarsėjo kaip jauna aktorė, nebijanti vaidinti antipatiškus personažus ir laužyti istorinių įvaizdžių taisykles. Kaip teigia autorė: „Pugh į istorinius kūrinius įneša gyvo kraujo ir kūno, tarsi kovodama už moterų vietą pasakojimuose apie praeitį. Viena vertus, ji suteikia savo personažams šiuolaikinį atspalvį ir polemizuoja su ankstesniais jų vaizdavimo būdais, kita vertus, stengiasi, kad jos filmai, kurių veiksmas vyksta dabartyje, neatkartotų kostiuminių filmų klišių.“

Jūsų taip pat laukia pokalbiai su režisiere Marija Kavtaradze, festivalio „Kreivės“ organizatoriais, parodos „Vilnius kine“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje apžvalga bei tradicinės kino istorijos, kuriose Ž. Pipinytė rašo apie Lilianos Cavani „Anapus gėrio ir blogio“ ir svarsto, kad savu laiku skandalingas filmas dabar gali pasirodyti net skaistus.

Kinas