Mano nusikaltimas
(Mon crime)

„Mano nusikaltimas“ nukelia į 1930-ųjų Paryžių. Čia, kuklioje nuomojamoje palėpėje, gyvena dvi geriausios draugės – sėkmės nesulaukianti aktorė Madlena (Nadia Tereszkiewicz) ir teisininkė Polina (Rebecca Marder), negaunanti bylų dėl to, kad moteris. Jos neturi darbo, pinigų (šių užtenka tik kino bilietui ir sumuštiniui), jau kelis mėnesius neišgali susimokėti nuomos, Madlenos mylimasis, būsimas padangų industrijos paveldėtojas Andre, ją vertina tik kaip meilužę, o vaidmenį spektaklyje jai pasiūlęs žymus teatro prodiuseris Monferanas, pasirodo, taip pat tenori ja pasinaudoti. Tačiau netrukus į duris pasibeldžia policijos pareigūnas – prodiuseris rastas su kulka galvoje, dingo didelė pinigų suma, o paskutinis žmogus, matęs jį gyvą, greičiausiai ir yra aktorė Madlena. Netrukus abi moterys supranta, kad likimas joms ką tik pasiūlė netikėtą šansą pabaigti savo vargus.

Tai laisva 1934 m. pasirodžiusios Georges’o Berro ir Louis Verneuil’io pjesės tuo pačiu pavadinimu adaptacija. Satyra apie laikus, kai mizoginiškoje visuomenėje moterys negalėjo balsuoti, be vyro leidimo turėti sąskaitos banke ar tekėti be kraičio, filmui suteikia gerą draminį pagrindą. Nors beveik šimto metų pjesės temos, tarp kurių – ir sunkumai bandant įrodyti seksualinį smurtą, nėra praradusios aktualumo, Ozonui to nepakanka. Taip filme kartu su pakoreguotomis personažų profesijomis (pavyzdžiui, verslininkas tampa prodiuseriu) atsiranda akivaizdžios paralelės su šiais laikais – naująja feminizmo banga, #MeToo judėjimu, lyčių nelygybe ir moterų išnaudojimu kino industrijoje.

Ozonas mėgsta žaisti teatru, jo siūlomomis faktūromis, dirbtinumu. „Mano nusikaltime“ teatro daug – filmas prasideda atitraukiama užuolaida, o baigiasi aktorių nusilenkimu ir žiūrovų aplodismentais. Madlenos ir Polinos seseriška kova už savo teises – lyg socialinis spektaklis sensacijų ištroškusiai publikai. Net ir Monferano mirtis rodoma ne vienoje interpretacijoje ar tampa spektakliu taip tik pabrėžiant, kad nusikaltimo priežastys visiems gerokai mažiau įdomios nei pati pramoga stebint amoralų, bet vaizduotę kaitinantį veiksmą. Ribos tarp teatro ir realybės nutrinamos ir svarbiausioje teismo scenoje. Siaubingas nusikaltimas čia tampa paskutiniu ir svarbiausiu dviejų moterų – kaltų, nes buvo aukomis, – spektakliu, kurio vaidmenis, kad išsigelbėtų, jos turi atlikti be priekaištų. „Teisingas“ nusikaltimas šioje žiūrovų visuomenėje yra vertas apdovanojimo – Polinos laukia šlovė.

Toks teatrališkas dirbtinumas, kaip ir neįpareigojantis žanras, tampa priemone kurti personažus, primenančius karikatūras ar stilizuotas parodijas. Stereotipiškos net pagrindinės filmo herojės – vyrų geidžiama blondinė aktorė ir ne tokia graži, bet protingesnė draugė teisininkė. Vyrai – pedantiškas prokuroras, užsispyręs apkaltinti bet ką, kad tik kuo greičiau būtų įgyvendintas teisingumas, jo kvailai kikenantis padėjėjas ar Madlenos mylimasis, nusprendęs pasirinkti merginą su dideliu kraičiu, – infantilūs idiotai. Visi personažai, tiek vyrai, tiek moterys, vaikosi egoistiškų interesų, net jei pasitelktos priemonės amoralios.

Užkietėjęs sinefilas Ozonas šlovina moteris ir kiną, gręžiasi į Didįjį nebylį ir flirtuoja su prancūzų poetiniu realizmu, jo leitmotyvas – visuomenės atstumtieji, skurdas ir šviesesnio rytojaus viltys. Aktorės Danielle Darrieux, suvaidinusios ir „8 moteryse“, dainos skamba kaip filmo garso takelis, ji vaidino ir vieninteliame prancūziškame Billy Wilderio filme „Blogio sėklos“ (1934), kurio žiūrėti traukia neteisingai apkaltinta Madlena, įsikibusi į parankę Polinai. Netikėtai į Madlenos ir Polinos naujai susikurtą gyvenimą įsiveržusi ekscentriška, praėjusios šlovės besivaikanti nebyliojo kino aktorė Odetė (nuostabi Isabelle Huppert) įkūnijanti dar vieną šios industrijos (ir šiuolaikinės) ydą – jaunystės kultą, – akivaizdžiai įkvėpta „Saulėlydžio bulvaro“ Normos Desmond personažo. Kartu režisierius kuria skirtingų žanrų ir stilių pastišą – nuo trilerio, detektyvo, teismo dramos iki screwball komedijos, – rimtoms temoms taip suteikdamas lengvumo, atverdamas erdvę humorui, absurdiškoms scenoms ir dialogams. Tad kinas yra ir inspiracija (sinefiliškų užuominų ir citatų čia apstu), ir priemonė (nebyliojo kino inscenizacijos tampa būdu pasakoti herojų istoriją), ir paguoda (nuo negandų jaunos moterys bėga į kiną), ir kelias į sėkmę (būtent kinas užtikrina Madlenai žvaigždės statusą).

„Mano nusikaltimas“ gali būti ir paprasčiausias estetinis malonumas. Puiki jaunųjų aktorių ir vyresnių jų kolegų vaidyba, stilingi kostiumai, tarpukario Paryžiaus art deco interjerai, kur net skurdi palėpė atrodo kaip iš atviruko – tikra šventė akiai. Bet lengva, žiūrovo malonumui (bent iš pažiūros) skirta komedija turi savo svorio. Už komiškų situacijų ir lengvabūdiškų personažų slepiasi liūdnos tiesos. Grobuoniški vyrai geidžia Madlenos ir nekenčia jos dėl to, kad yra geidžiama. Pati Madlena jau seniai žino, kad neapnuoginusi krūtų nesulauks vyrų pagalbos. Jauna moteris iškeičia savo traumą į šlovę elgdamasi amoraliai, bet tik taip ji ir jos draugė gali įveikti socialines kliūtis. Tai – tarpukario Paryžiaus Madlena. Tačiau panašu, kad Ozonas klausia, ar daug kas pasikeitė pasaulyje per šimtą metų?