Kalbėk su manimi
(Talk to Me)

Regis, šiame filme nepateikiama nieko kardinaliai naujo ar originalaus. Tai pasakojimas apie dvasias, kviečiamas per spiritizmo seansą ir apsėdančias neišmanėlius paauglius. Pastarieji, tarsi svaigindamiesi, įsileidžia šmėklas į savo kūną ir praranda savikontrolę. Filme rastume sąsajų su Judith Butler konstruktyvistine lyties analize. Pavyzdžiui, viena(s) veikėja(s) taip ir neidentifikuojama(s) lyties matmeniu – neaišku, ar tai „berniukas“ ar „mergaitė“. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad įprastinis apsėdimo naratyvas filme pritaikomas madingoms nūdienos aktualijoms. Tačiau Šėtonas slypi detalėse.

Į akis iš karto krinta gerai siaubo žanrui pritaikyta kino kalba. Pavyzdžiui, vienoje apsėdimo scenoje matome vaiduoklio atidaromas ir uždaromas duris. Joms atsidarius, kamera pakrypsta į šoną ir sukuria nuožulnaus kadro įspūdį (angl. dutch angle), kuris kine įprastai perteikia veikėjų sutrikimą ar nerimą. O durims užsidarius kamera grįžta į jai įprastą horizontalią padėtį. Tokie kinematografiniai sprendimai padeda palaikyti nuolatinę įtampą, kuri labiausiai juntama rimties akimirkomis. Kitaip tariant, baisiausi momentai yra ne kai paaugliai sugriebia prieš juos padėtą ranką ir pasako „kalbėk su manimi“ (taip šiame filme kviečiamos dvasios), o kai jie tik ruošiasi tai daryti ar kai iškvietę dvasią sutrikę žiūri į priešais sėdintį ir tik jiems matomą vaiduoklį. Ir toks sulėtintas siaubas geriausiai funkcionuoja svarbiausiose scenose, kurių atomazga iš anksto žinoma. Būtina pabrėžti, kad filmui būdingas greitas ritmas – jis tetrunka pusantros valandos, o pirmoji auka staigiai ir žiauriai nusižudo jau po kelių minučių. Įvykius ekrane lydi fone skambanti ir puikiai parinkta repo muzika. Tačiau prieš svarbiausius įvykius ar žodžius šis ritmas sulėtėja ir filmas perteikia kokybiškai kitokio laiko patirtį. Šiose scenose chronos pereina į kairos – taip senovės graikai apibrėždavo lemtingą akimirką, kai sprendžiasi likimas. Net gali pasirodyti, kad kai kurie dramaturginiai filmo sprendimai yra visiškai nuspėjami jau prieš 5 ar 10 sekundžių. Tačiau būtent šis laukimas ir kelia didžiausią nerimą. Juk, kaip parodė Alfredas Hitchcockas, saspensas geriausiai veikia laukiant iš anksto žinomų tragiškų įvykių.

Filme vykusiai įterpiamas internetinis folkloras. Pavyzdžiui, vienoje scenoje greitai šmėsteli ant kuprinės tušinuku nupieštas paveikslėlis iš creepypastos – internete plintančio siaubo istorijų žanro. Pats dvasių iškvietimo būdas plinta per tiktoką – medijos platformą, kurioje dalijamasi trumpais videoįrašais. Labai pasistengus, filme galima įžvelgti „tiktoko kartos“ arba „Z kartos“ kritiką, kuri neretai paniekinamai ir nepagrįstai siejama su silpstančiais paauglių sugebėjimais išlaikyti dėmesį. Tačiau ir pats tiktokas, ir į jį nukreipta satyra lieka antrame ar net į trečiame plane. Tai tiesiog eilinis kasdienybės elementas, padedantis sukurti įtikinamą paveikslą ir nevertas didesnio dėmesio. Pernelyg fokusuojantis į naujųjų medijų platformas, kaip rodo „Kameros“ („Cam“, rež. Daniel Goldhaber, 2018) ar „Išmestos iš draugų“ („Unfriended“, rež. Levan Gabriadze, 2014) pavyzdžiai, dažniausiai bandoma nuslėpti originalių idėjų trūkumą. Šiuo atveju, broliai Philippou puikiai išnaudoja jiems gerai pažįstama interneto pasaulį – jie išpopuliarėjo savo kurtais siaubo ir komiškais vaizdo įrašais jutube kanale „RackaRacka“.

Gana neįprasta ir tai, kad, kitaip nei daugelyje nūdien sukurtų siaubo filmų, „Kalbėk su manimi“ nebandoma pateikti kažkokio gilaus metakomentaro. Be abejo, tam tikra prasme filme rodoma istorija atkartoja apsilankymo kino teatre patirtį. Mes, žiūrovai, taip pat einame į kiną pažaisti su mirtimi ir pamatyti tai, kas mus gąsdina. Arba, kitaip tariant, į kino salę mes einame išsikviesti savo vidinius demonus. Taigi, filmas kalbasi su savo žiūrovu. Tačiau vargu ar daro tai sąmoningai ir ar ši snobiška pretenzija jam reikalinga. Tai tiesiog geras siaubo filmas, puikiai manipuliuojantis tikromis savo žiūrovo baimėmis. Štai kodėl išėjęs iš kino salės jaučiausi tarsi būčiau apsilankęs įtemptame psichoanalizės seanse, kuriame buvo pažadintos visos mano baimės. Tai emocionaliai varginantis, pernelyg gerai veikiantis siaubo filmas.

Tačiau ne visi su manimi sutiktų. Kino salėje prieš mane sėdėjusios trys merginos per visą seansą kikeno. Nemanau, kad tokia reakcija leidžia apie filmą susidaryti neigiamą nuomonę. Ir, tiesą sakant, tai man nelabai ir rūpi. Man tai vienas baisiausių pastarojo meto siaubo filmų.