Grafas
(El Conde)

„Grafo“ Pinočetas (Jaime Vadell) nemirė. Jis yra vampyras, kartu su žmona Liusija (Gloria Münchmeyer), ištikimu liokajumi ir visai ne antrojo plano personažu, kaip iš pradžių gali pasirodyti, Fiodoru Krasnovu (Alfredo Castro) gyvena užkampyje, griūvančiame dvare, kur daug apleistų ūkinių pastatų, giljotina ir kapinės. Dvarą galima pasiekti tik upe, laivu „Arka“.

Visais pilkos, juodos ir baltos atspalviais švytintys nespalvoti Edwardo Lachmano kadrai, ilgi uniformą vilkinčio generolo skrydžiai virš naktinio Santjago ir jaunų širdžių medžioklė bei iš jų gaminamas tirštas kokteilis, kurį godžiai geria vampyras Pinočetas, iškart panardina į postmodernistiškai ar popkultūriškai stilizuotą ekspresionistinį kiną. Stilizaciją tik pagilina filme nuolat skambanti muzika – Purcelle’is, Vivaldi, Šostakovičius, Brittenas ir kiti didieji klasikai suteikia satyrai apie vampyrus gana dviprasmiško skambesio. Dviprasmiškumą pagilina ir scenografija – įmantriai apšviesta interjerų erdvė ar gana makabriški generolo kolekcijos artefaktai, antikvarinės knygos ir niekučiai, personažų kostiumai ir svarbiausias jų – generolo uniforma. Visa tai kuria absurdišką, bet kartu ir realiai egzistuojantį istorinio farso arba gal net gryno kempo pasaulį.

Dieną generolas yra su vaikštykle judantis ir kailiniais apsisiautęs valdingas senis. Jis nuolat prisimena nedėkingą tautą, kuriai sukūrė ekonominės gerovės valstybę, bet ši to neįvertino. Jam ne paslaptis žmonos ir liokajaus romanas. Širdis tuščia ir net kraujo kokteiliai nepadeda. Generolas nori pagaliau mirti, todėl jo dvare netrukus atsiras penki tokie pat nedėkingi ir jau gerokai senstelėję Pinočeto vaikai: atėjo laikas sutvarkyti finansinius reikalus – įvairiuose užsienio bankuose svetimais vardais atidarytas sąskaitas. Godūs ir nekantrūs vaikai, regis, nieko prieš atsisveikinti su tėvu, kurio vampyriška prigimtis jiems iki šiol netrukdė. Vaikai – tik žmonės, kaip ir generolo žmona, beje, trokštanti nemirtingumo. Viena iš dukterų net pakvietė auditorę Karmensitą (Paula Luchsinger), bet ši yra ir vienuolė egzorcistė, pasirengusi išvaryti iš generolo jame įsikūnijusį blogį.

Nuo pat filmo pradžios generolo istoriją už kadro pasakoja moters balsas. Kas ši paslaptinga pasakotoja, perspėjanti, kad Karmensita sugriaus generolo šeimos harmoniją, paaiškės tik finale. Skaitytojams jos neišduosiu, nors kartu su šia nematoma veikėja „Grafe“ atsiras originali istorinė analogija, nors gal pernelyg tiesioginė. Pasakotoja gerai išmano generolo gyvenimo istoriją, kuri prieš du šimtus penkiasdešimt metų prasidėjo Prancūzijoje, Didžiosios revoliucijos išvakarėse. Paragavęs nukirsdintos Marijos Antuanetės galvos kraujo ir palaižęs giljotinos plieną, pamestinukas Klodas Pinošas pradės nekęsti visų revoliucijų, tad ir vampyro likimas jam bus garantuotas.

„Grafe“ nebus teigiamų personažų – net tyroji Karmensita (finale aktorė primena Carlo Theodoro Dreyerio filme Žaną d’Ark suvaidinusią Renee Falconetti), pasirodo, turi savų finansinių sumetimų. Bet vienuolė nuoširdžiai įsimylės generolą – blogio trauka nenugalima, kita vertus, religinis fanatizmas ir liguistas valdžios troškimas visada šalia vienas kito. Bet ilgi kadrai, kuriuose ką tik nekaltybę praradusi ir vampyre virtusi Karmensita mokosi skraidyti (o gal levituoti?) pilkame danguje, vieni gražiausių ir net, sakyčiau, poetiškiausių filme.

Karmensita – vienintelis išgalvotas filmo personažas, visi kiti – realūs žmonės, kurių piktadarybės ir vagystės bei sukčiavimai „Grafe“ pateikti dokumentiškai tiksliai. Karmensitos pokalbiai, kuriuose ji su generolo žmona Lucia, vaikais ir Fiodoru aptarinėja konkrečias finansines ir politines aferas, filmui įpusėjus pradeda stabdyti veiksmą, bet dramaturgiškai jie vis dėlto pateisinami, nes būtent visas šis prisipažinimų ir nuodėmių kaleidoskopas rodo, kaip diktatūros metai iki šiol veikia Čilę ir jos gyventojus, nes „Grafas“ – ne tik pasakojimas apie Čilę dešimtmečius valdžiusį vampyrą, bet ir dokumentais tiksliai grindžiamas terpės, kurią aplink save augina diktatoriai, tyrimas, atskleidžiantis jų panieką valdomos šalies gyventojams, godumą ir dviveidystę. Režisierius rodo, kas yra autoritarinė, save įsimylėjusi, konservatyvi, tik savo išlikimu besirūpinanti valdžia. Juk neatsitiktinai Pinočetas nenori likti istorijoje kaip vagis ir mielai sunaikintų Hagos teismą.

Dokumentiškai tikras filme ir spjūvis į pašarvoto generolo karstą, ir net taip pat vampyru virtęs Krasnovas. Tiesa, tikrasis Miguelis Krasnoffas – po Antrojo pasaulinio karo mirties bausme už kolaboravimą su Hitleriu nubaustų Dono kazokų Semiono ir Piotro Krasnovų sūnus ir anūkas – dabar atlieka 144 metų bausmę Santjago kalėjime už nusikaltimus žmogiškumui. Larraínas meistriškai išlaviruoja tarp realių faktų ir absurdiško kraujo troškimo, nenuslysdamas nei į parodiją, nei į kičą. Be abejo, tai ir aktorių nuopelnas.

„Grafas“ – visais požiūriais originalus politinis filmas. Tai – ir juodoji komedija, ir kruvinas farsas, ir nematomas istorijos žaizdas iliustruojanti alegorija. Kartu ir valdžios, kuri dažnai neatsiejama nuo didybės manijos, studija. Larraínas rodo naujas galimybes kalbėti apie istoriją, kuri niekad nebūna tik juoda ir balta, kaip kad mus moko naujieji lietuviški filmai. Ir apie tai, ko liudininkais dažnai patys to nesuvokdami esame. Ko gero, režisierius skatina dažniau pakelti akis į tamsų dangų virš galvų.