Naujos kartos žvaigždė

Florence Pugh gimė 1996 m. pasiturinčioje britų šeimoje, kurį laiką gyveno Ispanijoje, tačiau jaunystę praleido Oksforde. Pugh namai tikriausiai nedaug kuo skyrėsi nuo seserų Marčų iš „Mažųjų moterų“. Tėvas ‒ virtuvės šefas ir restoranų tinklo savininkas, motina ‒ šokėja, o broliai ir seserys pasuko menininkų keliu, išbandė jėgas muzikoje, teatre, kine ir televizijoje. Ši aplinka gali būti raktas į Pugh psichologiją ‒ universiteto miesto korsetas su tradicijomis dusino paauglę Florence, kuri anksčiau patyrė Viduržemio jūros laisvę, bėgiojo paplūdimyje, rengėsi kaip norėjo ir mėgavosi atostogų atmosfera, o konkurencijos ir meninio sujudimo dvasia namuose išugdė saviraiškos siekį.

 

„Užaugau labai triukšmingoje šeimoje, kurioje reikėjo pasistengti, kad tavo balsas būtų išgirstas (gerąja prasme). Kiekvienas turėjo savo nuomonę ir dabar visiems teks ginčytis su manimi iki pamėlynavimo, kad įrodytų, kodėl jo nuomonė yra teisingesnė už mano“, – sakė aktorė. Ir pridūrė, kad ne vienas kino industrijos atstovas ją apibūdino kaip „įžūlią“. Ji pasirinktų kitokius žodžius: „Man patinka kovoti.“

 

„Ji neabejotinai turi vyresnės aktorės instinktus. Manau, kad gali suvaidinti bet ką“, – sako Ari Asteris. „Nepaisant jaunystės, ji turi ryžto ir pasitiki savimi, – antrina Denis Villeneuve’as. – Jauti, kad dirbi su žmogumi, kuris gali suvaidinti absoliučiai bet ką emociškai subtiliai ir tiksliai. Ji – neapdorotas deimantas.“

 

Plataus diapazono naujosios kartos aktorė demonstruoja, kad laisvė, atvirumas ir meilė yra pilnavertiško santykio su savimi ir savo kūnu pagrindas.

 

Force majeure

Beje, kūnas – dažna Pugh vaidmenų tema, ne mažiau svarbi ir pačiai aktorei. Ji neturi seksbombos ar modelio kūno formų, o jos klasikinis grožis gretinamas su vaikišku žavesiu. Kartu ji pernelyg jausminga, kad galėtų būti mergina iš gretimo namo (su aktorės apranga susiję skandalai, pavyzdžiui, jai vilkint permatomą suknelę, tik parodo, kad Pugh recepcijoje egzistuoja nemažas įtrūkis), kokia ji buvo jau debiutiniame filme „Krytis“ („The Falling“, rež. Carol Morley, 2014). Čia ji kūrė Ebės Mortimer, griežtos mergaičių mokyklos mokinės, savo seksualumu ir erotiniu poveikiu galinčios sudrebinti iš pažiūros tvarkingo pasaulio pamatus, vaidmenį. Mokyklos ir gamtos pasaulių kontrastas filme tampa leitmotyvu ‒ kaip vešinti augmenija nedera su steriliai blizgančioms kolboms ir mėgintuvėliams, taip Pugh savo fiziškumu, energija, gyvybingumu ‒ su išmoktais kanonais, pozomis ir taisyklėmis.

 

Carol Morley išmokė Pugh nežiūrėti tą dieną nufilmuotų kadrų, kad pernelyg nesijaudintų, kaip atrodo. Todėl aktorė nevengia grimasų, ypač kai vaidina skausmą ar liūdesį, savo kūnu ir veidu laisvai išreikšdama personažą. Tačiau ne tik dėl šio nesivaržymo vėlesni Pugh vaidmenys rodo, kad ji yra chameleonas, gebantis nuolat varijuoti jausmais ir gretinti, atrodytų, prieštaringas emocijas. 2019 m. ji suvaidino drovią imtynininkę („Šeimos kova“), gedinčią merginą („Saulės kultas“) ir kandžią paauglę („Mažosios moterys“). Tai, kad kiekvienas iš šių vaidmenų buvo įtikinamas ir gilus, lėmė aktorinis (anti)metodas, kurį sunku apibūdinti ‒ taip protas paklūsta kūno ir jausmų kalbai. Pugh yra nepaprastos intuicijos aktorė ‒ įsijautimą į vaidmenį ji apibūdina ritmo ir atsako kategorijomis. Todėl jos personažai žavi savo nenuspėjamumu, bet kartu jų emocinė trajektorija suprantama žiūrovams.

 

Įdomu, kad pačioje kelio pradžioje aktorės tykojo pavojus. Vaidmuo „Krytyje“ buvo sutiktas labai palankiai ‒ jokio aktorinio išsilavinimo neturinti paauglė iškart susitiko su agentu ir gavo pasiūlymą filmuotis amerikiečių seriale „Studio City“. Laimei, šis neišvydo dienos šviesos ir būsimoji žvaigždė grįžo į Didžiąją Britaniją. Pati Pugh retrospektyviai vertina, kad būdama naujokė JAV kino industrijoje ji buvo modeliuojama pagal „viešąjį užsakymą“, jai buvo liepiama numesti svorio ir tinkamai elgtis, todėl sugrįžimas į Angliją leido jai kurti save per vaidmenis ‒ įgyti pasitikėjimo ir išmokti išreikšti savo asmenybę ekrane. Nuo tada Pugh ne tik atsisako keitimų, bet ir pati įneša savo indėlį į kino pasakojimus apie moteris, suplėšančias tariamą ir tiesioginį korsetą.

 

Herstory

Antrasis ilgametražis filmas „Ledi Makbet“ („Lady Macbeth“, rež. William Oldroyd, 2016) pelnė Pugh laurus, pripažinimą ir įtvirtino ją kaip bebaimę jauną aktorę, nebijančią vaidinti antipatiškus personažus ir laužyti istorinių įvaizdžių taisykles. Filmas, sukurtas pagal Nikolajaus Leskovo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, priklauso britų „jos istorijų“ (angl. herstory) krypčiai, keičiančiai vadinamojo paveldo kino požiūrio kampą – jame pasakojama apie jauną moterį, ištekėjusią už nepažįstamo, be to, vyresnio ir ne visai malonaus vyro XIX a. Anglijos kaime. Pugh vaidinamą Kateriną matome ne tik kaip prievarta ištekintą moterį, iš kurios atimta apsisprendimo teisė ir kuri susiduria su partnerio frigidiškumu, bet ir kaip kasdienių ritualų, ypač korseto, kalinę. Duodama interviu Pugh ne kartą skundėsi, kad šis gražus drabužis yra itin nepatogus ir varžo judesius, taip prisidėdamas prie moterų teisių suvaržymo (tiesa, aktorei jį teks užsidėti dar ne viename filme). Pugh interpretacijoje Katerina yra tarsi tiksinti bomba – moteris nėra sutrikusi ar išsigandusi, ji tiesiog nuobodžiauja, ir būtent iš nuobodulio subręsta maištas.

 

Katerina yra viena prieš visus itin vyriškame, mizoginiškame pasaulyje. Vis dėlto ji sugeba susigrąžinti sprendimų priėmimo galią dėl laisvės ir meilės. Tai darydama ji pasitelkia ne tik tipiškus moteriškus ginklus – nuodus ir melą, bet ir nerangų vyrišką smurtą. Ji taip pat paneigia stereotipus apie neva už viską stipresnį motinišką instinktą. Už jį galingesnis troškimas kontroliuoti ar tiesiog gryno oro gurkšnis. Pugh sako, kad šis neįprastas, ryškus vaidmuo padėjo jai suprasti, kokia aktore ji nori būti. „Man patinka jaustis nevaržomai ir nuogai. Kai tik ekrane atsiranda užuomina į tobulumą, panikuoju.“

 

Pugh dar ne kartą teko kurti nonkonformistės moters portretą istoriniais laikais, kai apsisprendimo galimybės buvo menkos. Filme „Paskelbtas karaliumi“ („Outlaw King“, rež. David Mackenzie, 2018) ji suvaidino Elžbietą de Burg, ištekėjusią už Škotijos nepriklausomybės kovotojo Roberto Briuso (Chris Pine). Nors šįkart vaidmuo buvo antraeilis ir gana konvencionalus (Elžbieta iš pradžių laikosi nuošalyje, bet po to įtiki kilniu ir drąsiu Robertu, įsimyli ir pradeda jį remti), Pugh pasistengė, kad tai nebūtų šalia vyro sėdintis ir aklai juo sekantis personažas. Ne pagal amžių brandi, kupina orumo ir drąsos, ji pasirenka būti žmona ir niekas negali jos atkalbėti – tokiu užsispyrimu garsėja pati Pugh. Kartu vaidmuo pasižymi vaikiškumu ir naivumu, rodančiais Elžbietos jaunystę. Ji ryžtinga, smalsi, taip pat atvira ir impulsyvi ‒ kontrastas priesakui tyliai egzistuoti šalia vyro. Kritikai pabrėžė, kad aktorė neužsisklendžia kaip geismo objektas. „Kaip daugelis jaunų aktorių, Pugh dažnai vaidina vyresnio vyro meilės objektą. Vis dėlto galios disbalansas niekada nejaučiamas, tikriausiai dėl to, kad ji atrodo itin pasitikinti savimi ir galėtų juos visus susukti į ožio ragą, jei tik panorėtų“, – rašo Anne Cohen. Šiaip ar taip, santykiai su silpnu vyru (dažniausiai partneriu, bet kartais ir broliu) aktorės karjeroje kartojasi – ši tema yra filmuose „Slaptas keleivis“ („The Commuter“, rež. Jaume Collet-Serra, 2018), „Saulės kultas“ („Midsommar“, rež. Ari Aster, 2019), „Mažoji būgnininkė“ („The Little Drummer Girl“, rež. Park Chan-wook, 2018) ir „Nutildyti blogį“ („Malevolent“, rež. Olaf de Fleur Johannesson, 2018).

 

Pugh į istorinius kūrinius įneša gyvo kraujo ir kūno, tarsi kovodama už moterų vietą pasakojimuose apie praeitį. Viena vertus, ji suteikia savo personažams šiuolaikinį atspalvį ir polemizuoja su ankstesniais jų vaizdavimo būdais, kita vertus, ji stengiasi, kad jos filmai, kurių veiksmas vyksta dabartyje, neatkartotų kostiuminių filmų klišių.

 

Režisieriai išnaudoja šią Pugh savybę ‒ jos Kordelija filme „Karalius Lyras“ („King Lear“, rež. Richard Eyre, 2018) yra nuoširdi ir empatiška, o Eimė „Mažosiose moteryse“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, 2019) – ne tik dviprasmiška, kintanti ir dinamiška, bet ir įkūnijanti prieštaringus lūkesčius praeities moterims. Pugh dėka „Mažųjų moterų“ Eimė tampa naujos kartos heroje. Louis May Alcott romane ji – išlepinta materialistė, garsiai prisipažįstanti, kad nori bet kokia kaina ištekėti už turtingo vyro, patekti į aukštuomenę ir realizuoti savo talentus. Tačiau Gretos Gerwig ir Pugh versijoje Eimės egoizmas tampa savotišku sąmoningumu, ji perpranta socialinio žaidimo tarp vyrų ir moterų taisykles. Vienoje scenoje mergina, kuri siekė būti „visuomenės puošmena“, aiškina savo akivaizdžiai (ne)feministinę strategiją. „Aš esu tik moteris, ir kaip moteris neturiu galimybės pati užsidirbti pinigų.“ Kitaip tariant, jos ambicijos nėra tuščios, epocha pavertė jas būtinybe. „Nesakykite man, kad santuoka nėra ekonominis pasiūlymas.“

 

Kaip teigia pati Pugh: „Eimė sako, ką nori, jai nerūpi pasekmės. Štai kodėl norėjau ją suvaidinti. Mane intriguoja drąsūs personažai, patinka vaidinti moteris, kurios turi ką pasakyti, o ne tas, kurios veikia kaip alibi antrame plane. Man nerūpi, ar mano pasirinkti vaidmenys yra mieli, be to, nemanau, kad žmonės apskritai gyvenime yra itin mieli.“

 

Dar vieną stiprios moters, kuri priešinasi visuomenės pančiams, vaidmenį Pugh sukūrė čiliečio Sebastiáno Lelio „Stebukle“ („The Wonder“, 2022). Filmo herojei, iš Krymo karo grįžusiai slaugytojai Lib Rait tenka susidurti su XIX a. Airijos provincijos skurdu, prietarais ir fanatišku religingumu. Ji ir airių vienuolė iškviestos stebėti badaujančią paauglę, kuri, kaip teigiama, nevalgo jau keturis mėnesius. Vietiniai gyventojai ir piligrimai ją garbina kaip šventąją. Tiktai Lib, aktorės kuriama kaip pažiūrėti stojiška, bet viduje giliai sužeista asmenybė, remiasi sveiku protu ir kai merginos, tvirtinančios, jog maitinasi tik dieviškąja mana, gyvybei pradeda grėsti pavojus, ima priešintis obskurantizmui bei fatalizmui. Niekas negali paneigti jos užsispyrimo ir gyvenimo alkio.

 

Deja, ši aktorės vidinė energija, dinamiškumas ir polemiškas žvilgsnis ne visuomet išnaudojamas. Pavyzdžiui, Christopherio Nolano „Openheimeryje“ („Oppenheimer“, 2023) Pugh kuriama veikėja tėra jausminga ir pakvaišusi genijaus meilužė, seriale „Sakalo akis“ („Hawkeye“, 2021) apsiriboja skambiomis frazėmis, o Olivios Wilde „Nesijaudink, brangioji“ („Don’t Worry Darling“, 2022) aktorei niekaip nepavyksta prasiskverbti pro blizgantį, satyrišką filmo apvalkalą. Tikriausiai todėl, kad nėra kur. Tačiau šie filmai tik patvirtina taisyklę, kad dauguma Pugh vaidmenų parodo, jog moterų negalima įsprausti į vieną apibrėžimą.

 

Antiherojė

Sara Ahmed sugalvojo terminą feminist killjoy, kad apibūdintų žmones, kurie užduoda nepatogius klausimus, išsako būtinus argumentus ir savo (nepopuliarią) nuomonę arba jaučia „netinkamas emocijas“. „Feministės tam tikru mastu žudo džiaugsmą: jos griauna fantaziją, kad kai kur galima rasti laimę. Fantazijos nužudymas gali nužudyti jausmą. Ne todėl, kad feministės negali jausti džiaugsmo dėl to, kas turėtų jį sukelti, bet dėl to, kad mūsų nesugebėjimas būti laimingomis laikomas kitų laimės sabotavimu“[1].

 

Viena vertus, Pugh trykšta gyvenimo džiaugsmu, lengvai bendrauja ir mėgsta gerai leisti laiką, kita vertus, ji nesilinksmina ten, kur jai nepatinka. Ir nors kartais dėl to sulaukia priekaištų, ji visa savo esybe parodo, kad šie dalykai vienas kitam neprieštarauja. Aktorė neigiamai atsiliepia apie grožio reikalavimus, seksizmą ar eidžizmą. Pugh kartoja, kad „kinas, kad ir koks gražus būtų, turi didžiulę įtaką tam, kaip mes save matome“. Savo feministinę diskusiją ji visų pirma plėtoja rinkdamasi filmus, kuriuose vaidins. Ypač verta atkreipti dėmesį į tuos, kurių herojės yra problemiškos moterys.

 

Pugh vaidinamos veikėjos atsisako būti geromis žmonomis, meilužėmis ar dukromis – jos nenori būti geros, nes tai patriarchalinės visuomenės iš viršaus primesta norma. Šie lūkesčiai neatitinka jų poreikių ir įsitikinimų.

 

Taigi, „Ledi Makbet“ Katerina užmezga romaną ir nusprendžia drastiškai išsilaisvinti nuo vyro, Elžbieta de Burg suvilioja savo išrinktąjį tik po to, kai jis įgyja jos pagarbą, o Kordelija neišpažįsta meilės savo tėvui. Pugh vaidino aferistes filmuose „Slaptas keleivis“ ir „Nutildyti blogį“, bet išplėtojo tokio tipo personažą tik seriale „Mažoji būgnininkė“. Čia ji suvaidino Čarli, britų mėgėjų teatro aktorę, personažą, kuris yra dviprasmiškas nuo pradžios iki pabaigos. Pirmoji serija prasideda keista tardymo scena: mergina pasakoja apie situaciją su vaikinu, su kuriuo susikibo muštynėse – tokių sensacijų paieškos, pasirodo, yra jos spiritus movens. Ji kilusi iš geros vidurinės klasės šeimos, tačiau sugalvoja dramatišką istoriją, domisi radikaliais politiniais judėjimais, palieka draugus Graikijoje ir leidžiasi į kelionę su paslaptingu nepažįstamuoju, o galiausiai nusprendžia imtis gyvenimo vaidmens ir tapti „Mosado“ šnipe, nes tai tiesiog patrauklus iššūkis be jokių įsitikinimų. Vienu metu Čarli apibūdinama kaip radical chic ‒ pozuotoja, kuri politikavimą naudoja kaip savo stiliaus dalį.

 

Čarli seksualumas taip pat svarbi serialo tema – erotiškumas yra impulsas, kuris ištraukia ją iš snaudulio, suteikia jėgų ir taip leidžia kovoti su patriarchalinėmis normomis. Čarli traktuojama kaip „šliundra“, neverta pagarbos ir meilės, kurios kūną galima valdyti savo nuožiūra. Be to, ją kursto „nenukreiptas pyktis“ ‒ ji dažnai susierzina, supyksta, sprogsta ir priverčia agentus, vadovaujančius operacijai, suvokti, kaip jie ja naudojasi. Štai kodėl, nepaisant jos grožio, intelekto ir provokuojančio būdo, ji apibūdinama kaip Bondo merginos priešingybė: agentas ją suvilioja, tačiau ji nė akimirkai netampa nuolanki; priešingai, ji yra triukšminga, įžūli, kritiška ir konfliktiška.

 

Savęs priėmimas

Pugh nusifilmavo BBC trumpametražiame filme „Pagrindiniai moterų vaidmenys“ („Leading Lady Parts“, rež. Jessica Swale, 2018), kurio pavadinime esantis žodis parts sąmoningai dviprasmiškas ir reiškia tiek vaidmenis, tiek kūno dalis. Filme groteskiškai parodytas aktorių atrankos procesas. Prieš galėdama prabilti, Pugh vaidinama aktorė išgirsta: „Ar galite būti lieknesnė? Žinote, moteriška – jautri, švelni ir liekna.“ Tai komentarai, su kuriais Pugh susidūrė ir tebesusiduria, girdėdama replikas apie savo svorį (per didelis), krūtinę (per maža), šlaunis (per storos) ar kūno plaukuotumą (esamas). Pugh ne tik atsisakė prisitaikyti prie industrijos reikalavimų ir kai kurių žiūrovų lūkesčių, bet netgi ėmė pabrėžti šiuos „trūkumus“. Filme „Šeimos kova“ („Fighting with My Family“ rež. Stephen Merchant, 2019) jos vaidinama Saraja taip pat susiduria su kūno gėdinimu, kuris priverčia imtynininkę keisti save ‒ nuo plaukų spalvos iki asmenybės. Tačiau galiausiai filmo „žinutė“ yra apie moterų įgalinimą: Peidžė (sceninis vardas) stovi ringo viduryje vilkėdama savo stiliumi ir šaukia: „Mano vardas Peidžė ir nuo šiol čia yra mano namai!“

 

Atvirumas ir savęs priėmimas Pugh atveju neapsiriboja vien išvaizda, bet apima ir tai, kokia ji yra, o tai ją skatina suteikti savo asmenybės bruožų kad ir „Marvel“ filmo veikėjai. Filme „Juodoji našlė“ („Black Widow“, rež. Cate Shortland, 2021) jos herojė Jelena Belova yra užsispyrusi ir sarkastiška, ją erzina, kad jos sesuo Nataša (Scarlett Johansson) yra pozuotoja, ji netyli vyriško seksizmo akivaizdoje (kalbos apie našlių sterilizaciją).

 

Jelenos humoro jausmas taip pat iš dalies yra savireferentiškas: ji juokauja akmeniniu veidu, taip išreikšdama savo emocijas. Tai įdomu, nes vienas svarbiausių Pugh karjeroje vaidinamų personažų – Deni „Saulės kulte“ – išgyvena gedulą, kenčia nuo potrauminio streso sindromo, patiria panikos priepuolius ir „taškosi“ šiomis emocijomis aplinkoje, kuri ne visai nori ar geba jas priimti. Moterų kolektyvinio verksmo scena arba finalinė ekstazė yra ne tik Pugh meninio ekscentriškumo demonstravimas, tai susiję ir su savęs priėmimu. Aktorė ne tik nori, kad žmonės nesigėdytų savo kūno, bet ir skatina išreikšti save ir savo jausmus.

 

Pugh pasitikėjimas savimi dažnai stebina už ją vyresnes aktores ir režisierius, pavyzdžiui, Scarlett Johansson yra sakiusi, kad Florence jai padarė įspūdį, „nes ji tikrai yra savo kailyje. Ji neįtikėtinai tvirtai stovi ant žemės, yra tokia pasitikinti savimi.“ Jai pritaria Greta Gerwig: „Mane pribloškė jos požiūris į save ir darbą. Ji tokia jauna, bet labai pasitiki savimi. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji beprotiškai talentinga.“ Iš dalies tai kartų skirtumas. Pugh priklauso vadinamajai Z kartai ‒ atvirai, tiesmukai, vertinančiai sąžiningumą, nebijančiai permainų, labiau suvokiančiai save ir norinčiai pakeisti išklerusį pasaulį (arba į jo griūtį reaguojančiai depresija). Šias savybes atspindi Pugh asmenybė. Šiai kartai taip pat būdinga tai, kad ji užaugo skaitmeninėje visuomenėje, dėl to, viena vertus, gerai pažįsta virtualųjį pasaulį, kita vertus, kūrybingai jį naudoja. Pavyzdžiui, „YouTube“ galima rasti dainų perdirbinių, kurias Pugh įrašė prieš pradėdama aktorės karjerą, o per pandemiją ji pradėjo kulinarinį kanalą „Maisto gaminimas su Flo“. Visos šios iniciatyvos (arba tiesiog linksmybės) rodo Pugh pasitikėjimą savimi, laisvę ir žaidimą pagal savo taisykles ‒ tiek gyvenime, tiek filmuose. „Mano vardas Florence ir nuo šiol čia yra mano namai“, ‒ sako ji.