Nr. 2023/4 (373)

Feljetonas, kuriuo Živilė Pipinytė tradiciškai baigia kiekvieną žurnalo numerį, – šįkart apie režisierius, kurie apsisprendė nebekurti filmų. Žinoma, jų pavyzdžiai skatina susimąstyti apie bet kokio darbo (kine) prasmę, ir tai nebūtinai nuteikia optimistiškai. Bet, skaitant Aistės Račaitytės interviu su Alma Pöysti ir Jussi Vatanenu apie darbą su Aki Kaurismäki, taiklias šių aktorių pastabas apie režisieriaus kūrybą, apima džiaugsmas, kad A. Kaurismäki pažado daugiau nebekurti filmų netesėjo. Susitikimas su vienišais jo filmo „Nukritę lapai“ herojais Ansa ir Holapa tapo vienu svarbiausių šių metų Kanų festivalio įvykių, priminusių apie pagarbų, žmones ir gyvūnus užjaučiantį kiną, sklidiną ironijos, filosofiško ir sinefiliško liūdesio. Tai bent jau iš dalies atspindi ir šio „Kino“ numerio viršelis.

Filmų, kuriems negaila laiko ir jausmų, rudenį kino teatruose padaugėjo. Pasipila ir kino renginiai. Žurnale pasakojame apie atsigaunančios lietuviškos animacijos panoramą animacijos ir vaizdo žaidimų festivalyje BLON Klaipėdoje. Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ šiemet pilnas staigmenų, skirtas moterims, kūrusioms ir dažnai lėmusioms ankstyvojo kino populiarumą, nors jų vardai šiais laikais žinomi tik specialistams. Dažnai šių moterų indėlis į kino raidą pranoksta vieno garsaus vaidmens sukurtą įvaizdį, kaip antai garsiojo „Metropolio“ žvaigždės Brigitte Helm. Publikuojame jai skirtą straipsnį, kurį „Pirmosios bangos“ organizatorių prašymu parašė ankstyvojo kino tyrinėtoja Pamela Hutchinson. Daug staigmenų yra paruošusi nauja kino leidybos kompanija „Taip toliau“, apie tai, ką ji žada, pasakoja Aistė Račaitytė, Ignė Smilingytė ir Mantė Valiūnaitė.

Spalio pradžioje jau trečią kartą Lietuvos kino teatruose vyks festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“, kruopščiai atrenkantis nedidelę, bet kiekvienam sinefilui būtinų pamatyti filmų programą. Be minėtų A. Kaurismäki „Nukritusių lapų“ ir naujų Wimo Wenderso, Nuri Bilge Ceylano, Lavo Diazo, Christiano Petzoldo darbų, jame yra ypač daug dėmesio šiemetiniame Kanų festivalyje sulaukę režisierių Alice Rohrwacher, Jessicos Hausner, Mounios Chokri naujausi filmai. Interviu su jomis yra prasminga įžanga į savitus filmų „Chimera“, „Zero klubas“, „Meilės prigimtis“ pasaulius.

I. Smilingytė aptaria į ekranus išleidžiamą kolektyvinį Lietuvos kinematografininkų filmą „Laiškas Ukrainai“.

Tradiciškai didelė rudeninio „Kino“ dalis skiriama redakcijos rengiamo leidinio „Lietuvos kinas: filmai, kontekstai, asmenybės“ tekstų sklaidai. Ž. Pipinytė įžvalgiai analizuoja jaunosios kartos režisierių filmuose aprėpiamą problematiką, istorikas Audrius Dambrauskas aptaria kino situaciją Antrojo pasaulinio karo metais, Rasa Paukštytė plačiau pristato dokumentininką Gediminą Skvarnavičių, kuriam šiemet būtų sukakę devyniasdešimt metų, siūlome skaitytojams dalį Valento Aškinio straipsnio apie lietuviškos animacijos raidą – šios publikacijos kviečia įdėmiau pažvelgti į pamirštus ir aktualius mūsų kino lauko reiškinius.

Kinas