Laiškas Ukrainai

Taip precedento neturinti visuomenės mobilizacija išsiplėtė ir į kino lauką. Konkrečiai – dokumentikos, kurioje fiksuojama dabartis ir ieškoma galimybių pasakoti savo istoriją patiems, kaip niekas kitas papasakoti negali. Šiuo atveju, istoriją, kuri gali atrodyti ne pati aktualiausia, nes vis dėlto veiksmas vyksta saugioje periferijoje, o ne tragedijos epicentre.

Bendradarbiavimo rezultatas – tai ne tik žiūrovams kino salėse pristatomas filmas-dokumentas, bet ir apie 100 valandų archyvinės medžiagos, kurioje įamžinta su palaikymu Ukrainai susijusių veiksmų įvairovė: mitingai, paramos rinkimas, apgyvendinimo organizavimas, teatrališkos protesto akcijos ir t. t. Galbūt „Laiškas Ukrainai“ nėra pabaiga, o tik viena iš projekto gyvavimo formų. Kai viskas taip greitai keičiasi, sunku numatyti tikrąją projekto vertę iš ateities perspektyvos. Tačiau tai nebūtina – įdomu pasvarstyti, kokiame platesniame kontekste galima pamatyti šį kolektyvinį kūrinį ir ką jis duoda žiūrovui jau dabar. 

Su kamera fiksuoti seisminius visuomenės įvykius, žinoma, nėra nauja kino profesionalams ir mėgėjams. Dėl to, pavyzdžiui, turime tokią išsamią Sąjūdžio įvykių videomedžiagą – ten nedalyvavusi karta (tarp jų ir aš) turi galimybę atkurti laikotarpį vaizduotėje, palyginti jį su tuo, kas vyksta dabar. Pastarieji keleri metai padėjo dar aiškiau suvokti ir įvertinti archyvinės dokumentinės medžiagos svarbą ir vertę. Bet XXI a. dokumentuoti gali visi. Didesni ir mažesni įvykiai fiksuojami šimtais mobiliųjų telefonų. Kokia tuomet kino kūrėjų darbo vertė tokioje informacinėje aplinkoje? 

Nors aplinkybės ir susibūrimo formos skiriasi, neišvengiamai įžvelgiu paralelę su tokiais kino kolektyvais kaip „Babylon ’13“ Ukrainoje ar „Abounaddara“ Sirijoje. „Babylon ’13“ susibūrė dar per Maidaną ir ėmė fiksuoti neramumus bei karą nuo 2014 metų. „Abounaddara“ yra dėl saugumo anonimiškas savamokslių videomeno kūrėjų kolektyvas, pradėjęs fiksuoti revoliuciją ir karą nuo 2011-ųjų. Skirtumas nuo projekto „Laiškas Ukrainai“ didelis – šie kolektyvai įsikūrė karo zonoje, įtraukė ir pilietinę visuomenę, o sukūrę savitarpio pagalbos tinklą tikslingai vykdo tęstinę aktyvizmo persmelktą veiklą. Tačiau juos sieja būtent išorės veiksnių paskatinta bendrystė, kolektyvinė autorystė, poreikis dokumentuoti staiga pakitusią tikrovę, patiems pasakoti savo istoriją, pirmenybę teikiant ne estetikai, o skubiam fiksavimui čia ir dabar – tai, ką patys „Abounaddara“ tiksliai įvardija kaip „kritiškos padėties kiną“ (emergency cinema). 

Tokiame kine vykstančios situacijos įrašymas ar istorijos išklausymas yra daug svarbiau už sutvarkytą kadro kompoziciją. Čia, kamerai radus geriausią padėtį, nepaprašysi pakartoti, kas buvo ką tik pasakyta. Tos akimirkos yra trapios. „Laiško Ukrainai“ atveju santūraus stebėjimo metodas kuria pagarbų santykį su tuo, ką stebi kameros – su įvykiais, kurie sukrečia, bet galbūt dar nėra suprantami, su žmonėmis, aktyviai, o gal net impulsyviai besiimančiais veiksmo, su žmonėmis iš karo zonos, kurių kelionė iki Lietuvos pažymėta kritinių išgyvenimų. 

Viena iš filmo vertybių – montažas, jis seka pirmųjų naujosios karo fazės metų emocinius pokyčius Lietuvoje. Apskritai, keleri pastarieji metai parodė itin greitą žmonių gebėjimą adaptuotis prie naujų aplinkybių. Ir per pandemiją, ir stebint šalia vykstantį karą patirtos reakcijos ir išgyvenimai greitai pasimiršta, nes „normalaus“ gyvenimo trauka pernelyg stipri. Bet štai jau pirmaisiais kadrais ir garsais „Laiškas Ukrainai“ mums primena pirminį šoką, staigų masinį susibūrimą, nepaprastai sklandžią bendrą veiklą. O kartu – itin stiprias emocijas, kurias kelia solidarumas. Tačiau filme emocijomis nemanipuliuojama, skirtingi žiūrovai galėtų skirtingai įvardyti emocinį piką sukėlusią sceną. Gal tai du vyrai prie stalo, aptariantys vieno iš jų atvykimą ir priėmimą? „Visada pagalvok apie save tokioje situacijoje, – kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi?“ Man šią akimirką atmintyje iškyla būtent ši gėrio potencialą apibendrinanti scena. 

Galvojant apie konkrečias scenas ir apie jausmą, kurį palieka „Laiško Ukrainai“ peržiūra, norisi pasinaudoti galimybe apibūdinti, koks yra projekte dalyvavusios kino bendruomenės žvilgsnis. Reikia turėti omeny, kad ne visa medžiaga pateko į filmą, o prie montažo dirbo tik keli žmonės, tačiau esminiai apibendrinimai sutampa su mintimis, kylančiomis stebint šiuolaikinį Lietuvos kino lauką. Visų pirma, žvilgsnis yra santūrus ir pagarbus. Stebėtinai vientisas. Nepraleidžiantis pro akis supančios tikrovės paradoksų ir nepasiduodantis vienareikšmiškam patosui. Nevengiantis švelnios ironijos, net siaubo fone. Neaukštinantis asmenybių ir nepervertinantis tų, kurie turi galios. Atidžiai tarp įvykių eilučių fiksuojantis jauseną einant laikui, laukimą, skubėjimą, aiškumą ir sutrikimą. Kitaip tariant, paliekantis pauzių, leidžiantis ieškoti savo santykio su tuo, kas dokumentuota.

„Laiškas Ukrainai“ sudėtas lyg mozaika iš panašaus dydžio ir svorio dalių. Tas santūrus tonas, nė į vieną personažą nefokusuojamas žvilgsnis, neaiškinantis ir nekonkretizuojantis pasakojimas suteikia panašią vertę ir masinių mitingų scenoms, ir artimiems pokalbiams kambaryje, ir sovietinių karių pagerbimui, kuris tokiame kontekste pasirodo toks groteskiškas, koks ir yra. Erdvė apmąstymams, nekategorizuojantis dokumentavimas ir pasitikėjimas žiūrovu, manau, ir yra tai, kas išskiria šį kino profesionalų projektą iš bendro informacinio lauko.

Kartu „Laiškas Ukrainai“ nėra išbaigtas filmas. Galima kritikuoti, kad dabartinis filmo montažas turi kelias pabaigas ir išsitęsia. Bet aš to nedarysiu, ne tik dėl to, kad kritikuoti formalias šio filmo savybes man atrodo neprasminga, bet ir dėl to, kad dažnai mėgstu išrasti konceptualius paaiškinimus. Taip ir šiuo atveju. Filmas iš tiesų nesibaigia. Viena vertus, jis toliau egzistuoja medžiagos pavidalu, galima bandyti sukurti tobulą montažą (tik kokiu tikslu?). O jei pavargstama žiūrėti ilgas pabaigas, galima atsigręžti į vieną iš filmo kūrėjų tikslų – nepaliaujamą, nuolatinį solidarumą su Ukraina. Pavargti yra natūralu, o nepavargti yra pastangų reikalaujanti principinė pozicija. 

Pabaigai būtinai turiu pridurti – galima įsivaizduoti, jog ši bendradarbiavimo praktika yra lyg pratybos ekstremaliai situacijai – greitas susibūrimas ir pasiektas rezultatas leidžia manyti, kad ir mūsų istorija būtų papasakota atsitikus tam, kam dabar jau aktyviau ruošiamasi, viliantis, kad neįvyks. Paradoksalu, tačiau norisi, kad šis ypatingas kolektyvinis projektas nugultų į istoriją ir neprireiktų tokių karo padėtyje atsiradusių judėjimų kaip „Babylon ’13“ ar „Abounaddara“ lietuviško atitikmens.