Jessica Hausner: filmas – ne realybė, o jos apmąstymas
Internetas lūžta nuo reklamų apie įvairias dietas, protarpinį badavimą, atrodo, dabar tai itin madinga tema. Kaip ši mada atėjo į jūsų filmą?
„Zero klubas“ yra apie tai, kodėl grupelė paauglių pasiduoda ekstremistinei panelės Novak idėjai ir kolektyviai nustoja valgyti. Bet filmo herojai žengia toliau. Išties nevalgymas turi plačią kultūrinę istoriją – jis buvo ir yra naudojamas įvairių religijų tradicijose kaip dvasinė praktika, jis svarbus ir sveikatos bei mados kontekstuose. Tačiau šių idėjų radikalizavimas, kai ketinama išvis atsisakyti maisto, – jau tolesnis žingsnis. Filmo herojai jį žengia, ir mane domina visi su jų veiksmu susiję klausimai – ką jie jaučia, kodėl tai padarė, kas jiems nutiko po to? Jiems reikia kažkuo tikėti. Jie trokšta dėmesio, bet artimieji jo nesuteikia, todėl panelė Novak jiems tampa tokia svarbi. Vaikai nori jaustis reikšmingi ir didesnių pokyčių dalimi. Manau, tai normalus žmogiškas poreikis. Ir ne tik jaunajai kartai, bet iš esmės visiems. Ir, manau, būtent šis poreikis mus daro tokius jautrius ir imlius teologinėms idėjoms, net jei jos nėra geros.
Sakote, tai filmas apie tikėjimo poreikį, bet tikėjimo objektu gali būti ir kiti religinės, politinės, net kultūrinės sferos dalykai. Kodėl pasirinkote badavimą?
Nevalgymas yra panelės Novak kuriamos religijos dalis. Tai ne katalikybė ar ideologija, kaip, pavyzdžiui, fašizmas, bet mityba paremta religija. Aš specialiai kalbu apie maistą, nes jo vartojimas yra itin asmeniškas ir intymus veiksmas. Ši tema apie tai, ką įsileidžiame į savo kūną. Sykiu maistas apibūdina mus kaip bendruomenes, valgymas drauge yra svarbus ritualas. Įsivaizduokite, kas nors ateina į vakarienę ir atsisako valgyti – vieni įsižeistų, kiti jaustų gėdą. Bet man įdomus ir galimas politinis nevalgymo gestas. Istorijos pabaigoje jauna mergina suvalgo savo vėmalus, bet prieš šį radikalų veiksmą skelia politišką kalbą – apie tai, kaip maisto industrija griauna mūsų planetą ir sveikatą. Jai svarbus toks poelgis, nes kitaip niekas jos negirdi. Net tėvai nereaguoja. Manau, dėl to tie vaikai ir nukeliauja toli, jie jaučiasi vieniši ir neišgirsti.
Tėvų personažai ne mažiau komplikuoti, atrodo, tarp jų labai daug veidmainystės.
Bėda yra jų nesugebėjimas reikiamai pasirūpinti savo vaikais. Ir aš nekaltinčiau vien jų. Manau, tai klausimas mums, kaip visuomenei, nes tėvai daug dirba ir savo pareiga rūpintis vaikais dalijasi su auklėmis ir mokytojomis (-ais). Bet kartu auklės ir mokytojos (-ai) nėra itin gerbiami visuomenėje, jų darbas blogai apmokamas, ir tai prieštarauja nuostatai, kad vaikai yra mūsų brangiausias turtas. Akivaizdu, kad vertybės mūsų visuomenėje sumišusios.
Kodėl savo istorijai pasirinkote privačią mokyklą turtingų žmonių vaikams?
Norėjau pabrėžti tą ypatingą spaudimą būti nepriekaištingiems, kurį patiria vaikai. Mokyklos direktorė postringauja, kokie jie talentingi, nes žino, kad tėvai taip galvoja ir laukia patvirtinimo. Tai šiuolaikinis sindromas – tėvai vis daugiau dirba, bet ir vaikai turi mokytis dešimties kalbų, šokti nuo tramplino, daryti salto, kurti, jiems sudaryti tobuli mokymo planai. Bet nuolat galvoti, kad privalau būti ypatingas dėl karjeros ir kad gyvenime pasisektų, yra nežmoniškas spaudimas.
Vaizduojate turtingas šeimas, tačiau viena iš jų yra nepasiturinti, kodėl taip nusprendėte? Tikėjimo stokoja visos klasės.
Vienintelė motina, kuri, rodos, mato, kas vyksta, yra ne tokia turtinga. Ir kas vyksta? Niekas jos neklauso, nes ji nedėvi prabangių rūbų ir yra kitokia. Tai absurdiška situacija. Bet jos vaidmuo pasakojime svarbus. Jei ji būtų išgirsta, galbūt nieko nebūtų nutikę.
Labiausiai filme sukrečia blogio banalumas. Panelė Novak tvirtai tiki, kad elgiasi teisingai. Apie tai sukurta daug filmų, o kokia jūsų, kaip menininkės, pozicija?
„Zero klubo“ problema, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ir net jei kitiems tai atrodo nesąmonė, tikintysis galvoja, kad tai tiesa. Labai sunku ginčytis su tikinčiuoju. Panelė Novak mano, kad elgiasi gerai ir kad jos nevalgymas išgelbės ją, jaunuolius ir visą pasaulį. Tikinčiojo neperkalbėsi, bet absoliučios ar objektyvios tiesos juk nėra. Kiekviename prote slypi dar vienas tikėjimas ir dar viena tiesa.
Yra akivaizdžiai blogų dalykų.
Iš jūsų perspektyvos galbūt, bet pagalvokite apie panelę Novak. Iš jos perspektyvos tai, kas jums atrodo neteisinga, jai yra tiesa. Ir tai baisu. Dėl to kalbėdami apie karą žmonės nesusišneka, ir vieni, ir kiti galvoja esą teisūs.
Kaip radote tinkamą toną tokiai sudėtingai temai?
Visad ieškau tono, kuris leistų perteikti tam tikrų situacijų absurdą. Mano filmų humoras nėra skirtas gardžiai pasijuokti, tai nepatogus juokas. „Zero klube“ jis liečia tėvų aklumą ir neveiksnumą atsidūrus prieš tai, ko jie nesugeba suprasti, net jei jų vaikams kyla pavojus.
Ar ruošdamasi šiam filmui domėjotės įvairiais kultais ir sektomis?
Nenorėjau kurti filmo apie kažką konkretaus, nes tada būtų lengva pasakyti: a, tai tie sektantai... Stengiausi normaliomis aplinkybėmis pasvarstyti, kad galbūt mums reikia išgirsti, ką sako išprotėję žmonės. Nes filmo pradžioje vaikai visai nėra keisti ar išprotėję, jie protingai kalba apie tai, kad mes turime rūpintis savo aplinka, savo kūnais ir turėtume pasistengti pagerinti pasaulį.
Sergantieji anoreksija mano, kad atsisakydami maisto jie išlaiko kontrolės jausmą, tai egzistuoja ir kiekvienoje religijoje. Ar anoreksija nėra religija?
Atsisakymas valgyti yra ne tik kontrolė, bet ir bausmė. Kai vaikai nustoja valgyti, jie baudžia savo tėvus. Manau, tai svarbus „Zero klubo“ aspektas. Jaunoji karta radikalėja, bet mes, suaugusieji, neturėtume užsimerkti, jie turi rimtų priežasčių.
Nors filmas apie nevalgymą, maistas jame irgi svarbus.
Norėjome, kad maistas charakterizuotų žmones, lygiai taip, kaip ir akcentas, kuriuo kiekviena šeima kalba angliškai. Viena jų turi prancūzišką akcentą, ir jų meniu prancūziškas, kitas tėvas kalba su vokišku akcentu ir valgo sveiką veganišką suflė. Mažiau pasiturinti moteris, kurios niekas neklauso, gamina tokį paprastą naminį maistą, kuris filme turbūt yra patraukliausias.
Jūsų filmas labai preciziškas. Ar tam padeda ir jo estetinė išraiška?
Turbūt visi mano filmai turi panašų vizualinį stilių. Man patinka dirbtinumas – ne tik interjerų, bet ir kameros judesių, muzikos. Nelabai pasitikiu natūralizmu. Man atrodo, pretenzinga kine apsimetinėti, kad viskas tikra, nors žinome, kad tai filmas. Man priimtiniau pakviesti žiūrovus dalyvauti, mąstyti. Filmas – tai refleksija. Ne realybė, o jos apmąstymas.
Kaip sekėsi dirbti su neprofesionaliais aktoriais šalia tokios žvaigždės kaip Mia Wasikowska?
Profesionalių ir neprofesionalių aktorių derinys labai produktyvus, jie vieni kitus keičia, mokosi vieni iš kitų: profesionalai vaidina natūraliau, o naujokai mokosi tikslumo, kaip pakartoti pavykusius etiudus ar kaip pakeisti tonaciją.
Ar galite plačiau pakomentuoti savo požiūrį į jaunąją kartą? Ar tiesa, kad ji vadovaujasi agresyvaus moralinio pranašumo ir apokaliptinio jautrumo jausmais?
Manau, tiesos čia yra. Jaunoji karta nori pagerinti mūsų pasaulį ir turi tam teisę, nes klimatas keičiasi ir mums derėtų keisti savo įprastą elgesį. Dabar vis dažniau vartojamas terminas „pabudimas“ (angl. wokeness) kartais atrodo perdėtas, bet man asmeniškai jis labai svarbus, nes jo spaudimas pagrįstas, mes privalome gelbėti planetą, turėtume labiau gerbti vieni kitus, keisti žodyną į lyčių požiūriu neutralų ir pripažinti lygias moterų teises.
Ar kurdama šį filmą orientavotės į jaunąją kartą kaip potencialią filmo auditoriją?
Bus įdomu pamatyti. Būčiau laiminga, jei ją pasiektume. Jaunas aktorius Luke’as Barkeris spaudos konferencijoje čia, Kanuose, pasakojo, kad jį ir jo draugus labai veikia internetas, kur daugybė dalykų yra pateikiami kaip tiesa, tačiau nepatikrinta. Taigi interneto karta priima kaip tiesą tai, ko neturėtų. Tai buvo jauno žmogaus komentaras, aš nedrįsčiau taip apibendrinti. Bet norėčiau, kad jaunimas susidomėtų „Zero klubu“, man labai įdomi jų nuomonė. Austrijoje ketiname rodyti filmą mokyklose.
Papasakokite apie aplinką, kurioje augote.
Mano tėvai buvo vizualiųjų menų atstovai ir mes leisdavome atostogas muziejuose, niekad negulėdavom paplūdimy, nesilinksminom kaip kiti. Aš, pavyzdžiui, atmintinai žinau kiekvieną Madrido „Del Prado“ muziejaus kambarį. Savo seserį Tanja Hausner, kostiumų dailininkę, laikau viena svarbiausių savo bendradarbių, kūriau su ja visus savo filmus. Ji yra viena pirmųjų mano scenarijų skaitytojų, reaguojanti vizualinėmis idėjomis. Iš pat pradžių žinojome, kad filmuosim Šv. Katerinos koledže su tamsiomis medžio plokščių bei plytų sienomis ir kad uniformos turi būti šviesios. Tanjos kūrybai būdingas sukeistintas realizmas, ji neslepia, kad kuria netikrą pasaulį, su keistomis, kartais gražiomis, kartais bjauriomis spalvomis, suteikiančiomis pasakojimui universalumo.
Tai jau ketvirtas jūsų filmas Kanuose, jums puikiai sekasi, rodos, užsienio prodiuseriai labai jumis pasitiki. Ar dar ruošiatės grįžti kurti į gimtąją Austriją?
Paskutinį savo filmą kūriau Austrijoje 2004 metais. Niekada nesijaučiau tik austre, jaučiuosi Europos kino kūrėja, man patinka keliauti tarp šalių ir kalbų – tai padeda kurti universalius filmus.
