Brigitte Helm: hedonizmo pavojai

 

„Metropolis“ finansiškai išsekino studiją „Ufa“, bet paauglę Helm pernakt pavertė žvaigžde. Gimusi 1908 m., ji vos septyniolikos pradėjo filmuotis ir jai net nebuvo devyniolikos, kai filmas 1927-ųjų sausį pasirodė kino teatruose. „Metropolio“ gamyba buvo ilgas, varginantis procesas – filmavimai vyko 17 mėnesių, Helm ištisas valandas vilkėjo varžantį roboto kostiumą, kamavosi šaltame vandenyje ir kentėjo perfekcionisto Lango reikalavimus kartoti scenas. Ji pasakojo, kad aktoriai sekė režisieriaus nurodymus „tarsi transo būsenos, sužavėti ir apimti entuziazmo, [bet] darbas nebuvo lengvas, ir autentiško atvaizdavimo siekis neretai ištampydavo mūsų nervus“. Tai buvo alinanti iniciacija merginai, kuri nenorėjo tapti žvaigžde. Helm į kino pasaulį pastūmėjo jos motina. Ji nusiuntė savo paauglės dukters nuotrauką scenaristei Theai von Harbou, o Helm įtraukimas į aktorių sudėtį turėjo ir apgaulės elementą: Helm pasirašė sutartį, kuri susiejo ją su „Ufos“ studija dešimčiai metų.

 

Įmantresni vaidmenys ir geresni pasirodymai lydėjo karjerą, kuri buvo labai trumpa. Įvykdžiusi sutarties sąlygas, Helm išėjo „į pensiją“ ir likusį gyvenimą nugyveno atsiskyrusi nuo kino. Askonos miestelyje Šveicarijoje su antruoju vyru pramoninku Hugo Kunheimu ji užaugino keturis vaikus, griežtai atsisakydama duoti interviu apie savo aktorystę. Mirė 1996 m., sulaukusi 88-erių.

 

Per kino industrijoje praleistą dešimtmetį Helm dirbo su dauguma labiausiai pripažintų Europos režisierių, tokių kaip Marcelis L’Herbier, G. W. Pabstas, Viktoras Turžanskis, Gerhardas Lamprechtas ir E. A. Dupont’as, o savo nepakartojamu stiliumi kūrė personažus, žiūrovus žavėjusius trapia išorinio polėkio ir vidinių audrų pusiausvyra. Geriausi vaidmenys kur kas subtiliau nei „Metropolyje“ atskleidė pribloškiančią skirtį tarp šalto elegantiško jos grožio ir aistringų ar net žiaurių personažų charakterių. Aktorė lengvai susitvarkė su perėjimu į garsinę epochą. Vis dėlto, baigiantis sutarčiai „Ufoje“, Helm pasišlykštėjimas nacių įsigalėjimu kino industrijoje ir troškimas sukurti šeimą pastūmėjo baigti karjerą. Alternatyva galėjo tapti Holivudas, tačiau ši mintis jai kėlė siaubą. Kitaip nei personažai, kuriuos ji vaidino ekrane, asmeniniame gyvenime Helm buvo pavyzdingai santūri, o amerikiečių žvaigždžių elgesys jai atrodė pernelyg artimas išgalvotam kino pasauliui: „Beprotiška ir siaubinga vedybinio gyvenimo nesėkmių pasiutpolkė“, – sakė ji 1930 m. interviu „Film Weekly“.

 

Brigitte Helm buvo sunku nusikratyti debiutiniame filme suformuoto gundytojos įvaizdžio, nors ji ir atrado daugybę būdų, kaip perkurti šį tipažą. 1928 ir 1930 m. ji atliko vieną garsiausių savo vaidmenų dviejose „Alraunės“ („Alraune“) versijose – nebyliojoje (rež. Henrik Galeen) ir garsinėje (rež. Richard Oswald). Šioje perversiškoje istorijoje, jungiančioje mokslinės fantastikos ir siaubo elementus, Helm vaidino moterį, gimusią po eksperimentinio dirbtinio apvaisinimo. Profesorius jos motiną, sekso darbuotoją, apvaisina mandragoros šaknimi, išauginta iš pakarto vyro sėklos. Vis dėlto Helm vaidybos subtilumas pakyla virš tokių gašlių aplinkybių.

 

Tarp šių dviejų versijų įsiterpę 1929-ieji Helm karjeroje taip pat buvo įspūdingi, su vaidmenimis puikiuose vėlyvojo nebyliojo kino periodo Europos filmuose – žavinga ir klastinga Baronienė Sandorf M. L’Herbier režisuotoje ambicingoje Emile’io Zola „Pinigų“ („L’Argent“, 1928) adaptacijoje bei tragiškas vaidmuo klasika tapusioje juostoje „Nuostabus Ninos Petrovnos melas“ („Die wunderbare Lüge der Nina Petrowna“, rež. Hans Schwarz, 1929), kurį galima interpretuoti kaip liūdesio archetipą.

 

1929 m. Helm dar nusifilmavo iš Rusijos pasitraukusio režisieriaus Viktoro Turžanskio juostoje „Manolesku. Tarp gyvenimo ir mirties“ („Manolescu – Der König der Hochstapler“) su taip pat emigrantu Ivanu Mozžuchinu. Šioje vengrų scenaristo Hanso (Janoso) Székely (jis parašė ir „Nuostabų Ninos Petrovnos melą“) apsakymo motyvais sukurtoje istorijoje apie vagystę, geismą ir moralines dviprasmybes tarp Helm ir Mozžuchino tvyro įelektrinta įtampa.

 

Mozžuchinas vaidina Georgą Manolesku, nuo Paryžiaus skolų išieškotojų besislapstantį apsukrų sukčių, kuris į Monte Karlą lekiančiame naktiniame traukinyje grubiai suvilioja paslaptingąją Helm Kleo. Ši yra gangsterio Džeko mergina, bet po vienos nakties su Georgu, atrodo, yra linkusi sulaužyti ištikimybę. Bet ar pinigai neuždusins meilės liepsnos?

 

Turžanskis anksčiau dirbo su Mozžuchinu „Albatros“ studijoje, taip pat buvo režisieriaus asistentas Abelio Gance’o „Napoleone“ („Napoléon“, 1927). Todėl nenuostabu, kad šiame itin brangiame „Ufos“ projekte jis užtikrintai valdo judančią kamerą (išraiškingas kino operatoriaus Carlo Hoffmano darbas) ir sukuria subjektyvius vaizdinius, kurie žiūrovus panardina į emocinio sukrėtimo ir prieštaringos Kleo traukos patraukliam nepažįstamajam gelmes. „Manolesku“ publiką gundo ne tik kerinčiais pagrindiniais aktoriais, bet ir vaizdingais peizažais nuo Sankt Morico iki sniegu pasidengusių Alpių. Sekso ir kelionių romantikai nenusileidžia viliojantis nusikalstamumo žavesys: vagies gudrumas, akimirksniu neteisėtai įgyjami turtai. Vis dėlto pagrindinis dažnėjančių Georgo nusikaltimų motyvas yra Kleo, ir filmo tonas pasikeičia, kai jam suteikiama proga permąstyti pasirinktą kelią.

 

Kino teatruose parodytas paskutinėmis nebyliojo kino eros akimirkomis, „Manolesku“ nesulaukė nei kritikų, nei žiūrovų, kurių širdis jau buvo užkariavęs garsas, malonės. Bet praėjus beveik šimtmečiui po išleidimo, kibirkštys tarp dviejų meilužių tebežybsi, o įmantri kinematografija tebežavi. Kaskart, kai klaustrofobiškose erdvėse susiduria Helm ir Mozžuchino žvilgsniai, žiūrovas vėl įsitikina, kad šis filmas priklauso vėlyvojo nebyliojo kino viršukalnėms.

 

Produktyviausi, bet kartu ir sudėtingiausi Helm vaidmenys sukurti bendradarbiaujant su austrų režisieriumi Georgu Wilhelmu Pabstu. Sužavėtas Helm technikos nuoširdumo, Pabstas pakvietė ją nusifilmuoti dviejuose filmuose. Pirmasis buvo „Žanos Nei meilė“ („Die Liebe der Jeanne Ney“, 1927), kur ji vaidina pagrindinės veikėjos pusseserę, savotišką našlaitę. Žurnale „Close-Up“ režisierius pasakojo, kad filmuojant Helm taip įsigyveno į heroję, jog iššokusi prieš važiuojantį automobilį vos nežuvo. „Žinote, kodėl? Jos veikėja buvo akla. Ji tiesiog nematė mašinos.“ Brandesnį vaidmenį Pabstas pasiūlė „Apgaulingame kelyje“ („Abwege“, 1928) – drovios namų šeimininkės, kuri pabėga nuo buities ir atranda Berlyno naktinio gyvenimo hedonizmą. Niekas geriau už Helm negalėjo suvaidinti veikėjos, kuri iš švelnios, pagundos apimtos moters transformuojasi į aistringą, svetimaujančią, moralinę krizę patiriančią heroję. Pabstas norėjo, kad Helm suvaidintų gundytoją Lulu „Pandoros skrynioje“ („Die Büchse der Pandora“, 1929) pagal Franko Wedekindo scenarijų. Šis vaidmuo galiausiai atiteko amerikiečių žvaigždei Louise Brooks. „Ufos“ vadovai buvo taip pasipiktinę amoraliomis seksualiomis scenomis „Žanos Nei meilėje“, kad studija uždraudė Helm filmuotis Pabsto režisuojamame filme, ypač jei jis žadėjo būti toks pat, o gal ir dar nešvankesnis.

 

Taigi, Pabstas ir Helm kartu nebedirbo iki 1932-ųjų „Atlantidos“ („L'Atlantide“), vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis nufilmuotos ekscentriškos fantastinių nuotykių juostos. Pierre’o Benoit 1919 m. romanas „Atlantida“ kritikų siaubui ir publikos džiaugsmui prieš tai jau buvo kartą ekranizuotas – Jacques’o Feydero 1921-ųjų adaptacija truko beveik tris valandas. Pabstas sukūrė tris atskiras filmo versijas. Jame pasakojama apie du prancūzų kareivius, kurie, ieškodami dykumoje pasiklydusių draugų, yra pagrobiami ir nugabenami į požeminę slėptuvę. Helm vaidina Antinėją – deivę, kuri vadovauja šiai tariamai pradingusio Atlantidos miesto vietai, labiau primenančiai džentelmenų klubą ar kabaretą nei kalėjimą. Ji suvilioja Sen-Avitą, vieną iš kareivių (Johnas Stuartas angliškoje versijoje, Pierre’as Blancharas prancūziškoje ir Henizas Klingenbergas vokiškoje), ir įtikina jį nužudyti savo kolegą.

 

Tikros femme fatale Antinėjos vaidmuo išryškina Helm grožį ir laikyseną, taip pat – fatališko geidulingumo aurą, kuri su jos įvaizdžiu siejosi nuo pat debiuto kine. Ji pristatoma kaip „karalienė... deivė... moteris“, bet jos karalystė yra gerokai giliau nei žemė ar dangus. Ji gąsdina savo žavesiu: žaisdama šachmatais su Sen-Avitu, tarsi aštriu liežuviu išspjauna žodį „šachas“, o gundymo technikos pagrindas yra hipnotizuojantis intensyvumas. Jos veido bruožus paryškina, egzotikos pojūtį sustiprina graikiškų kostiumų draperija, geometriniai papuošalai ir daili, tarsi iš marmuro iškalta garbanų aureolė. Didžiulis skulptūrinis jos portretas – dar vienas nežemiškos dievybės garbinimo ženklas.

 

Nufilmuota Sacharoje, su aliejinių lempų apšviestomis įmantriomis Erno Metznerio dekoracijomis bei puikiu Eugeno Schufftano kameros darbu, „Atlantida“ atskleidžia turtingą Pabsto vaizduotę. Metznerio dekoracijos suderina, jo paties žodžiais, „afrikietišką realybę su Atlantidos įsivaizdavimais“, o Schufftanas kinematografiniais efektais praturtina stebuklingą Sen-Avito kelionę į požeminį pasaulį. Kareivis panardina veidą į raibuliuojančią balą ir išnyra Atlantidoje, o kadre iš lėto išryškėja padėklas su plieniniais ašmenimis – tai ne kankinimo įrankiai, o manikiūro rinkinys. Modernistinę haliucinaciją Pabstas pateikia su šypsena: liguistai komiškas Orfėjas yra ir Narcizas, ir XX a. narcisizmo auka. Greitai paaiškėja, kad Antinėja nėra ta, kuo dedasi, bet dėl Helm ir Pabsto burtų deivės vizija tokia viliojanti, jog publika puikiai supranta Sen-Avito impulsą sekti paskui ją nepaisant pavojaus.

 

Brigitte Helm kandidatūra buvo svarstoma ne tik „Pandoros skryniai“, bet ir kitiems garsiems vaidmenims, pavyzdžiui, Lolai Lolai „Žydrajame angele“ („Der blaue Engel“, rež. Josef von Sternberg, 1930), kuris atiteko Marlene Dietrich, ir netgi „Frankenšteino nuotakai“ („Bride of Frankenstein“, rež. James Whale, 1935), kurią suvaidino Elsa Lanchester. Ir vis dėlto Helm karjera buvo pavydėtinai produktyvi. Ji pasirodė daugiau nei trisdešimtyje filmų ir kai kurie iš jų buvo išties ypatingi dėl jos nepriekaištingos technikos, įtaigumo ir grakštumo. Helm nuveikė daug ir pasibaigus įsipareigojimams po dešimtmečio ramia širdimi atsuko nugarą vaidybai bei garsenybės statusui. Ji pasiekė daugiau, nei dauguma aktorių galėtų tikėtis nuveikti per dvigubai ilgesnį laiką, ir jai, dar nesulaukusiai trisdešimties, visas gyvenimas buvo prieš akis – už kadro.

 

Vertė Marius Juknevičius