Lėti arkliai (Slow Horses)

Kol Džeimsą Bondą numarinę kūrėjai ieško kito aktoriaus, prikelsiančio filmų seriją naujam gyvenimui, kai Bornas pagaliau išsiaiškino savo tapatybę, o Itano Hanto „Neįmanoma misija“ neišvengiamai artėja prie pabaigos, britai sukūrė ir „Apple TV“ namų platformose pristatė serialą „Lėti arkliai“ – netipiškai tipišką šnipų trilerį apie kiek mažiau žinomus Jungtinės Karalystės slaptosios tarnybos MI5 agentus. Jau sukurti trys serialo sezonai po šešias serijas, tačiau, paskutinėmis žiniomis, žiūrovų laukia dar bent du.

„Lėti arkliai“ sukurti remiantis rašytojo Micko Herrono nuo 2010 m. leidžiama „Pelkės namų“ („Slough House“) detektyvinių trilerių serija. Herronas aukštyn kojom apverčia jau pradėjusį išsikvėpti klasikinį Šaltojo karo laikų šnipų trilerį. Dabar karas vyksta ne tik tarptautiniu lygiu, tarp skirtingų slaptųjų tarnybų ginant nacionalinius interesus, ar infiltruotų dvigubų ir trigubų agentų. Nors šių Šaltojo karo šešėlių „Lėtuose arkliuose“ taip pat netrūksta, tikrasis karas persikelia į valstybės ir pačios MI5 vidų. Arba, kaip serialo įvadinėje dainoje dainuoja Mickas Jaggeris – viskas yra keistas žaidimas, kurio žaidėjų vardai ne visada žinomi, o veiksmų motyvai gerai paslėpti. Karjera, galia, įtaka, finansavimas čia tampa tikslais, dėl kurių galima paaukoti net ir saviškius.

Serialo veiksmas vyksta administraciniame MI5 poskyryje, pačių darbuotojų vadinamame pelkės namais. Vidury nublizgino Londono, viename vidiniame kieme yra landynė, kurioje praėjusio amžiaus dešimtmečiai, atrodo, taip ir nesibaigė. Gelsvai rudas koloritas, sunkios užuolaidos, krūvos popierių, dulkės, riebalai ir cigarečių dūmai – niekas nepyks, jei tiesiog ant grindų išversi šiukšlių maišą. Tai – lyg vidinė tremtis, į kurią pakliūva slaptieji agentai, susimovę tiek, kad nebebūtų prileisti prie svarbios informacijos, tačiau nepakankamai, kad būtų atleisti. Tapę „lėtais arkliais“ – nykių, nereikšmingų biurokratinių užduočių vykdytojais – jie priversti nuobodžiauti tol, kol neištvėrę patys nuspręs palikti savo darbą MI5.

Per imitacinę slaptąją operaciją pažemintas jaunas agentas Riveris Kartvaitas (Jack Lowden), kurio senelis buvo tikra Šaltojo karo meto slaptųjų tarnybų legenda, tampa naująja pelkės namų auka. Situacijos nepalengvina ir padalinio bosas Džeksonas Lambas (Gary Oldman), asmenine higiena ir malonybėmis savęs neapsunkinantis alkoholikas, nevengiantis užberti druskos ant žaizdų ir besistengiantis atimti iš savo pavaldinių bet kokį norą gyventi (ką jau ir kalbėti apie norą dirbti). Tačiau kai eilinis piliečio pagrobimas tampa politiniu įvykiu, „lėti arkliai“ įsivelia į pirmąją savo sudėtingą bylą. Taip prasideda nevykėlių slaptųjų agentų istorija.

Drama čia maišosi su grotesku – „Lėti arkliai“ nestokoja subtilaus britiško humoro, geriausiai atsiskleidžiančio per Lambo ir ambicingos jo oponentės, MI5 direktorės pavaduotojos Dianos Taverner (Kristin Scott Thomas) trumpus slaptus susitikimus, kur jie lyg du fechtuotojai negali vienas kitam nusileisti.

Serialo kūrėjai puikiai geba išlaikyti intrigą, besidriekiančią per visus sezonus – nė vieno personažo asmeninės kortos ir vidiniai MI5 didžiojo žaidimo užkaboriai iki galo neatskleidžiami, priešingai – vaizdas tik po truputį pildosi. „Lėti arkliai“ nepraranda ir pusiausvyros tarp intriguojančių šnipų istorijų – pasakojime visada bus „žiurkė“ ir bent keli netikėti siužeto posūkiai – ir dėmesio personažų psichologijai. Turbūt tai serialą ir daro viena originaliausių ir įdomiausių pastarojo meto šnipų istorijų žanro interpretacijų.

„Lėtuose arkliuose“ nėra kino ir TV ekranuose dažnai reprezentuojamos slaptųjų agentų darbo egzotikos – specialios įrangos, prabangos ir superagentų, galinčių bėgti judančio traukino vagonų stogais ar pilotuoti sraigtasparnį. „Lėtų arklių“ personažai žmogiški. Jie nerangūs, sutrikę, daro gėdingų klaidų ir dažnai nežino, kaip susidoroti su problemomis, kurias patys sukūrė. Kiekvienas jų turi krūvą asmeninių bėdų, tačiau kartu jie nėra iki parodijos redukuoti idiotai – jie nuoširdūs ir atsidavę savo darbui. Lėtesnis serialo tempas (jis tikriausiai atgrasys „standartinių“ šnipų filmų gerbėjus) suteikia erdvės personažų plėtotei – už daugelio jų slepiasi asmeninė istorija. Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama pačiam Lambui, kas kartą įrodančiam, kad jo legendos statusas yra pagrįstas. Jo vulgarumas, sarkazmas ir pasibjaurėtina išvaizda slepia aštrų analitiko protą ir gebėjimą numatyti priešo veiksmus kelis žingsnius į priekį. Būtent personažų silpnybės, darančios juos gyvus ir mėgstamus, bei jų tarpusavio santykių dinamika – nevengiantys vienas kito pašiepti, galų gale jie supanašėja su didele (nevykusia) šeima – yra „Lėtų arklių“ stiprybė. Todėl būtent lėti arkliai – purvinais paltais, suveltais plaukais, turintys daugybę asmeninių bėdų – galų gale tampa tais personažais, kuriuos, jei prireiktų, norėtum pamatyti gelbstint pasaulį.