Kokiu filmo personažu norėtum būti?
Kalėdinė anketa
Rūta Birštonaitė
Mėgstu Jacques’ą Rivette’ą, kulinariją ir baletą, todėl renkuosi iš dviejų filmo „Sužinok“ („Va Savoir!“, 2001) herojų. Pirmoji kandidatė – Sonia. Ji, aišku, visais atžvilgiais pranašesnė: baleto mokytoja su tamsia praeitimi ir beprotiškai vertingu žiedu, siejama neaiškaus meilės ryšio su mįslingu tipu ir gyvenanti su filosofu, kuriam padeda rašyti disertaciją apie Heideggerį. Deja, paskutinė pareiga būtų nepakeliama našta – tad verčiau būsiu ta moterimi, saugančia rečiausių leidinių prikimštą vyro biblioteką, į kurią ji nekelia kojos, nes nuo dulkių užpuola čiaudulys. O ir kam jai eiti į tą biblioteką: kol kiti veikėjai ten tikisi atkapstyti išsvajotą rankraštį, ji manuskriptą suranda virtuvėje tarp kulinarijos knygų, beieškodama įkvėpimo eiliniam konditerijos gaminiui.
Elena Jasiūnaitė
Tiek metų norėjusi būti už kadro, niekada nesusimąsčiau, ką galėčiau veikti kadre. Geriau pagalvojus – turbūt galėčiau būti metaforišku tragiško likimo herojumi Macieku („Pelenai ir deimantas“, rež. Andrzej Wajda, 1958), nakties šešėliu Nosferatu ar nauja viltimi raudono balionėlio pavidalu. Bet tiek to – būčiau Bondu. Džeimsu Bondu, – labiausiai nuvalkiotu herojumi šioje žemėje. Ir gyvenčiau amžinai. Atgimčiau metai iš metų, skirtingose akyse, skirtingose galvose, skirtinguose pasauliuose. Ir laikas būtų nebaisus, nes laikas būčiau aš.
Neringa Kažukauskaitė
Daug kartų gyvenime žiūrėdama filmą norėjau būti ar jaučiausi esanti vieno ar kito personažo vietoje. Kai kada norai / pojūčiai, kad esu tas ar kitas ekrane gyvenantis personažas, pasibaigdavo pažiūrėjus filmą ir išsisklaidžius jo įspūdžiams. Kai kada – tęsiasi labai ilgai, o gal ir niekada neišnyksta. Iškyla atmintyje, vėl dingsta, supurto ir vėl paleidžia.
Todėl ir dabar negaliu atsakyti į šį klausimą, pasirinkusi vieną personažą. Dar vieniems metams baigiantis geriau prisiminti, kada šiemet norėjau įžengti į ekraną. Labiausiai, matyt, tada, kai (per) žiūrėjau Ingmaro Bergmano juostas ar filmus apie jį. Noriu nutilti lyg Liv Ullmann „Personoje“ (1966). Stovėti prie jūros Forio saloje kaip Margarethe von Trotta, savo dokumentinėje juostoje ieškanti didžiojo režisieriaus pėdsakų.
Norėčiau būti meiliai susisukusia į kamuoliuką miegapele iš „Sengirės“ (2018), kurioje lietuviškos gamtos, taip pažįstamos nuo pat vaikystės, stebuklai čia atsiveria visu grožiu.
O gal kartais ir Alfredo Hitchcocko paukščiais, šiemet „praskridusiais“ LRT Plius surengtoje retrospektyvoje, negailestingai kertančiais klestintį kvailumą, lėkštumą, bailumą, pyktį.
Gediminas Kukta
Protestantiško rūbo nesivilkčiau, bet dabar norėčiau atsidurti tarp dievobaimingų „Babetės puotos“ (rež. Gabriel Axel, 1987) svečių, kurie ragauja tūkstančius frankų kainavusią gurmanišką vakarienę – putpeles sarkofage (Cailles en Sarcophage), grikių blynelius su ikrais ir padažu (Blinis Demido ), trūkažolių salotas, vėžlio sriubą su ispanišku cheresu (Potage à la Tortue), romo pyragą su figomis ir šampanu.
Hedonistinis noras, bet taip jau yra, kai rašai pustuščiu skrandžiu, pažiūrėjęs tris vidutiniškus Talino kino festivalio filmus, per šaltį ir tamsą grįžęs į viešbutį ir už nugaros palikęs jaukius senamiesčio restoranus su babečių puotomis kiekviename iš jų (mačiau pro langą).
O jei ne Babetės vakarienės svečiu, tuomet norėčiau nors trumpam pabūti kuriuo nors Wimo Wenderso kelio filmų trilogijos („Alisa miestuose“, „Klaidingas judesys“, „Kelio karaliai“) herojumi, klajojančiu po Vokietijos, Europos ir JAV platumas traukiniais, furgonais ir automobiliais. Tik be liūdesio veide.
Santa Lingevičiūtė
Turbūt nuskambės be galo banaliai, bet jei turėčiau katiniškų galių, norėčiau tapti katinu Marčiu Paulo Verhoeveno filme „Ji“ (2016). Rodos, priešais kamerą visada geriau pasirodo šunys: jie, kaip ir žmonės, paklūsta režisieriui, supranta, ko jis nori, kuria linkme kadre jam reikia judėti, kada paloti, duoti leteną ar atsigulti. Šunims net skirti ištisi serialai, kuriuos rodė arba vis dar rodo Lietuvos televizijos (pvz., „Lesė“, „Komisaras Reksas“ ). O ką jau kalbėti apie garsiuosius filmus: „101 dalmantinas“, „Bethovenas“...
Katinams vis atitenka antraplaniai vaidmenys, tačiau ir juos atlikdami jie turi charizmatiško žavesio kaip ir juos mylėję aktoriai, kad ir Marlonas Brando. Skaičiau, kad Stanley Kubrickas taip pat buvo kačių mylėtojas – įsileisdavo į savo montažinę ir net dalindavosi vandeniu. Jam nenusileido ir Chrisas Markeras.
Gal katinai ir negauna pagrindinių vaidmenų (nes kam patinka, kai nurodinėjama, kaip reikia elgtis?), bet kartais ir antraplaniai jų pasirodymai yra būtini filmo istorijos vystymui. Juk jei siaubo filme katė pradeda šiauštis ir šnypšti – vadinasi, netoliese esama piktųjų dvasių. Šią praktiką taikau ir realiame gyvenime, tad visada reaguoju į savo sugyventinio reakcijas.
Jau George’as Albertas Smithas – kino pionierius, priklausęs vadinamajai Braitono mokyklai, 1901 m. sukūrė filmuką „Sergantis katinėlis“, Jeano Vigo „Atalantoje“ Michelio Simono herojus Pjeras Žiulis be kačių būtų ne tas, – jų gausa ir chaotiškas, nenuspėjamas judėjimas kadre perteikia nežabotą Pjero laisvę. O kaip nepaminėjus avangardisto Alexanderio Hammido trumpametražio „Privatus katino gyvenimas“ apie Niujorko kates?
Tačiau turbūt vienas garsiausių katinų, neva dresuotas aktorius (sunku patikėti), – tai Orangey, suvaidinęs Blake’o Edwardso filme „Pusryčiai pas Tifanį“ (1961). Tuomet „ryžasis“ herojus buvo pagerbtas „Patsy“ apdovanojimu, t. y. gyvūnų „Oskaru“. Nors sklando gandai, kad Orangey vaidino net devyni katinai. Labiau tikiu gandais, nes paskutinėje bučinio scenoje merkiant lietui kaip sumuštiniui kentėti suspaustam tarp mylimųjų... reikia turėti geležinius nervus. Be to, katinas yra lyg Audrey Hepburn Holės metafora – ji nepriklausoma ir kiek atsiribojusi nuo realybės. Žodžiu, tikra katė.
Tačiau grįžtu prie Verhoeveno „Ji“. Pagrindinį vaidmenį jame atlieka Isabelle Huppert, o tokios aktorės augintiniu – pilku katinu Marčiu – norėtų būti ne vienas. Leistis jos glostomam, maitinamam, kalbinamam ir galinčiam miegoti jos lovoje. Be to, Martis baisiai elegantiškas ir įkūnija visą kačių padermės graciją bei pozą. Kai pirmoje scenoje girdisi neaiškūs ar malonumo, ar sukeliamo skausmo garsai, režisierius stambiu planu filmuoja kiek prisimerkusį Martį. Jo išraiška tokia, kad tik jam pačiam žinoma, ką jis mato ir galvoja, o kai pakėlęs uodegą nueina – parodoma Huppert herojės Mišelės prievartos scena. Akivaizdu, kad jam visiškai nusispjauti į žmonių gyvenimo peripetijas. Pasirodo filme Martis ir dar kelis kartus: vienąkart paskui save įleidžia prievartautoją ir vėl nutipena savais keliais, nors prasideda jo šeimininkės (tikslumo dėlei vertėtų sakyti žmogaus-vergo) grumtynės su prievartautoju, antrąkart labai įdėmiai jos klausosi, kai ši jam aiškina: „Nereikėjo jam išdraskyti akių, bet galėjai bent jau įdrėksti. Tiesiog sakau.“ Tada jis miaukteli, ir suvoki, kad abu jie bendrininkai ir sąmokslininkai, abu prievartautoją traktuoja kaip pelę. Abu puikiai žino, ko nori ir kada. Tačiau kas yra tas „kas“ – aišku tik jiedviem. Belieka tik atsidusti ir perfrazuoti T. S. Elioto eilėraštį: duoti katinui vardą – užduotis sunki, tai ne šiaip koks laisvalaikio užsiėmimas, nes katinas privalo turėti tris vardus: kasdienį, t. y. praktišką, ypatingesnį ir oresnį, pakeliantį jo uodegą (ir ūpą), bei trečią – žinomą tik jam pačiam.
Rasa Paukštytė
Pagalvojau, kad gal visai ambicinga būtų norėti profesiniame lauke tapti Tabita iš „Žmogaus-paukščio“ (rež. Alejandro González Iñárritu, 2014), maždaug „I’m gonna kill your play“. Tik prisiminiau, kad, kaip ir ji, keletą kartų jau esu girdėjusi kažką panašaus (tik, suprantama, lietuvišką variantą su rusiškais intarpais): „Let’s read your fuckin’ review. „Callow“. Callow is a „label“. It’s just „Lackluster“. That’s just labels. Margin marginalia. Are you kidding me? Sounds like you need penicillin to clear that up. That’s a label too. These are all just labels. You just label everything. That’s so fuckin’ lazy... You just... You’re a lazy fucker.“ Tad puse Tabitos jau esu pabuvusi. Šalyje, kur kino kritika yra vis labiau marginalėjantis užsiėmimas, svajoti apie kažką daugiau būtų tiesiog nepadoru.
O šiaip mėgstu realias, įgyvendinamas svajones. Profesijoje man užtektų pabūti dama iš Georges’o Mélièso 1896 m. nufilmuoto fokuso „Dama dingsta“. Reikia – esu, nereikia – galiu būti baltai nupieštais griaučiais ant juodo triko. Ir filmo trukmė „ekologiška“ – viena minutė ir keliolika sekundžių.
Živilė Pipinytė
Norėčiau būti Džefriu „The Dude“ Lebovskiu iš Ethano ir Joelio Coenų komedijos „Didysis Lebovskis“ (1998). Šiame senstančiame hipyje, Sietlo išlaisvinimo fronto (SLT) ir boulingo kovų veterane susiliejo du mano mėgstami personažai – Ilja Oblomovas iš Ivano Gončiarovo romano „Oblomovas“ ir Raymondo Chandlerio romanų detektyvas Filipas Marlou. Kine šiuos personažus suvaidino Olegas Tabakovas ir Humphrey Bogartas.
Nežinau, ar Coenai skaitė „Oblomovą“, bet pirmasis Lebovskio (Jeff Bridges) pasirodymas filme, kai vilkėdamas chalatą jis parduotuvėje už 0,69 cento nusiperka grietinėlės, iškart priminė simboliu romane tapusį nusigyvenusio dvarininko Oblomovo chalatą.
Likimas, įgijęs dviejų banditų pavidalą, ištraukia Lebovskį iš palaiminto nieko neveikimo ir priverčia šį bedarbį pacifistą tapti detektyvu, ieškoti pagrobtos bendrapavardžio milijonieriaus Lebovskio žmonos, kovoti su vokiečių nihilistais ir net padaryti vaiką feministei „vaginos menininkei“ Mod. Viskas atsitinka tik todėl, kad du kvaili banditai supainiojo Džefrį su milijonieriumi, o vienas jų apšlapino kilimą, kuris Džefriui – dvasios ramybės ir harmonijos su savimi simbolis. Kilimas jam svarbus, nes „užduoda viso kambario stilių“. Visiškai sutinku. Taip pat sutinku, kad gyvenime labai svarbu neleisti niekam pasikėsinti į mėgstamą kilimą, kad ir koks jis būtų.
„Didysis Lebovskis“ gali vykti tik Kalifornijoje, kuri asocijuojasi su psichodelija ir amžina vasara. Hipertrofuota Holivudo įtaka čia pastebima visur, tad brolių Coenų filmas tampa iš ten po visą pasaulį pasklidusios populiariosios kultūros tyrinėjimu. Ją tiksliai perteikia ne tik Lebovskio sapnai ir vizijos, bet ir filmo interjerai, personažai ir jų žodynas. Deja, Džefris ir jo draugai Valteris (John Goodman) bei Donis (Steve Buscemi) – „išeinanti natūra“. Ypač Džefrio nuostata, kad svarbiausia gyvenime yra turėti paprastą savo taisyklių sąvadą. Jų Lebovskiui pavydžiu labiausiai. Coenų filmas skamba tarsi himnas nevykėliams, svajotojams, senamadiškai teisingiems žmonėms, kurie visiškai nepritampa prie naujųjų laikų su jų turto, spindesio, sėkmės kultu. Juk didžiausias šios trijulės priešas yra rožinius marškinėlius su užrašu „Jesus“ vilkintis boulingo čempionas, narcizas ir ekshibicionistas (John Turturro).
Neatsitiktinai taip jautriai filme nuskamba atsisveikinimo su staiga mirusiu Doniu scena, kai pelenai padengia Džefrio veidą. Coenai moka sujaudinti, lyg kokteilyje sumaišydami ironiją, sarkazmą ir gryną liūdesį. Tačiau nepaisant nieko, Lebovskis, pasak mįslingojo filmo naratoriaus, išliks „ištikimas sau“. Tai jau skamba beveik kaip tostas. Todėl didžiųjų švenčių išvakarėse pasidalysiu mėgstamo Lebovskio kokteilio (filme jis išgeria net devynis stiklus) „Baltasis rusas“ receptu. Jis paprastas: 2 dalys degtinės, viena dalis kavos likerio ir viena dalis grietinėlės. Į sveikatą!
Ramūnas Pronckus
Taileris Dardenas („Kovos klubas“, 1999) – įsivaizduojamas personažas, bet, pripažinkim, šiaip visi personažai įsivaizduojami, tad ir Taileris nėra išgalvotas labiau nei bet kuris kitas. Jis, nėra tinkamesnio žodžio, labai kietas. Atrodo gerai, elgiasi nerūpestingai, yra velniškai žavus, stiprus, moka apsieiti su moterimis, turi didelę chebrą, pasigamina sprogmenis, jam nereikia daiktų, o svarbiausia – jis nieko nebijo.
Tikras paskolą atidirbinėjančio vidutinio amžiaus ką tik vaikus į būrelį nuvežusio ir Geležinio Vilko gatvės spūstyje įstrigusio klerko antipodas (čia ne apie mane konkrečiai, bet kai kas atitinka). Tai bet kurios vidutinybės, kurios gyvenimo planas apsiriboja pirkinių sąrašu, vidinė, bet neįvardyta svajonė. Ištrūkti, būti labiau laukiniam. Nors kartą iš tiesų paprieštarauti visam tam pilkumui. Nustoti būti pataikūnu. Kovoti prieš sistemą, kaip vaikystėje prieš tėvus.
Tai gali tik įsivaizduojamas personažas. Tikrame gyvenime per daug rizikos, nepatogu miegoti name su kiauru stogu, žmonės mato mėlynę. Tos visos reklamos, skatinančios gyventi gražiau, tvarkingiau. Visuotinis sėkmės teismas. Ir dar ta paskola.
Taileriui nusispjauti. Jis turi savo – taip, labai banalią, kvailą ir popsinę – bet filsofiją. Na, bet ji jo, neprimesta. Jis bent kovoja. Jis nesusitaiko.
Taileris yra drąsi nedrąsaus žmogaus versija. Tai savotiškas sugrįžimas į paauglystę, tik dabar nebeužtenka pabėgti iš namų ar grįžti valanda vėliau nei sutarta. Tai maištas. Savo paties požiūrio revoliucija.
Kaip ir jis, „Kovos klube“ taip ir neįvardytas, taip ir aš noriu būti savimi – tik visai kitokiu.
Aistė Račaitytė
Norėčiau būti gyvūnu, kuris turėtų charakterį ir sielą. Nors gyvūnai ekrane atsirado kartu su kino gimimu, nes buvo patogu naudotis jų judesiu, suteikti jiems prasmę užtruko ilgiau. Tiesa, herojiškų savybių jie netruko įgauti – jau 1905 m. britų filme „Išgelbėta Roverio“ (rež. Cecil Hepworth, Lewin Fitzhamon) atpažįstame vėlesnių lesių, komisarų reksų ir kt. prototipą, tačiau suteikti gyvūnams charakterį ir sielą iki šiol sau leidžia retas režisierius. Girdėjau, kad Viktoras Kosakovskis šiuo metu kuria filmą apie karvių, kiaulių ir vištų intelektą. Įtariu, kad filmo mintis bus prasminga ir paveiki. Pavyzdžiui, Denis Côté filmas „Bestiariumas“ (2012) mane iš tikrųjų sukrėtė – tokių gilių portretų, skvarbaus žvilgsnio ir intymumo niekada nebūčiau tikėjusis iš dokumentinio filmo apie gyvūnus. Vis dėlto įvairiapusiškiausias ir giliausias kino personažas gyvūnas lieka Nicolas Phillibert’o dokumentinio filmo „Nénette“ (2010) orangutanė. Bet jei galėčiau trumpam įsikūnyti į kokio nors keturkojo kailį kine, pasirinkčiau pagyventi Patersono ir Lauros namuose, ant to foteliuko („Patersonas“, 2016).
Dovilė Raustytė
Aš būčiau Pont Neuf tiltas. Sena man kutentų nugarą. Maskaronai perpasakotų praplaukiančių žvejų istorijas, kad prisnūdęs nieko nepraleisčiau. Vadintų mane Naujuoju, nors esu pats seniausias Paryžiuje. Ilsėčiausi ištisus metus, kęsdamas tuščius mano šaligatviais lyg įtemptomis petnešomis vaikštančiųjų plepalus. O kai įjungtų kamerą, pasitelkčiau visą kantriai sukauptą žavesį, kaip kad Leos Caraxo „Pont Neuf meilužiuose“ (1991).
Tąkart buvau ir tikrasis aš, ir personažas – kai ant aptrupėjusių mano turėklų salto atliko Denis Lavant’as, arba Aleksas, kai Juliette Binoche, arba Mišelė, kvatojosi atsirėmusi į žibintus, kai jiedu apgirtę šoko. Kokie tą naktį buvo gražūs fejerverkai...
Iš tikrųjų, visuomet būčiau personažas. Kaip ir tada, kai kiek mažesnį vaidmenį atlikau Roberto Bressono „Keturiose svajotojo naktyse“ (1971). O kaip džiūgavau, kai Richardas Linklateris pro mane praplukdė savosios trilogijos įsimylėjėlius Džesį ir Seliną. Būta ir karjeros duobių, kai, galima sakyti, priverstinai gavau darbelį filme „Bornas: sunaikinta tapatybė“ (2002). Neišsisukau nešmėkštelėjęs Woody Alleno komedijoje „Vidurnaktis Paryžiuje“ (2011). Žinoma, galėčiau sakyti, kad viskas – dėl pinigų, bet kas gi manimi, senu tiltu, patikėtų.
Taigi, skaičiuočiau jau per šimtmetį besitęsiančią karjerą: mėgėjiškose turistų juostose, profesionaliame kine ir net viename pirmųjų Louis Daguerre’o dagerotipų.
Šiaip būčiau tiltas svajotojas. Išgirdęs Lietuvos vardą, fantazuočiau apie po manimi tekančią Nerį, įsikūnyčiau į stabų tragediją išgyvenusį Žaliąjį tiltą ir gal net tapčiau personažu Deimanto Narkevičiaus 3D filme. Vietoj Eifelio matyčiau Pizos bokštą vis labiau primenančią Gedimino pilį. Tokias mintis man pasufleruotų manimi vaikštinėjantys turistai.
Rimgailė Renevytė
Kokiu filmo personažu norėtum būti? – toks klausimas visuomet išlaisvina vaizduotę ir prikelia atminties spintose uždarytus prisiminimus, išgyvenimus, įspūdžius. Nors, tiesą pasakius, vienus prikelia, o kitus ištrina. Atrodo, lyg žiūri į savo prisiminimą ir matai, kaip išnyksta vietos ir frazės, žmonės tampa nebeatpažįstami praeiviai. Jausmas toks, lyg kažkas kitas nusprendė pasirausti tavo atminties kartotekoje. Jausmas primena filmą. Tad galbūt net ne savo noru jau esu šio fikcinio pasaulio įkaitė? Skubant per užmirštus darbus ar nesibaigiančius puslapius, stovint eilėse ar skaitant pradžios titrus – galbūt jau esu tas kažkada ir kažkieno sukurtas personažas? Dar vienas „Trumeno šou“ (1998). Bet kaip įsitikinti, kuris pasaulis netikras? Laukiu, kol jis pats išsiduos. Kartais pakanka kiek ilgiau užsibūti kino salėse. Jautiesi lyg ekrane pirmą kartą pamatęs judančius paveikslėlius ir vos savam kūne sulaikantis sumišusius jausmus – baimę, nuostabą – ir adrenaliną. Norėčiau būti personažu, žiūrovų salėje stebinčiu užfiksuotą gyvenimo ir fikcijos akibrokštą. Gal juo jau esu buvusi?
Ieva Toleikytė
Kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie tokį labiau literatūrinį personažą – Falkorą, sėkmės drakoną iš vokiečių rašytojo Michaelio Ende’s metafikcinio fantasy romano „Begalinė istorija“ (1979). Knygą prarijau būdama kokių aštuonerių metų amžiaus, kai riba tarp „tikrovės“ ir „fantazijos“ pasaulio praktiškai neegzistavo, tačiau išvydau drakoną tik 1984 m. rusiškai dubliuotame filme (rež. Wolfgang Petersen) iš vaizdajuosčių nuomos punkto pavadinimu „Eliksyras“. Skaitydama nesugebėjau jo įsivaizduoti – tokio gražaus ir didingo, šviesiai rožinio ir švelnaus, draugiškomis tamsiomis šuns akimis, su stulbinančiu malonumu ir lengvumu alsuojančio milžiniško kūno, spinduliuojančio ramybe ir palaima. Drakonas skraidina knygos herojų, yra pagrindinis jo pagalbininkas ir nė karto nesuabejoja berniuko sėkme (juk jis – sėkmės drakonas). Aišku, iš tiesų norėčiau būti abu – ir drakonas, skraidinantis berniuką nakties dangumi virš debesų, dykumų ir tyrų, ir tas berniukas, prisiplojęs prie pūkuoto, rožiniais žvynais žibančio kaklo, keliaujantis į savo nuotykį. Turėti tokios (vidinės) jėgos ir aplinkybių, kuriose ji galėtų „smūgiuoti“.
O jei arčiau Žemės, tai mane visada traukė Érico Rohmero kino pasaulis, tik prireikė nemažai laiko, kol supratau kodėl – tiesiog norėjau ir, matyt, tebenoriu gyventi taip, kaip jo filmų personažai. Čia matau tris priežastis, kurios turbūt tiesiogiai susijusios: 1) filosofija ir menas, literatūra yra jų kasdienybės dalis; 2) jie turi laiko ir 3) jie mėgsta ir moka įdomiai kalbėtis.
Ieva Tumanovičiūtė
Visada norėjau pabūti kažkuo kitu. Net stebėdama dailias plaštakas susimąstau, kaip jausčiausi turėdama tokias, ar skirtųsi lytėjimas? O ką jau kalbėti apie galimybę ne tik įgyti išorinį bruožą, bet ir pabūti kitu – sužinoti, kaip apskritai skirtųsi egzistencija būnant ne savimi. Nors smalsu pažinti, kaip virtus kitu jausčiau būtį ir kiek pasikeistų aplinkos suvokimas, tačiau nenorėčiau likti kažkuo kitu amžinai. O trumpam apsikeisti kūnu, sąmone, temperamentu, charakteriu norėčiau su daugeliu.
Kinas yra vienas iš būdų juos pažinti, o susitapatinus jais tapti. Kaukes įdomu keisti, todėl apsispręsti dėl vieno personažo sunku. Paskutinį kartą pabūti ilgiau norėjau su „Meilės širdies“ (rež. Łukasz Ronduda, 2017) veikėjais, patirti, kaip jie kuria ir (ne) myli, tačiau taip ir neapsisprendžiau, ja ar juo geriau tapti. Paskui prisiminiau Krzysztofo Kieślowskio „Atsitiktinumą“ (1981), bet tuojau supratau, kad norėčiau pabūti ne Viteku, o išgyventi skirtingas savo gyvenimo versijas. Staiga sumaniau pasirinkti komišką personažą, tarkim, poną Julo iš Jacques’o Tati komedijų. Deja, į jį turbūt smagiau žiūrėti, nei juo būti. Vis dėlto gal reikėtų išnaudoti progą ir nors kartą gyvenime patirti nuotykių ir pabūti aktyviu herojumi? O gal geriau rinktis Albo Dumbldoro iš „Hario Poterio“ išmintį ir magiją? O gal laimėti laiko ir tapti vampyre Eva iš Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“ (2013)? Kol nelikau prie suskilusios geldos, pasirinksiu pastarąjį variantą, viliuosi, bus verta gerti kraują už neribotą laiką, per kurį, skaitydama knygas ir žiūrėdama filmus, galėsiu virsti įvairiais personažais.
Mantė Valiūnaitė
Šiame greitėjančiame laike labiausiai norėčiau būti Jimo Jarmuscho filmų veikėjais – Niujorke slampinėjančiu amžinu atostogautoju, trijule, kuriai viskas keisčiau nei rojuje, vieną po kitos cigaretes rūkančia taksiste arba vienišiumi, geriausiai išmanančiu vaizduotės galią. Personažai Jarmuscho filmuose išgrynina patį buvimą, t. y. jie tiesiog būna. Labai to ilgiuosi ekrane – magiško dykinėjimo. Bet, metams baigiantis norėtųsi nebekalbėti ir tiesiog būti juodu šunimi iš Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“. Tai nostalgiškiausias ir giliausią pėdsaką įspaudęs gyvūnas, nepaliekantis sąmonės nuo pat paauglystės, kai šį filmą pirmą kartą pamačiau.
Linas Vildžiūnas
Deja, neturiu atsakymo į šį žaismingą klausimą, nes noro susitapatinti nesu patyręs. Mano anūkas vienu metu svajojo būti Žmogus-voras (nenuostabu, kai parduotuvės lūžta nuo jo kostiumų ir kaukių), vėliau pakilo į aukštesnį „Marijačino“, t. y. Antonio Banderaso lygį, bet visa tai jam seniai išdulkėjo iš galvos. Apskritai manau, kad tai grupinės mimikrijos reiškinys, būdingas jaunesniam amžiui.
Vargana pokarinė karta su įkarščiu žaidė Tarzaną, – kitokios pasiūlos nei vadinamosios trofėjinės, iš vokiečių konfiskuotos juostos tuomet nebuvo. Mano karta, pataikiusi į „atlydį“ (ir į turtingesnio kino teatrų repertuaro pradžią), bet dar nepatyrusi masinės kultūros poveikio, kažkaip apsiėjo be ikonų. Bet ir Vakaruose kinas dar nebuvo pakėlęs komiksų herojų iki kulto objektų statuso. Supermenai, džedajai, betmenai skraidyti ekranuose pradėjo vėliau. Nusodinti ant žemės juos pabandė tik Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Žmogus-paukštis“.
Įsijausti į filmo nuotaiką, dvasią, veikėjų psichologiją – visiškai nereiškia susitapatinti, „norėti būti“. Įsijautimas nesusijęs su konkrečiu personažu. Su viena iš dviejų Ingmaro Bergmano „Rudens sonatos“ ar viena iš keturių „Šnabždesių ir riksmų“ heroje. Tave tiesiog apgaubia su aukščiausia meistryste perteikta prieštaringų žmogiškųjų santykių gelmė, apima neišsipildymo, išėjimo jausmas. O žiūrėdamas kuklią kamerinę Jáno Kadáro ir Elmaro Kloso juostą „Parduotuvė aikštėje“ („Obchod na korze“, 1965), pasakojančią tragišką senos krautuvininkės Rozalijos Lautmanovos ir jos siūlų parduotuvę perėmusio „arijo“, dailidės Tono istoriją, beveik realiai patiri Holokausto siaubą. Iki šiol prisimenu po seanso sutiktas dvi savo klasės drauges žydes, stovinčias it stabo ištiktas troleibusų stotelėje, nesuvokiančias, kur dabar eiti.
Žinoma, intensyvus meno kūrinio išgyvenimas, katarsis aplanko ne taip jau dažnai, o šiuolaikiniame „žaidžiame kiną“ – vis rečiau. Šalia sukrečiančių „Parduotuvės aikštėje“ ar Agnieszkos Holland „Tamsoje“ butaforinių lavonų prikimštas, nesiliaujančiu bruzdesiu tuštumą maskuojantis László Nemeso „Sauliaus sūnus“ atrodo kaip temos profanacija. Tačiau filmas sulaukia visuotinio pripažinimo ir, kaip kadaise „Parduotuvė aikštėje“, pelno „Oskarą“.
Turbūt tai aiškintina giliais socialiniais šiandienos sprūdžiais, – standartizacija, schematizacija, nejautra melui, istorinės (įskaitant ir kino istoriją) atminties susilpnėjimu. Šiandien pakanka susimuliuoti Holokaustą, pažaisti lyg ir kompiuterinį žaidimą, apdumti akis pasirinkta tema. Vis dėlto manau, kad identišku kamufliažiniu stiliumi susuktas „Saulėlydis“ akis kiek praskalaus.
Taigi, vis rečiau ir rečiau. Todėl toks netikėtumas man buvo šiųmetinę „Scanoramą“ pradėjęs Christiano Petzoldo „Tranzitas“. Nepaisant sąlygiško veiksmo perkėlimo į kitą laiką. O gal kaip tik todėl. Gal šis aplinkos priartinimas ir padeda labiau įsijausti į beviltišką persekiojamo žmogaus padėtį.
O jei vis dėlto kalbame apie įsikūnijimus, tai didžiausią simpatiją man kelia Murnau (ne Herzogo) Nosferatu.
Ilona Vitkauskaitė
Iš redaktorės gavusi kalėdinį klausimą, kurį laiką svarsčiau, ką pasirinkti. Prisiminiau Veros Chytilovos „Saulučių“ duetą, Bogusławo Lindos suvaidintą anarchistą Agnieszkos Holland „Karštinėje“, taip pat Gary Oldmano įkūnytą „Sex Pistols“ bosistą Sidą Vicious Alexo Coxo filme „Sidas ir Nensė“. Akivaizdu, kad šiuos personažus sieja anarchistinė dvasia, (savi) destrukcija ir „palaidas“ gyvenimo būdas. Jau įsivaizduoju, ką apie tai pasakytų koks nors psichoanalitikas ar įtaresnis skaitytojas. Tad nusprendžiau būti santūresnė ir pakalbėti apie vieną savo didžiausių aistrų – filmų peizažus: urbanistinius, industrinius ir, aišku, gamtos.
Gerai žinoma, kad vienas pirmųjų stebuklų, kurį pasiūlė kinas, buvo gamtos judesys. Pirmieji kino žiūrovai grožėjosi dūžtančių į krantą bangų, vėjyje siūbuojančių medžių vaizdais. Greitai didelio populiarumo sulaukė kelionių filmai, leidę nepasiturintiems žmonėms pigiai „pakeliauti“. O kur dar vadinamosios miesto simfonijos – gyvenimo mieste impresijos. Tad galima sakyti, kad peizažas ankstyvajame kine buvo pasiekęs savo emancipacijos viršūnę – visiškai nepriklausė nuo naratyvo. Nepaisant šios šlovingos istorijos, peizažas, nors ir yra neatskiriama kai kurių kino žanrų dalis, kaip antai, vesternų ar kelio filmų, neretai lieka periferijoje, veikia tiesiog kaip dekoracija (žinoma, ir ši niekada nėra „nekalta“, o pripildyta savo laiko politinių ir ideologinių poteksčių). Nors dar Sergejus Eizenšteinas yra rašęs, kad peizažas, kaip ir muzika, yra laisviausias kino elementas, mažiausiai apsunkintas vergiškomis naratyvinėmis užduotimis ir parankiausias perteikiant personažų nuotaikas, emocines būsenas bei dvasines patirtis.
Tikriausiai dažnai, kai kalbame apie peizažą kine, prisimename Michelangelo Antonioni filmus. Galima sakyti, kad nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios kiekviename Antonioni, vadinto „susvetimėjimo dainiumi“, filme veikia vyras, moteris, tuščias peizažas ir kita moteris arba vyras. Antonioni kine būtent peizažas, o ne žodžiai atspindi personažų mintis, jausmus, vienišumą. Pavyzdžiui, jau „Užtemimo“ pradžioje herojės būseną perteikia milžinišką grybą primenantis vandentiekio bokštas ir ilgas ėjimas keliu į namus. Žiūrint režisieriaus filmus neretai gali pasirodyti, kad jam svarbūs ne personažai, o tuščias rudens peizažas ar slegiantis pilkas horizontas. Peizažas Antonioni filmuose visada perteikia herojų dvasios būseną – vienatvę, susvetimėjimą, tuštumą, negebėjimą mylėti ir egzistencinį nuobodulį.
Išraiškingi Antonioni peizažai kupini depresyvaus egzistencinio grožio. Vis dėlto pati norėčiau „įsijausti“ į australo Peterio Weiro filmo „Išvyka prie Kabančios uolos“ peizažo vaidmenį. Jau pirmuose filmo kadruose iš miglos išnyra slėpiningas monolitas ir vėl joje nuskęsta. Tolimo vėjo garsas tik pabrėžia Kabančios uolos, kaip mitinių neramumų šaltinio, viliojančio ir kartu grėsmingo gamtos sūkurio, įvaizdį, perkeliantį į instinktyvų, pirmapradį pasaulį. Filme peizažas simbolizuoja chaosą ir yra kolonialistinės britų kultūros priešprieša (šią temą Weiras plėtoja ir filme „Paskutinė banga“). Gamtovaizdis kelia grėsmę tvarkai ir struktūrai, kuriai atstovauja mergaičių mokykla (tereikia prisiminti, kad prie uolos nustoja veikti laikrodžiai). Tai metafizinė, ikilingvistinė, sapniška erdvė, panardinanti į savotišką transą. Kartu paslaptingas filmo peizažas atmeta vienareikšmiškas interpretacijas (kiek vien froidistinių filmo aiškinimo versijų!) ir yra atviras mūsų vaizduotei, troškimams ir baimėms. Juk ne veltui „Išvyka prie Kabančios uolos“ prasideda Edgaro Allano Poe eilėraščio eilutėmis: „Sapnas viskas, ką matai – / Mes tik sapno atšvaitai.“ Nėra jokio logiško paaiškinimo, kas nutiko per išvyką dingusioms merginoms.
