Tūkstantis pirmas
(A Thousand and One)

Apie besikeičiantį amžių sandūros Niujorko, konkrečiau – Harlemo, veidą pasakoja pilnametražiu filmu „Tūkstantis pirmas“ kine debiutuojanti afroamerikiečių režisierė A. V. Rockwell. Tai mažo buto Harleme numeris, ne visai tikslus, nes tarp skaičių 10 ir 01 trūksta pasvirojo brūkšnio. Užtat tikri buto gyventojai: ką tik iš kalėjimo grįžusi Inez ir jos šešiametis sūnus Teris (augantį sūnų vaidino trys aktoriai). Kol Inez buvo kalėjime, Teriu rūpinosi globos tarnybos, dabar moteris nusprendžia jį pasiimti ir užauginti pati. Jai tik dvidešimt dveji, bet ji žino, ką reiškia augti be motinos, prižiūrint valstybinėms institucijoms, kurios buvo abejingos jos jaunystės svajonėms ir galimybėms. Inez jaučia, kad Teriui ji gali suteikti tai, ką prarado pati, ir įrodyti sau, kad yra žmogus.

Inez suvaidino garsi R&B atlikėja Teyana Taylor, savo įžūlią aprangą, kuria, pavyzdžiui, vilkėjo „Vanity Fair“ vakarėlyje (permatomas kostiumėlis su metaline auksine liemenėle), pakeitusi į to meto Harlemo gatvės drabužius. Daugiau muzikos atlikėjai ir prodiuserei nieko keisti nereikėjo – ji pati kilusi iš Harlemo, tad filme jautėsi tarsi žuvis vandeny. Apskritai, apmaudu, kad ji nebuvo nominuota „Oskarui“ už geriausią moters vaidmenį, mat iš Taylor sklinda kone atominė energija, o savo heroję ji sugebėjo apnuoginti iki kaulų smegenų. Tarpais atrodo, kad Taylor vaidina pačią save, išreikšdama tai, ko kadaise negalėjo arba niekas to nepastebėjo. Jos Inez – vieniša juodaodė motina, savo svajonę įsidabinti kirpėja paaukojusi dėl Terio ateities. Ji grubi, kietakaktė ir karštakošė, griežta ir atšiauri, nes ant jos pečių gula vis besikeičiančio miesto ir realybės našta.

Nieko Inez ir Terio gyvenime nėra stabilaus: keičiasi miesto merai, Inez vyras Lakis (William Catlett) tai išeina, tai grįžta. Filmo veiksmas prasideda 1994-aisiais, keliasi į 2001-uosius, vėliau – į 2005-uosius. Vienintelė užuovėja – tūkstantis pirmas butas, bet ir jis ilgainiui byra, eižėja jo sienos, trūkinėja vamzdžiai, kol galiausiai užuovėja tampa buvusio gyvenimo griuvėsiais, kuriuos Inez ir Teriui teks palikti ir ieškoti kito kiauto.

Ne mažiau svarbus personažas ir pats Niujorkas, nuo pat pirmų kadrų filmuojamas su nostalgija ir melancholija. Miestas, kuriame nebėra ne tik trumpai parodytų Pasaulio prekybos centro dvynių, bet ir daugybės pastatų, aikštelių, šaligatvių ir laiptų, ant kurių burdavosi draugai ir kaimynai, galbūt sekdami savas tūkstantį ir vieną pasakas. Taip filmo režisierė Harlemo gyventojų istoriją sieja su garsiojo rajono ir miesto istorija – keitėsi ne tik pastatai, bet ir kaimynai, bendruomenės, mažos užeigėlės ar kirpyklos. Senas tradicijas ir įpročius pakeitė nauji.

Pati A. V. Rockwell užaugo Kvinse, ji pažįsta Niujorką ir jo rajonus, tad kartu su operatoriumi Ericu Yue miestą rodo taip, kad jį labiau pajaustų ir žiūrovas. Miestas, kaip ir filmo herojai, ne vienamatis – jis purvinas ir netvarkingas, kartu jaukus ir gražus: skirtingos miesto dalys dera ir sudaro spalvingą bei gyvybingą kaleidoskopą. Režisierė kapitalizmo tiesiogiai nekritikuoja, tačiau tarytum teigia, kad vaiką padeda auginti visa bendruomenė, tad kas gali nutikti, jei valdžia, pataikaudama verslui, sugriauna tos bendruomenės gyvenimą iki pamatų ir taip ją perkuria arba sunaikina.

A. V. Rockwell nuolat naudoja skirtingo laiko naujienų ištraukas, merų rinkiminių kampanijų ar inauguracijų kalbų nuotrupas, o tai suteikia filmui realiu laiku išgyvenamos istorijos pojūtį. Energingoji Inez tampa besikeičiančio miesto ir gentrifikacijos, pasaulio, besisukančio aplink ją, centru. Tačiau ji tvirtai laiko už rankos augantį Terį ir eina nykstančio Harlemo gatvėmis iškelta galva. Ji žino, jog sūnui jos reikia, kad šis susiorientuotų nestabiliame pasaulyje, o jai reikia sūnaus kaip patvirtinimo, kad ji gali turėti tikslą ir judėti pirmyn.

„Tūkstantis pirmas“ nėra eilinė socialinė drama, jo pasakojimas vystomas subtiliai ir pamažu kaip Jameso Baldwino literatūroje ar Barry Jenkinso filmuose. Tai melancholiškas atsisveikinimo laiškas su būtojo laiko Niujorku ir Harlemu, kuris buvo ne tik juodaodžių getas. Tai ir sužeistų žmonių istorija, kurie myli taip, kaip moka.