Lūžio taškas
(Break Point)

 

Pirmame sezone kūrėjų komanda, regis, išvis pirmą kartą pradėjo domėtis tenisu, tad jų kamera klaidžioja iki paskutinės serijos nesuprasdama, kas ir kur yra kokie nors akcentai ir kokia šio žaidimo esmė.

 

Kadangi negalėjo serialui paimti monstrų – tokių kaip Novakas Ðokovićius, – kūrėjai susitelkė į ateinančią kartą, jaunus žaidėjus, kurie pakeliui į olimpą. Užsuka pas juos į namus, supažindina su jų tėvais ir kontekstais – kaip jie tapo tenisininkais. Tai – įdomiausia dalis.

 

Tačiau didžiąją laiko dalį autoriai nesėkmingai bando kurti įtampą ir pasiekti būdvardžių, vis stipriau ir iškilmingiau apibūdinančių turnyro svarbą, rekordą. Tuos žodžius žeria dabartiniai žaidėjai ir teniso legendos. Bet, kaip sakoma, daug kartų kartojant, pradedi abejoti.

 

Antrąjį sezoną, lyg jau būtų susipažinta su teniso naratyvais, susidūrimais ir istorijomis, kiekvienoje serijoje bandoma susitelkti į kelis sportininkus, žinoma, tikintis, kad jiems pavyks laimėti, antraip būtų keista juos sekti ir apie juos pasakoti. Ir dramos čia pavyksta išspausti, mat atsiranda ne tik pergalių, bet ir kovos istorijų: kaip psichologines problemas bando įveikti Maria Sakkari, kaip po baisios traumos į kortą bando grįžti Alexanderis Zverevas, kokius psichologinius žaidimus žaidžia Daniilas Medvedevas.

 

Gaila, žinoma, kad šiame sporte, taigi ir seriale, yra daug rusų, jiems skiriamas ditirambų kiekis nemaloniai erzina, atskleidžia sporto organizacijų dviveidiškumą. Nemalonu stebėti, kaip „už taiką“ pasisakanti baltarusė Aryna Sabalenka pateikiama šviesiausiomis spalvomis, nors nuolat kelia skandalus dėl to, kad ukrainietės žaidėjos nenori spausti jai rankos, skundžiasi, kad persirengimo kambariuose ją ignoruoja, ir, žinoma, susilaukia nepelnytos užuojautos. Jos veiduką atradęs pirmąjį sezoną, „Netflixas“ ir toliau stebi šios žaidėjos trajektorijas į pergales ir kokia ji linksma su savo komandos nariais.

 

 

Ką galvoja katės (Inside the Mind of a Cat)

Režisierius Andy Mitchell

Vaidina Neil Wilson, Bruce Kornriech, Kristyn Vitale

2022, JAV, 67 min., „Netflix“

 

Tikriausiai šunys patinka visiems, o katės – tik kai kuriems. Sakoma, kad šunys jau daugiau nei dešimt tūkstančių metų yra žmogaus draugai, o katės kita tiek žmogų ignoruoja. Tą antrą dalį pats sugalvojau, bet tikriausiai tai gana arti tiesos.

 

Šį filmą mačiau daug kartų – jį labai mėgsta mano vaikai, nes mano vaikai mėgsta filmus, kur neatsitinka nieko blogo, tad jiems netinka „Mūsų planeta“ ir kiti filmai apie gamtą, ten neišvengiamai tigras gaudys gazelę, nuo bandos nuklys mažas drambliukas arba paukščiai tykos pingvinų kiaušinio.

 

Katėms namuose tikrai nieko nenutiks. Blogiausiu atveju kažko išsigąs ir labai greitai, taigi ir juokingai kur nors nubėgs.

 

Filmo tikslas – įrodyti, kokios katės protingos, išmintingos ir apskritai nerealių gabumų. Čia keliaujame per įvairius (ekstremalius) kačių mylėtojus, įvairius tyrėjus iš viso pasaulio, net cirko pasirodymų trenerius, kurie visi paeiliui laužo mitus apie kates ir rodo išties įspūdingus jų gebėjimus.

 

Žinoma, daugiausia tų nuostabumų yra susiję su mitais apie kates. Nes juk, viena vertus, visai nekeista, kad katė supranta ir girdi savo vardą (kalbant apie šunis juk tai akivaizdu) ir į jį reaguoja, kad katės, atseit tokios vienišės ir nepriklausomos, iš tikrųjų kur kas labiau myli šeimininkus nei svetimus žmones (mat prie šeimininko dažniau prieina net tuomet, kai svetimas šalia turi maisto, o šeimininkas – ne).

 

Šalia kačių, kurios visos yra amazing, matome ir jų šeimininkus bei tyrėjus. Įdomu stebėti žmones, kurie visą gyvenimą paskyrė šiam gyvūnėliui ir ne tik daug apie tai išmano, bet ir negali be to gyventi. Visų jų veidai turi kažką bendra, tik sunku pasakyti ką.

 

Čia, tiesa, mažiau keistuolių nei seriale apie naminius gyvūnus, kur, pavyzdžiui, rodomas seną didelį vėžlį laikantis japonas, einantis su juo pasivaikščioti mieste. Taip, jūs visiškai teisūs: jie vaikšto vėžlio greičiu.

 

 

Džeris Magvairas (Jerry Maguire)

Režisierius Cameron Crowe

Vaidina Tom Cruise, Cuba Gooding Jr., Renée Zellweger, Kelly Preston

1996, JAV, 79 min.

 

Kadaise rašiau apie filmą su Hugh Grantu ir Julia Roberts „Noting Hilas“. Tada minėjau, kad tokių filmų nebekuria. Tai tą patį galima pasakyti apie „Džerį Magvairą“. Nes iš tiesų – tokių nebekuria, matyt, tokių kurti neapsimoka, nes jie mažai uždirba palyginti su „Žmogumi-skruzdėle prieš Žmogų-vapsvą“ (ar kad ir kaip ši nesąmonė buvo pavadinta).

 

Bet vidutinio amžiaus žiūrovai, pavargę nuo blogų naujienų ir emocijų, norintys iš tikro pailsėti, į kažką įsijausti, o ne vėpsoti (dar kartą), kaip susikeičia žmonės ar šeimos nariai, lyg ir neturintys ryšio, dėl daugybės nesusipratimų ir painių įvykių (kai bent vienoje ar keliose scenose tenka bėgti nuo mafijos ar policijos) vėl iš naujo atranda vienas kitą, o kartu ir tikrąsias vertybes, vidutinio amžiaus žiūrovai renkasi tų laikų filmus, kai romantinių komedijų scenarijai dar buvo rašomi, o ne štampuojami.

 

„Džeris Magvairas“ pasauliui davė garsias frazes show me the money ir you had me at hello. Tai net dvi vakar dienos sentencijos, kurios greičiausiai pergyvens patį Konfucijų. O filmas, net žiūrimas trečią kartą, žavi savo paprastumu ir kaip nuosekliai, beveik banaliai, bet kartu autentiškai rutuliojamos visų herojų istorijos.

 

Cameronas Crowe yra sukūręs blogų filmų („Aloha“, „Elizabetaunas“, „Mes nusipirkom zoologijos sodą“) ir gerų, įdomių filmų („Džeris Magvairas“, „Vanilinis dangus“, „Per žingsnį nuo šlovės“). Tad rinkdamiesi jo filmą arba puikiai pataikysit, arba smarkiai prašausit pro šalį.

 

 

Fargo (penktas sezonas)

Sumanymo autorius Noah Hawley

Vaidina Juno Temple, Jennifer Jason Leigh, David Rysdahl, Joe Keery

2023, JAV, serialas, „FX“

 

Čia daug kas iš filmo „Fargo“. Kaip ir pirmajame sezone, daug – tai reiškia siužeto linijos trupinių, personažų tipažų ir, o tai svarbiausia, nuotaikos ir atmosferos. Savotiškos kino magijos, kuri, kaip reta, pratęsia originalą, suteikia jam naują kūną. Tai išties atrodo ne kopija, o organiška tąsa, turinti savo savybių, bet atėjusi iš to pasaulio.

 

Retai, labai retai tai kam nors pavyksta.

 

Šiuo sezonu kūrėjai savotiškai grįžta prie šaknų. Čia matome ir automobilių pardavėją, ir žmonos pagrobimą ir, regis, tą patį sniegą. Savaip įsiterpia ir „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ – per įstabų Munčo personažą. Visą sezoną autoriai meistriškai derina įtampą, absurdą, beveik komediją su trileriu ir kartu sukuria neįtikėtinai įtraukų, nuorodų ir apmąstymų kupiną dešimties valandų išgyvenimą. Scenaristai nuolat žaidžia su mūsų atmintimi (ką žinome iš kitų filmų, tarp jų ir „Vienas namuose“) ir kokie, atsižvelgiant į tai, mūsų lūkesčiai žiūrint filmą.

 

Įtampos, baimės ir nerimo seriale labai daug. Ją ištverti įmanoma tik dėl atminties ir lūkesčių. Mes žinome (ir tikimės, kad kūrėjai nepakeitė nuomonės) – „Fargo“ visada laimi moteris (moterys). Trečias sezonas buvo nemaloni išimtis, nes pergalė nebuvo galutinė. Jei taip būtų buvę ir šį sezoną, būčiau praradęs tikėjimą tikėjimu. Nežinau, ar būčiau atsigavęs.

 

Tad kai pagrindinei herojei Dorotei (Juno Temple) tenka iššūkis po iššūkio, kai ji šalia mirties atsiranda vis dažniau ir vis arčiau, mus gelbėja tikėjimas, kad viskas kažkaip bus gerai. Ir tai verčia dar kartą pažiūrėti į realybę – kiek moterų kasdien kenčia smurtą ir neištrūksta iš šio užburto rato, kiek jų priverstos gyventi baimėje. Realybėje to tikėjimo neturime, atrodo, kad jį jau seniai praradome, gal net susitaikėme.

 

Nesu matęs kito filmo ar serialo, kur visos moterys būtų ir savaip silpnos, ir savaip stiprios. Ypač pagrindinė herojė Dorotė. Tai tarsi paprasta moteris, tokia kaip visos, kuri, kaip ir dauguma moterų tikrame gyvenime, demonstruoja neįtikėtinus gebėjimus tiesiog išlikti. Ir, galbūt net dar svarbiau nei tiesiog išlikti, – išlikti žmogumi. Ne kerštauti, ne sėti mirtį ir baimę, o tiesiog išlikti žmogumi.

 

To palinkėčiau ir vyrams.