Paraštės iš lovos
Taip į mano gyvenimą lovoje už pusantro tūkstančio eurų (įskaitant platų ir patogų čiužinį) atėjo graikas su „Šventojo elnio nužudymu“ ir sugadino man vakarą, nes, pelnęs pasitikėjimą visokiais „Iltiniais dantimis“, nusprendė ekranizuoti savo tautiečių literatūrą, kurioje, pripažinkime, be neištikimybės, kančios ir mirties, mažai ko kito ir tėra. Mano valanda slinko ne nuobodybės, o keistos įtampos pančiuose, jaučiausi varginamas, apgalvotai ir tikslingai statomas į nepatogią padėtį (negi Yorgos Lanthimos nežinojo, kad žiūrėsiu jo filmą lovoje?). Ne tai kad ilgėjausi kažko panašaus į „Paslaptingą žmogžudystę“ („Murder Mistery“), – žiūrėjau, o ką? – tačiau dusliai jaudinausi, o blogio nuojauta buvo pernelyg intensyvi, atrodė, kad mano kišeninį spyruoklinį čiužinį apgaubė simfoninis orkestras – tiek daug visko vyko. Išjungiau iš nuovargio. Kitą dieną perskaičiau Ilonos Vitkauskaitės recenziją 7md.lt, veikiausiai ieškodamas kažkokios formos katarsio, padarė įspūdį mintis apie atsakomybę ir likimą, graikas šiuos du jungė nepriekaištingai ir brutaliai sąžiningai. Nenoriu pasakyti, kad manyje filmas sužadino sąžinę, nejuokaukite, vakariečio sąžinės negali pažadinti nei moksliniai įrodymai, nei akivaizdi katastrofos nuojauta, bet dar labiau norėjau sužinoti, kaip viskas baigsis, tačiau nežiūrėti, kaip viskas baigsis. Ar įsivaizduojate, ką tai sako apie mane ir (tai skambės kaip pasiteisinimas, tegu) apie visą visuomenę? Norėjau sužinoti kaip viskas baigsis, tačiau nenorėjau žiūrėti, kaip viskas baigsis. Aš neįstengiu žiūrėti, bet noriu žinoti. Nenoriu pajusti žiūrėjimo diskomforto. Taip smarkiai esu sukišęs galvą į dormeo pagalvę! Parašiau pažįstamam, taip pat šio žurnalo autoriui, bet jis atsakė neprisimenantis, kaip viskas baigėsi. Ir štai dabar žinau, kad tame filme mirs visi, kurie turi mirti, nes pas graikus taip įprasta, – jei kas nors gali mirti, tai ir mirs. Nežinau to, bet žinau. Graikai savo kūryboje pjovė visus kaip dalgiu, kaip pjauna gamta – be skrupulų ir sentimentų. Labiausiai dėl to, kad nei turėjo kišeninio spyruoklinio čiužinio, nei galėjo sau leisti „Netflix“ prenumeratą (taigi – nebuvo matę nė vieno filmo su Adamu Sandleriu).
Bet aš šias mintis galiu taip rakinėti dėl to, kad mačiau „Gera vieta“ („The Good Place“) – paprastą komedinį serialą. Ten buvo išreikšta mintis, kad šiais laikais nebeįmanoma būti geram, nes pasaulis yra labai sudėtingas darinys ir kiekvienas veiksmas (ar prekė) išplaukia iš gerų ir blogų ketinimų. Pats lyg ir buvau apie tai pagalvojęs, bet šis serialas, ir vėl – kaip mėgstama sakyti – atvėrė akis. Prisiminiau laikus, kai žiūrėjau šį serialą. Tai buvo neseniai, o atrodo, kad seniai. Seniai dėl to, kad žiūrėjau „Šventojo elnio nužudymą“ ir jis ištempė laiką iki begalybės – lyg būčiau gimęs senovės Graikijoje ir tiesiog laukčiau, kol ateis mano mylimas patogusis XXI amžius, kai jau yra elektra ir čiužiniai kišeninėmis spyruoklėmis. O dabar man nosyje teorinis dvėsenos kvapas ir nieko negaliu padaryti. O kai žiūrėjau (ir galvojau) apie „Gera vieta“ – jaučiausi lengvas kaip balionas, vakarais lovoje svečiavosi charizma (be abejonės, dėl tiesiog fantastiško ir įkvepiančio, ir visokio Tedo Dansono, kuris vaidina Maiklą). Et, kaip ilgiuosi tų vakarų, o vakaro su „Šventuoju elniu“ prisiminti nenoriu. Jis erzina, palieka nemalonų skonį, jausmą, kad liežuvis prikepė prie gomurio. Pamėginkite palaikyti liežuvį prispaustą prie gomurio ir suprasite, ką noriu pasakyti. „Gera vieta“ irgi apie atsakomybę už savo veiksmus – kad už viską tenka sumokėti. Sakau nepritempinėdamas. Taip gali atsitikti tik senstant. Anksčiau taip sugretinti Europos kiną su amerikietiška komedija man nebūtų pakilusi ranka. Ten mergina patenka į rojų per klaidą ir daug ten visko įvyksta, bet ji tampa gera. Aš juk suprantu, kad žmonės iš tiesų nesikeičia, o juo labiau netampa geri, suprantu, kad Yorgos Lanthimos žvilgsnis yra tiesesnis ir nepadlaižiaujantis, o aš ne šiaip koks, juk esu skaitęs DOSTOJEVSKĮ, ir GOGOLĮ esu skaitęs, kadaise, žiūrėdamas į lietingą Vilnių, skaičiau net EURIPIDĄ, bet man nepriimtinas toks žvilgsnis, jis pernelyg tamsus, mėgaujasi įtampa ir žmogiškuoju pralaimėjimu. Juk tas arogantiškas graikas žino, kad Orfėjas atsisuks ir viską suknis, ir jis džiaugiasi, kad viską suknis, jam smagu, kad meilė nenugalės. O amerikiečiams smagu, kai nugali meilė.
O jūs, jei vis dar laikote liežuvį prispaudę prie gomurio, – ar norėtumėt, kad nugalėtų meilė, ar kad tas Iltinis dantis? Noriu pasakyti, kad nepasidaviau. Vėl įsijungiau ne trečiarūšį filmą, o pagal rekomendacijas „Nuostabią epochą“. Ir po to galvojau, kad visą tą tikėjimą reikia nuleisti į klozetą – nes jei jis nesuvyniotas į juokelius ir nerūpestingas, jei tas tikėjimas toks iš tiesų, jei tuo, pavadinkime, tikrovėje kas nors tiki, bando tai pasakyti beveik rimtai, tai norisi juos pasiųsti po velnių, nes jie neadekvatūs ir nemato pasaulio tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Sekant, jei dar įmanoma, mano mintį, jiems trūksta ne varžtelio, o trupučio Graikijos. Paaiškinu: suvokimo, kas yra ŽMOGUS ir kaip jis funkcionuoja – eina per žmoniją mindydamas vertybes ir įžūliai atsikalbinėja DIEVAMS. Be šito yra tiesiog kvailys. O dabar, jei tikėsime Lanthimos, viską daro nujausdamas, kad už tai nelaukia joks atpildas (pasekmės).
Lanthimos mane gąsdina, jis žiūri į mane gulintį lovoje, jis turi man priekaištų, taip galima manyti, turi priekaištų, kad imu sau ir guliu, savotiškai prieštarauja tam mano gulėjimui. Aišku, kad primena Michaelio Haneke’s „Paslėpta“, girdėjau, kad „Kino pavasaryje“ keturi žmonės žiūrėdami tą filmą nualpo. Ir ten yra laukimo, nerimo ir atpildo, jausmo, kad kažkas visa tai (VISA TAI) stebi ir anksčiau ar vėliau ateis atpirkimas. Bet reikalas tas, kad nieko neatsitiks. Dabar net salėje neįmanoma nualpti, niekas gal net nebenori nualpti. Ne dėl to, kad pandemija. Patogiau žiūrėti lovoje, ypač ant čiužinio HARMONIJA, lietuviškos gamybos, prisitaikančio prie kūno formų. Na ir kas, kad didieji protai ir vizionieriai įtaigiai skelbia kinematografinius pamokslus, kas iš to, kad štai aš – žmogus, kuris yra skaitęs PROUSTĄ (!) – pajėgsiu bandyti sugromuliuoti tas įtaigias mintis, tas idėjas, kurias išpylė ant manęs talentingas režisierius ir sujaudino giliau nei maistą pristatyti vėluojantis kurjeris, jei tik sugebėsiu tai apmąstyti? Aš teisinuosi, nes Ilona Vitkauskaitė pasitelkdama filmą atvėrė man akis. Bet kadangi man nepatiko, ką pamačiau, tai nebežiūrėjau, lygiai taip pat, kaip nežiūrėjau „Šventojo elnio“ nuo tos vietos, kur „viskas paaiškėja“, kas laukia, koks čia sugalvotas atpirkimas. Todėl žiūriu „Gera vieta“, nes idėja ta pati, taip – ta pati, ir rezultatas – taip, toks pats. Joks. Ar tai dėl to, kad šis nepatogus tekstas, parašytas ant mano arogancijos ir talento pamatų, yra naudingesnis nei kažkas, sakykime, klišinio? Nes iš tiesų – viskas iš nuobodulio, kad tik tokių juodai baltų, į kažką pretenduojančių, bet iš tiesų tuščių puslapių būtų kuo mažiau. Kad tiesiog būtų kuo patogiau gulėti lovoje.
