Rose Namajunas: aš esu čempionė

Niekas nepaneigs, kad pati Rose – neįtikėtinai kino ekranui dėkinga asmenybė tiek savo charizma, tiek gyvenimo istorija, kurioje, kaip sužinome, būta ir sudėtingų etapų. Vis dėlto bet kuri biografija (o dar tokia) gali būti palanki kinematografinėms manipuliacijoms – nėra sunku pasakojimą pakreipti norima linkme, tad režisieriaus nuvertinti nereikėtų: kiekvienas filmas visada bus ir apie jo kūrėją. Tačiau režisierius Marius Markevičius sugrįžo patobulėjęs (o galbūt tiesiog šį kartą jam buvo lengviau suprasti, atjausti savalaikį personažą, nebuvo laiko distancijos? Juk iki šiol dirbo tik prie istorinių filmų) ir šį kartą nustebino gerąja prasme – gebėjimu atrasti aukso vidurį parodant nei per daug, nei per mažai, taktu, pagarba ir leidimu savo filmo herojei skleistis prieš ekraną tiek, kiek ji pati nori.

„Rose Namajunas: aš esu čempionė“ iš tiesų yra labai paprastas, tvarkingai „sukaltas“ filmas. Bet neįmantrumas jam tinka – galbūt todėl, kad gerai dera prie pačios filmo herojės, pavergiančios savo nuoširdumu. Markevičius neieško būdų šokiruoti žiūrovo ir puikiai valdo jam patikėtą archyvinę ir kūrėjų užfiksuotą medžiagą. Režisierius nuo pat pirmų kadrų nuosekliai dėlioja Rose istoriją – pradeda nuo nelengvos tėvų istorijos ir imigracijos į JAV, tada su žiūrovu leidžiasi per jos gyvenimą – nuo vaikystės ir pirmųjų žingsnių sporto salėje iki nesėkmių ir pergalių ringe. Filmo protagonistės gyvenimas ne vien gražus – apie tėvo ligą, patėvio smurtą ir išnaudojimą kalba pati Rose ir jos brolis Nojus. Režisierius neklausinėja detalių, neprovokuoja savo pašnekovų – filme nemalonios temos paliečiamos atsargiai, paviršiumi, tik tiek, kiek reikia kovotojos asmenybei atsiskleisti ir jos ateities pasirinkimams pagrįsti. Pasitelkiami archyviniai namų dokumentikos kadrai – subtilūs, bet skausmingai iškalbingi ir puikiai papildantys jaunuolių istorijas: vienas grubus patėvio žodis tuoj pat pakeičia kadre matomo Nojaus veido išraišką. Skauda ne tik vaikui, bet ir žiūrovui.

Filme, kurio epicentre – lietuvybė, neišvengiamai yra ir patriotinio patoso, tačiau ir pastarasis nėra plakatiškas ar deklaratyvus; jis natūraliai pritinka merginai, savo kelyje ieškančiai stiprybės kabintis į gyvenimą ir įveikti negandas. Įkvėpta lietuvio senelio, taip pat kovos menų atstovo, Rose save mato kaip kovotoją už laisvę – daug jai reiškia ir pasirengimas kovai su komunistinės Kinijos atstove.

Kovų su priešininkėmis, agresyvių jų šūkių, traumų ir kraujosruvų po akimis filme, žinoma, netrūksta. Tačiau svarbiau čia ne smūgiai, gerbėjai ir ekstazės apimtos ūžiančios minios. Režisierius koncentruojasi į žmogų, psichologiją, fizines ir vidines ribas. Išsigelbėjimu iš sudėtingos aplinkos namuose Rose tapo pabėgimas į sporto salę. Čia ji iš naujo atrado save – išmoko tvardytis, disciplinuoti. Subrendo, nors nebuvo lengva. Kiekvienas susitikimas su priešininkėmis jai iki šiol yra daugiau nei fizinis pasirengimas – tai ir psichologinės ištvermės lavinimas, ir motyvacijos kovoti radimas. Iš tiesų visą savo gyvenimą Rose mato kaip nesibaigiančią kovą – ne tik su varžovėmis (jos čia – antrame plane), bet ir su savimi, praeitimi, patirtomis traumomis, likusiomis nuoskaudomis. Galbūt Rose (o ir filmas) tuo ir sužavi – ne muštynėmis ir žiūrovų pilnomis kovų arenomis, ne jauduliu palaikant vieną ar kitą pusę, o įkvepiančiu paprastumu rasti savyje jėgų ir motyvacijos kovoti, kartais – su negandomis, o kartais – ir su pačiu savimi.