Moterys apie savo pasaulį

Atrodo, kad scenaristė, o dabar ir debiutuojanti režisierė Birutė Kapustinskaitė mėgsta realaus pasaulio situacijas – tas, kurias galime lengvai atpažinti ir su jomis susitapatinti. Jos nėra banalios, priešingai – koncentruotai primena senas (galbūt primirštas) tiesas ar beda pirštu į nemalonią tiesą. Kapustinskaitės vaidybinis filmas „Motinos“ (Lietuva, 2021) man iš karto priminė draugę, kuri savo motinai nesakė apie nėštumą, „iki kol nebeišeis paslėpti pilvo“. Ir visai ne todėl, kad jų santykiai būtų buvę blogi. Tokia yra ir šio filmo motina, vaidinama Aldonos Vilutytės. Aplankyti atvykusi besilaukianti duktė (Laima Akstinaitė) apgaubiama pertekliniu motinišku rūpesčiu: vyro nupirktas automobilis – nesaugus, jūroje – medūzos, o ir oras dukters gyvenamajame mieste labiau užterštas nei pas ją tarp pušynų – anūkui nesveika. Filme nuolat stebime dviejų moterų konfrontaciją – pernelyg susirūpinusios motinos ir dukters, besistengiančios pasidžiaugti keliomis dienomis pas mamą. Motinos rūpestis – dusinantis, nepatogus net ir žiūrovui, ir visgi – sumišęs su simpatija motinai, kuri tiesiog yra motina.

„Motinų“ finalas, kuriame Vilutytės veikėja brenda į jūrą (tą pačią pavojingą, su medūzomis), simbolizuoja motinos susitaikymą su dukters savarankiškumu ir gyvenimu, į kurį nederėtų kištis (bent jau taip aktyviai) – net jei įvyks klaidos ir nutikimai, nuo kurių buvo galima apsisaugoti. Tik štai motinos sukrautas „netikėtų įvykių“ krepšelis visgi pravertė.

Jorūnės Greičiūtės „Išvyka“ (Lietuva, 2022) – kelio filmas. Ir vėl centre – moters (Milda Noreikaitė) personažas. Kartu su savo vyru (Valentin Novopolskij) automobiliu per dykvietę ji leidžiasi į partnerių santykių gerinimo stovyklą pas mistinį Mokytoją, turintį išspręsti visas tarp jų iškilusias problemas. Režisierė puikiai jaučia (ir išnaudoja) kino kalbą – rutuliojant siužetą „įdarbinami“ ne tik personažai ir jų dialogai, bet ir pati filmo erdvė. Poros santykių būseną atspindi net ir svetimos šalies dykvietė, esanti „viduryje niekur“ – veikėjai joje užstrigę fiziškai lygiai tiek pat, kiek ir savo niekur nebevedančiuose santykiuose (nors to dar ir nesupranta). Net ir jų rutininiai konfliktai tampa nebeesminiais ir nieko nekeičiančiais. Moteris stumia nuo savęs mintis apie niekur nebevedančius santykius, dabar jos visos mintys orientuotos į kursus ir klausimus, kuriuos jie užduos Mokytojui. Vyras jau tik plaukia pasroviui – abejingai, nebesistengdamas įtikti. Jų kelionę aukštyn kojomis apverčia dingęs automobilis – ilgas kelias pėsčiomis ir išsiskyrimas moteriai (kuri dar turėjo ambicijų kažką pakeisti) tampa tikruoju katalizatoriumi, leidžiančiu suprasti savo jausmus ir atsakyti į klausimus apie poros bendrą kelionę – ne tik per dykvietę, bet ir per gyvenimą. Taškus ant „i“ sudeda ir sutikta senyvo amžiaus moteris (nežinia, ar tai buvo režisierės intencija, tačiau ji – kiek fantasmagoriška, lyg tuoj pati išsilukštentų ir pavirstų didžiuliu driežu), pavėžėjanti keliauninkę. Jos papasakota legenda apie ant uolos krašto sėdintį driežą išgrynina jaunos moters jausmus ir padeda suvokti nemalonią tiesą.

Urtės Sabutytės „Sausra“ (Lietuva, 2022) – gerokai abstraktesnis bandymas, jame neskamba dialogai, visa ištarmė perteikiama vaizdais. Tai neabejotinai vienas iš „jutiminių“ filmų, kviečiančių susilieti su pagrindine filmo veikėja (Miglė Polikevičiūtė). Daugiaaukščio bute gyvenanti moteris nužvelgia kambaryje miegantį vyrą, išsikviečia taksi ir išvažiuoja į miškus. Eina vis tolyn į tankmes, nusimeta drabužius, palieka mobilųjį telefoną ir viską, kas ją sietų su pasauliu. Maudosi upelyje, susilieja su gamta ir pagaliau pajunta ramybę. Ekrane matomas nuogas kūnas – subtilus, ir pati protagonistė, mirkstanti upelyje, stebinti pro šalį baidare plaukiančius turistus, po truputį ima priminti ne šio pasaulio būtybę. Jos siekį nusimesti ten, toli už nugaros likusiame mieste, jaustą naštą, režisierė puikiai atskleidžia, kaip ir būseną, kurioje filmo veikėja nusiramina ir transformuojasi. Vis dėlto klausimų kelia tokio poelgio motyvas – kodėl jauna moteris filmo pradžioje nusprendžia bėgti į gamtą? Jį žiūrovui, regis, reikia susigalvoti pačiam – filmo aprašyme pabėgimas įvardijamas kaip noras apsivalyti po skausmingo išsiskyrimo, tačiau būtent šios dalies ar net detalių, siūlančių tokį paaiškinimą, žiūrovas ir nepamato.