Ilgo metro filmas apie gyvenimą

Tėvo mirtis išplėš Dovilę iš jos kasdienybės. Ji staiga atsidurs lyg susidvejinusioje erdvėje – ir gana siurrealistiškoje Eitvydo Doškaus nufilmuotoje pasirengimo laidotuvėms tikrovėje, ir perdėtai sentimentalioje prisiminimų apie tėvą realybėje. Tie prisiminimai – autentiški, nes matome filmo autorės tėvo VHS kamera užfiksuotą Dovilės vaikystę: permainingą 10-ąjį XX a. dešimtmetį. Kas buvo vėliau, galima tik spėlioti: tėvų skyrybos, tėvo alkoholizmas, bandymai rasti save nesibaigiančią transformaciją išgyvenančios Lietuvos tikrovėje.

Šarutytė ir jos scenarijaus bendraautoris Titas Laucius tiksliai neįvardija filme rodomo laiko, jie tik nuolat stengiasi supriešinti Dovilės vaikystės laikus ir dabarties, kaip anksčiau sakydavo prasti žurnalistai, grimasas. Apšnerkštus liftus, skurdą, užuojautą telefonu, pigias įkapes, kavinę, kurios sienos nukabinėtos gyvūnų iškamšomis... Tokią kasdienybę atspindi visi pasirengimo laidotuvėms etapai. Tai ir yra filmo, kuris, savaime suprantama, baigiasi laidotuvėmis, tikrasis siužetas.

Šarutytės trumpo metražo filmai „Aš tave žinau“, „Nesiseka šiandien“, „8 minutės“ pasižymėjo geru ritmu ir tikslia kulminacija, bet pilno metražo debiute ši patirtis, regis, nepasiteisino, nes iš atskirų išbaigtų epizodų neatsirado vientisa visuma. Tad nekeista, kad „Ilgo metro filmas...“ suskyla į atskiras noveles, kurias būtų galima pavadinti pagal jų personažų vardus, funkcijas ar anekdotiškas situacijas. Vienoje tokioje novelėje kartu su ieškančiomis pigesnių laidojimo paslaugų Dovile ir jos mama (Nelė Savičenko) susipažįstame su sovietiniame garaže verslą vystančiu lenku (Romuald Lavrinovič), sugebančiu kaip rentgenas „peršviesti“ klientų finansines baimes ir galimybes. Paslaugos pigios, bet prieinamos, ir kad ir koks groteskiškas iš šalies gali pasirodyti šis verslininkas, jis sugebės apsaugoti ir savo, ir klientų orumą mirties akivaizdoje. Nes mirtis ir nebebūdama tabu visada ori, net jei teismo medicinos įstaigoje reikia artimiesiems jos priežastį suformuluoti taip, kad jie neįsižeistų.

Šarutytė kiekviename panašiame epizode stengiasi pabrėžti situacijos absurdiškumą. Štai kad ir artimas tėvo draugas Tadas (Kęstutis Jakštas) su baltu šuneliu rankose. Kadaise, matyt, buvo šioks toks viršininkas, ir tai padės Dovilei pigiai išnuomoti salę, mat jos šeimininkė Zita (Inga Maškarina) – buvusi Tado pavaldinė ir vis dar saugo šviesius prisiminimus apie viršininką.

Maškarina – neprilygstama epizodo meistrė. Ji sugeba sukurti gyvą, įsimenantį personažą net iš minimalių detalių, todėl nekeista, kad jos Zita užgoš ir Dovilę, ir net jos ironišką požiūrį į gedulo situacijoje sutiktus žmones. Kita vertus, Agnės Misiūnaitės Dovilę užgožia dauguma tokių epizodinių, bet tiksliai suvaidintų, tragikomiškų personažų. Ji taip ir netapo pilnaverte filmo heroje – Dovilė yra gyva tik tėvo užfiksuotuose kadruose ir gyva ją paverčia tuos kadrus užpildanti begalinė tėvo meilė, jo grožėjimasis dukrele. Tarp trisdešimtmetės Dovilės ir home video užfiksuotos mažos mergaitės – didžiulė dramaturginė skylė, ir scena, kai herojė žiūri į save veidrodyje bei „matuojasi“ kremo akinius lyg kaukę, nepadės.

Dovilė iš visų jėgų stengiasi tilpti į menką laidotuvių biudžetą ir surengti „tikrą“ atsisveikinimą su tėvu, kuriame būtų ir artimi jo draugai, ir prisiminimų šiluma, ir pagarba, nors, matyt, suvokia, kad gyvenimo pabaigoje jos tėvas buvo likęs visiškai vienas ir gyveno su savo mama. Bet senelė taip ir nesudalyvaus atsisveikinime – apimta noro surengti tobulas laidotuves, Dovilė ją tiesiog pamirš. Tokia pabaigos cezūra, beje, tik dar labiau pabrėžia filmo ištarmės anekdotiškumą. Jį pabrėžia ir situacijos, ir lietuviško (t. y. nelabai subtilaus ir su primityviu nacionalistiniu prieskoniu) humoro replikos. Todėl ne tik Dovilei, bet ir žiūrovams nelieka laiko patirti prisiminimų skausmo, jį užgožia lietuviškos kasdienybės ir mirties kulto absurdas. Įtariu, kad tėvo filmuotos vaizdajuostės buvo sumanytos kaip visos tos pilkumos, kurioje gyvena filmo herojai, atsvara, bet ir jose užfiksuoti monotoniški baliukai, ankštuose butuose prie valgiais ir gėrimais apkrauto stalo susigrūdę žmonės, jų nyki buitis, skurdžios linksmybės ir laimingi apgirtusiųjų veidai vis dėlto panardina į tikrovę, kuri žadina siaubą. Gal net labiau nei mirtis.