Išgyventi vasarą

Beje, ši detalė, kuri kitam pasirodytų nereikšminga, iškart nupiešia visą tipažą – turbūt užsispyrėlė, nualinta darbo ir centų skaičiavimo, norėjusi gyventi savaip. Peržiūrėjusi filmą susimąsčiau, kad didžioji dalis mano bičiulių yra sirgę depresija, gėrę antidepresantus, lankę terapiją arba gulėję Vasaros gatvėje. Ir ne dėl to, kad būtų kažkokie „ištižėliai“, veikiau priešingai, – pernelyg ilgai bandė būti stiprūs. Tai susiję ir su bendru psichologiniu klimatu Lietuvoje, kur psichinės ligos ir jų gydymas yra didelė socialinė stigma, – kažkas, ką reikia slėpti, dėl ko tenka gėdytis ir graužtis, ką dažnas niekina kaip „tinginystę“, „išsidirbinėjimą“ ir panašiai. Paradoksalu, kai pagalvoji, kad Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris nepažinotų to, kas nusižudė arba bandė nusižudyti. Visi turėtume apie ką pasikalbėti.

Mano supratimu, „Išgyventi vasarą“ yra itin socialus filmas, atsiradęs iš aplinkos stebėjimo, realių patirčių ir drąsos padėti, – švelniai, bet ryžtingai keisti visuomenę, kurioje gyvename, todėl kalbėti apie jį ignoruojant žiūrovą būtų beprasmiška ir neteisinga. Juk emocinis filmo rezonansas kyla iš to, kad ekrane gali pažinti save arba savo artimą ir suvokti tokį šiurpų keistą dalyką – kad lig šiol jame jūsų nebuvo! (Turiu omeny būtent lietuvišką kiną.) Kad daugybę metų kine sutikdavai kietą betoninę sieną. Kitaip tariant, tai dvikryptis veiksmas: žiūrovas atpažįsta save, o filmas, vaizduodamas tą žiūrovą, savo ruožtu pripažįsta jo egzistavimą, meniniame diskurse įtvirtindamas jo problemas, – jos pripažįstamos kaip svarbios, o herojai – verti dėmesio. Šia prasme „Išgyventi vasarą“ yra įvykis lietuvių kine. O žmogui, kuriam depresija, ir ypač jos gydymas, nepažįstami, jis gali padėti suprasti kitą, nes kinas, kaip ir literatūra, leidžia suvokti dalykus per patirtį, o tai visada veiksmingiau už statistiką, nuo kurios jau seniai atbukome. Kad filmas jaudina žiūrovus ir yra reikalingas, jau parodė iššluoti bilietai ir „Kino pavasaryje“ gautas žiūroviškiausio lietuviško filmo apdovanojimas.

Istorijos centre – trys personažai, kuriems per dvidešimt: ką tik bandžiusi nusižudyti Justė, penkerius metus maniakinę depresiją besigydantis Paulius ir psichologijos studijas baigusi Indrė (Indrė Patkauskaitė), kuri tampa psichologo asistente, nes nori atlikti mokslinį tyrimą apie žudytis bandžiusius pacientus. Ši kompanija, iš pradžių lydima vyresnės seselės (puiki Vilija Grigaitytė), ligoninės automobiliu keliauja į Palangą ir, kaip priklauso kelio filmo žanrui, pakeliui išgyvena vidinius virsmus.

Žiūrovas į filmo erdvę atvedamas per Indrę, kuri ligoninėje yra naujokė ir bijo pacientų. Komiška, kad įsitempusi, profesionalumą bandanti išlaikyti Indrė elgiasi kur kas „nenormaliau“ negu pacientai ir kitiems personažams (bei žiūrovams) ištisai kelia juoką. Tokiu būdu priartinama sterili ligoninės erdvė ir šiek tiek bauginantys, paslaptingi, prie mirties prisilietę jos gyventojai. Apskritai filme daug komiškų situacijų ir kuriozų, kurie verčia juoktis, o juokdamiesi drauge su filmo veikėjais žiūrovai emociškai su jais susisieja ir atsiveria tam, kas bus toliau (ir bus nelengva). Marija Kavtaradzė, kuri yra ne tik filmo režisierė, bet ir scenarijaus autorė, talentingai derina humorą, ironiją ir lengvumą su psichologiniu svoriu.

Filme daug komiškų epizodų, kurie suteikia fragmentiškumo ir „pavagia“ laiką iš pagrindinių personažų, bet, kita vertus, jais atskleidžiama visa santykio su psichine (ne)sveikata paletė. Matome biurokratišką, šaltą skyriaus vedėją ir jos priešingybę – gydytoją (Darius Meškauskas), kuris mezga asmenišką santykį su pacientais ir kone myli Paulių kaip savo sūnų. Matome įkyrius tėvus, kuriems gėda, kad duktė guli ligoninėje, ir kurie mano, kad viską išspręs soliariumas ir sporto klubo abonementas. Šalia jų – Pauliaus artimieji, kurie į jo ligą net nebekreipia dėmesio. Matome žmones, kurie mano, kad psichiatrinėse ligoninėse gydosi „psichai“, ir tuos, kurie naiviai bando padėti savo artimiesiems. Sąrašą būtų galima tęsti, bet esmė ta, kad Kavtaradzė kuria bendrą paveikslą, kuriame sutinkame standartines situacijas ir tipažus („bipolinis“, „suicidinė“, gerasis ir blogasis gydytojai ir pan.), o ne individualias istorijas. Turbūt dėl noro sudėti kuo daugiau scenarijus įgauna šiurkštumo ir schematiškumo – kartais personažai „judinami“ lyg šachmatų figūrėlės, jų poelgiams pritrūksta motyvacijos. Atlikę savo funkciją, jie tiesiog pašalinami nuo lentos, kaip kad kelyje palikta seselė Danguolė (visai nekeista, kad ją pamiršo, keista, kad negrįžo pasiimti). Reikiamu momentu, lyg paspaudus stebuklingą mygtuką, Justė pratrūksta verkti. Šiuos nelogiškumus atperka aktorių vaidyba. Šalia stiprių pagrindinių vaidmenų yra puikūs antraeiliai (Meškausko, Grigaitytės) ir labai charakteringi, ryškūs epizodiniai (Ievos Triškauskaitės, Julijos Steponaitytės). Potėpiai tikslūs, spalvingi.

(Toliau bus siužetinių išdavysčių, „spoilerių“, tad kas filmo dar nematėte – sustokite.)

Aktoriai natūralūs ir labai intensyviai, koncentruotai yra kadre. Žiūrint, kaip kūkčiodama verkia Justė, gerklėje sukyla gumulas. Tačiau šio filmo tikroji žvaigždė, t. y. personažas, kuris nušviečia visą kadrą ir valdo erdvę, yra Paulius (Markevičius). Jo vaidmuo labai niuansuotas, „keliaaukštis“ (juk tai žmogus, kuris prisitaikydamas prie aplinkinių keičia veidą, kad tik sulauktų dėmesio ir pasijustų reikalingas). Bet įspūdingiausi turbūt tie kadrai, kuriuose veikėjas lieka vienas ir, nematomas kitų žvilgsnių, panyra į „ramybės“ būseną – užtenka kelių sekundžių, kad suprastum, kokia gili jo neviltis ir nuovargis. Filmas sąmoningai mėto pėdas, truputį vedžioja žiūrovą už nosies (juk iš pradžių gali pamanyti, kad jis bus apie Indrę), nes tik pabaigoje išaiškėja, kad tai – Pauliaus istorija, o žiūrint filmą antrą kartą viskas įgauna papildomą emocinį krūvį, pasidaro lemtinga, tampa jo finaline kelione. Kaip ir realybėje, personažo savižudybė nustebina, o žvelgdamas retrospektyviai nustembi, kad galėjai nepastebėti, jog tai artėja. Kita vertus, filmas nėra suformuluotas kaip kaltinimas netikusiai sveikatos apsaugos sistemai ar abejingai visuomenei. Jis graudina, bet tai daro saikingai. Apskritai kine dar nesu mačiusi taip vaizduojamos savižudybės – paprastai, blaiviai, nedramatizuojant ir neromantizuojant. Tablečių scena filme pati stipriausia, todėl taip apmaudu, kad režisierė nusprendė pridėti dar dvi epilogo scenas, kurios nesupratusiems paaiškina, kas įvyko, ir sudėjusios taškus „uždaro“ filmą.

Pabaigai būtina paminėti kūrinio spalvinę gamą ir operatoriaus (Laurynas Bareiša) darbą. Techniniu požiūriu filmas gana sudėtingas – daug scenų vyksta ankštoje automobilio erdvėje, kurią užima net keturi aktoriai, bet, išskyrus Danguolės pamiršimo epizodą (kadangi kamera užima jos vietą, iš karto aišku, kad seselė buvo palikta), vaizdas sklandus ir estetiškas. Apskritai dėl spalvų filmą net fiziškai gera žiūrėti, jis veikia terapiškai – šviežia vasaros pradžios žaluma, ryškiai žali ošiančių medžių vainikai, pievos, žydras dangus, melsvi drabužiai, kruopščiai atrinktos spalvos kelia gaivumo, vėsos pojūtį. Taigi filmas spalviškai tarsi atkartoja ligoninę ar sanatoriją, tik veikia maloniau, nes kadruose daug gamtos, gyvo medžiagiškumo. Personažų kelionė į Palangą gali pasirodyti ištęsta – joje daug tylos pauzių ir kadrų, kuriuose Paulius ir Justė pravėrę langus kiša į lauką pirštus, veidą ar net išlenda pro automobilio stogą, kur vėjas kedena jiems plaukus, bet šie epizodai reikšmingi. Šiaip jau sakytum, kad tokie vaizdai yra kelio filmų klišė, tačiau čia jie neperteikia veikėjų laisvės, gyvenimo džiaugsmo ar nuotykio idėjų. Čia svarbiausia – lytėjimo pojūtis. Juk kai sergi depresija, vienas sunkiausių dalykų yra jausti, tuomet tas paprastas „čia ir dabar“ pojūtis, vėjo ant pirštų pagalvėlių jausmas gali tapti pradžia mezgant santykį su pasauliu. Kamera drauge su vėju tarsi glosto veikėjus ir, svarbiausia, – duoda jiems tiek laiko ir dėmesio, kiek reikia.

Internete skaičiau, kad „Išgyventi vasarą“ yra optimistiškas ir viltingas filmas. Man tokie epitetai skamba keistai – juk jis gana žiaurus ir nepagražina tikrovės, tačiau šviesos jame daug, tokios truputį skaudžios, melsvos šviesos. Joje žmonės rodomi su pagarba, švelniai. Gal su meile?