Sengirė

Maniau, kad šie žodžiai apie buvusią šilelio didybę labai tiks pasakojimui apie sengires, kurių Lietuvos teritorijoje telikę tik 0,02 procento. Tačiau paskui supratau, kad Antano Baranausko poemos pasakotojas visiškai nepanašus į Mindaugo Survilos dokumentinio filmo autorių. Jų gretinti neįmanoma. Duočiau neteisingą toną.

Pirmame kūrinyje kalbantysis pasaulį patiria pojūčiais – rega, uosle, klausa, lytėjimu. Jis į gamtą žiūri su nuostaba, yra vertintojas. Čia ryškus antropocentrizmas. Antrame kūrinyje, priešingai, žmogus pasirodo tik sengirės paribiuose, o kai pakliūva į jos vidurį, išgyvena ne dūšiai malonų jausmą, o greičiau baimę. Dūzgianti, šlamanti ir giedanti giria jam atsiveria kaip nepažinus ir sąmonei per intensyvus reiškinys. Belieka būti išguitam kameros, kuri, lyg koks miško žvėris, seka iš paskos.

Sengirėje žmogui ne vieta. Nebent su ja susilieji, tampi kone nematomas. Tokiam buvimui gamtos apsuptyje režisierius paskyrė ketverius metus. Dar beveik tiek pat truko filmui pasiruošti, jį užbaigti, išlydėti į kino ekranus. Didžiulis užmojis, įvertinimo vertas darbas. Nesvarbu, jei daliai žiūrovų, kaip teko girdėti, filmas pasirodė pernelyg panašus į „National Geographic“ vaizdus, o dar kitai daliai pritrūko žmogiškosios dimensijos.

Būtų galima ardyti argumentus, kodėl Survilos filmas nepanašus į jokį kitą dokumentinį kūrinį apie gamtą, tačiau verčiau pažiūrėti kad ir „Kino pavasaryje“, kur įvyko „Sengirės“ premjera, rodytą, o paskui į kino teatrų repertuarus prasibrovusią BBC dokumentiką „Žemė: viena nuostabi diena“ su jos garsiniais kalambūrais, iliustratyvumu ir manipuliacija žiūrovo emocijomis. Tarp šių dviejų kūrinių – praraja.

Tiesa, Baranausko žodžiai apie rojų tinka ir „Sengirei“. Biblinių poteksčių yra ne viena. Nuo filmą pradedančios kosmogoninės tamsos ir lyg žvaigždės sužimbančių jonvabalių (Lampyridae) iki idiliško kadro su drauge besiganančiais tauriaisiais elniais (Cervus elaphus) ir šernais (Sus scrofa) filmo pabaigoje. Tačiau šios potekstės – jau interpretacija. Režisierius ir operatorius Survila pirmiausia yra talentingas biologas ir stebėtojas, žiūrovui nematomą sengirės pasaulį priartinantis iki stulbinančių mastelių, kur telpa ir pažintinės intencijos, ir poezija.

Iš labai arti gali pamatyti jūrinį erelį (Haliaeetus albicilla), apžiūrėti tvirtas kurtinio (Tetrao urogallus) kojas, stebėti lašalų (Ephemeroptera) šokį, nulydėti žvilgsniu šliaužiančios angies (Vipera berus) nugaros raštą, įsižiūrėti į stumbro (Bison bonasus) kailį, užmesti akį į netrikdomą didžiosios miegapelės (Glis glis) miegą, išvysti perintį baikštų sutemų paukštį lėlį (Caprimulgus europaeus) ar sekti rudojo pelėno (Clethrionomys glareolus) išlikimo dramą. Ir ne šiaip pamatyti – beveik paliesti. Autoriui svarbios tekstūros, materija.

Filme dominuoja žemė ir vanduo, o į oro stichiją – medžių lają – pakylama tik kelis kartus: rodant juoduosius gandrus (Ciconia nigra) ir uralines pelėdas (Strix uralensis). Į žemę ir vandenį nugula sengirės pagrindas – seni medžiai. Čia jie tampa buveine šimtams gyvūnų rūšių, duoda pradžią naujai gyvybei. Panašu, kad režisieriui buvo svarbu tai parodyti. Kaip, beje, ir sukurti sengirės mikrovisatos įspūdį.

Nors medžiaga buvo „rinkta“ skirtingose sengirėse, atrodo, jog stebime tą pačią vietą, kuri gyvena savo ritmu ir pagal savo taisykles. Šį vienio jausmą kuria tiek filmo struktūra, atkartojanti metų ciklą (žiema, pavasaris, vasara, ruduo, žiema), tiek lėtai judanti kamera, tiek staigaus montažo nepertraukiamos scenos. Šis režisūrinis sumanymas gražus, prasmingas ir kartu labai liūdnas. Jį temdo faktas – sengirės mūsų šalyje beveik išnyko.

Tai, ką matome ekrane, yra prarastas arba su kiekvienais metais vis labiau prarandamas rojus. Nebetoli ir „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“.