O kaip jaučiamės mes?

Bet tema juk kinas (ir šių metų „Scanoramos“ NBK programa). Kinas, kuris yra (ar turėtų būti) visų, priklausomai nuo norų, galimybių ir sugebėjimų. Ir apie jaunus to kino kūrėjus, kuriems lietuviškų festivalių trumpų filmų programos dažniausiai būna debiutinės ir tampa pirmu kontaktu su „tikra publika“ (ne dėstytojais ir ne bendramoksliais). Šias programas stebiu nuo tada, kai tik pradėjau rašyti apie kiną. Aš augu (truputį), debiutantai keičiasi, o debiutavusieji anksčiau eina tolyn. Kai kurie – net labai sėkmingai.

Bandymai apibendrinti debiutuojančių kino režisierių temas visada yra šiek tiek „pritempti“ (vien jau todėl, kad matome tik kelis iš kelių dešimčių, tad gal tos temos – tik atsitiktinumas?). Vis dėlto šiemet iš ekranų dingo jaunųjų kūrėjų kartais toks mėgstamas pretenzingas pasakojimas apie „didžiąsias temas“, kai žiūrėdamas imi abejoti, ar po visu tuo iš tiesų slypi koks nors (bet koks!) turinys ir pačių kūrėjų patirtys, ar viskas, ką matai, tėra įmantrus įpakavimas („pažiūrėkit, kokį meną aš galiu padaryti“). Šių metų NBK lietuvių programos režisierės kalba apie save ir tuos, kurie yra aplink. Apie baimes, prisiminimus, patirtis, tiesiog kasdienybę – apie tai, kas vyksta tarp mūsų, kas atpažįstama kiekvienam ir kuo iš tiesų norisi dalintis. Tegul su „techniniais“ trūkumais, tačiau apie tai, kas svarbu ir pažįstama pirmiausia tau pačiam (tikintis sulaukti atsako ir iš žiūrovų).

Dviejų NBK pristatytų lietuvių animacinių filmų – Eglės Mameniškytės „Gimimas“ ir Birutės Sodeikaitės „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ tema – baimė. Bijai to, ko nepažįsti, kas slypi už dar nežinomo kampo ir su vidiniais „demonais“. O tą baimę dažniausiai nugali išdrįsęs akis į akį susidurti su jos objektu. „Gimimas“ – grafiškas, abstraktus trumpas pasakojimas apie miško ir tamsos (matyt, labiau metaforiškų) baimę. Vos per kelias minutes juodas, bauginantis, nepažįstamas E. Mameniškytės miškas tampa naujos gyvybės kupina erdve, kurios nebereikia bijoti. Panašus ir „Paskutinė stotelė – mėnulis“ – lėlinės, kiek švankmajeriškos stilistikos animacijos darbas, pasakojantis apie susitaikymą su liga ir susitikimą „paskutinėje stotelėje“.

Panaši tema tęsiama ir geriausiu NBK programos filmu pripažintoje Klaudijos Matvejevaitės „Paskutinėje dienoje“. Nukeltas į fiktyvų rytojų, kur mirties data aiški nuo pat gimimo, filmas kelia klausimą: o kaip elgtumeisi tu, jei žinotum, kad šiandien – paskutinė diena? Pradėjusi filmą nuo tipinės laidotuvių ceremonijos (miręs jos dalyvis salėje turbūt nepaliko abejingų) ir trumpai paaiškinusi „naujojo pasaulio“ žaidimo taisykles, režisierė filmo erdvę perkėlė į kamerišką vienos šeimos namų aplinką. Šeimoje laukiama sūnaus mirties, apie kurią visi žino iš anksto. Šeimos scenos – ašaringos, buitinės – galėtų atrodyti dirbtinės, bet turbūt kiekvienam, susidūrusiam su sergančiu ar mirštančiu artimuoju, kai vienas emocijas keičia kitos, kai nebežinai, kaip kalbėti, kaip elgtis ir ko klausti, – yra gerai pažįstamos (ir, jei pažiūrėtumėme iš šono, šiek tiek tragikomiškos).

Saulės Bliuvaitės „Jana“ – filmas apie jaunos moters jausenas. Šios temos mūsų kine iš tiesų trūksta. Filme mažai kalbama, bet nuo pat pirmųjų minučių (galbūt kiek per daug užsižaidžiama geidulingo vakarėlio scenomis filmo herojės bute) nerami kamera įveda į Janos pasaulį: netvarkingą, chaotišką, dviprasmišką. Sesers iš namų išvyta Jana atsiduria naktiniame Vilniuje, kur, tikėdamasi greitai susirasti prieglobstį nakčiai, netrunka suprasti, kad iš tiesų niekam iš pažįstamų ji nėra įdomi. Maža naktinė Janos kelionė turbūt yra svarbi net ne dėl klausimo apie moters kūno „kainą“, ne dėl filmo herojės bandymo susivokti savyje (juk tai turėjo būti pagrindinė filmo mintis?), bet dėl įpročio smerkti kitus, taip dažnai pamirštant, kaip jaustumeisi tu pats.

Jorės Janavičiūtės „Kur dingsta žmonės, kur dingsta daiktai“ – dviejų žmonių atsitiktinės pažinties istorija. Nors filmo herojai apie save pasakoja mažai, smulkios detalės piešia šių jaunų žmonių savijautą: abu jie savaip nelaimingi, nors ir stengiasi to neparodyti. Kleptomano, sporto klubo darbuotojo ir jaunos gydytojos pažintis eilinė: jis pavagia jos rankinę, ji to nežino, jie susidraugauja, linksmai praleidžia naktį, pasikalba apie viską ir apie nieką, išsiskiria ir, atrodo, daugiau niekada nebesusitiks. Neypatinga? Žinoma, kad ne. Nuspėjama? Taip, visi „vienos nakties filmai“ baigiasi taip pat (o ar ypatingi Richardo Linklaterio saulėtekiai, saulėlydžiai ar vidurnakčiai?). Visgi kartais tokios kiek naivios istorijos primena paprastą tiesą: kiekvienas sutiktas žmogus į mūsų gyvenimą atneša kažką naujo, nebūtinai gero, nebūtinai blogo.