Šerkšnas

Rašydami apie lietuvių kiną kritikai ir žurnalistai mėgsta kartoti, kad jam stinga ryšio su realybe ir tos realybės – istorinės, kultūrinės, socialinės – apmąstymo. Kitaip tariant, aktualumo ir įsigilinimo į tai, kas šiandien labiausiai skauda ir neduoda ramybės. Naujausiame savo filme Šarūnas Bartas neria turbūt į daugiausia diskusijų, emocijų, panikos ir pykčio paskutiniais metais Lietuvoje sukėlusį dalyką – karą Rytų Ukrainoje. Juk tai buvo pirmas kartas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai bent jau mano kartos žmonės suprato, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas ir gali būti iš tavęs atimta. Atsirado šauktinių kariuomenė ir verkiančių jaunuolių nuotraukos (Neringos Rekašiūtės projektas „Jie laimėjo loteriją“). Pati stovėjau proteste prieš priverstinį šaukimą į armiją Kudirkos aikštėje, kur įtampa buvo pasiekusi tokį lygį, jog, atrodo, oras virpėjo – raudonas ir dilginantis, o su tėvais susipykau iki ašarų. Kiti su pasididžiavimu užsirašė savanoriais arba nieko nedarė, bet susigūždavo kaskart ore praskridus kariniams naikintuvams. Socialiniai tinklai ir naujienų portalai ūžė. Visa tai – svarbus šio filmo kontekstas, nes „Šerkšnas“ pasakoja apie Ukrainos karą būtent iš Lietuvos, o jei visai konkrečiai – tai iš nepriklausomoje Lietuvoje gimusių jaunuolių perspektyvos. Tų, kurie nežino, ką patys darytų tokioje situacijoje, o karą įsivaizduoja miglotai ir paviršutiniškai. Todėl didžiausias Barto filmo privalumas, mano supratimu, yra tas, kad jis apskritai buvo sukurtas ir dar šitaip greitai – veiksmas vyksta 2015 m. (skubėjimą išduoda tik gėdingai prasti lietuviški titrai su paliktomis kalbos ir korektūros klaidomis). „Šerkšnas“ užfiksuoja svarbią kolektyvinę patirtį ir tokiu būdu suteikia erdvę geriau apmąstyti nutikusius įvykius ir mūsų santykį su jais.

Pagrindiniai personažai Rokas (Mantas Jančiauskas) ir Inga (Lyja Maknavičiūtė) visiškai atsitiktinai išvažiuoja į Ukrainą. Jie nėra savanoriai ar aktyvistai ir faktiškai nesiorientuoja politiniame kontekste. Tiesiog draugas paprašė nuvairuoti krovinį ir Rokas sutiko. Iš smalsumo, nuobodulio. Panašu, kad jam ši kelionė yra nuotykis, lengvabūdiškas, bet nuoširdus, kaip ir visi nuotykiai. Siužetas paprastas – porelė išvyksta iš Vilniaus ir važiuoja per Lenkiją į Kijevą, kol galiausiai pasiekia fronto liniją ir savu kailiu patiria, ką reiškia per youtube matytas karas. Tai tipiška kelio filmo schema: herojai palieka namus ir kelyje išvysta savo gyvenimą kitomis akimis. Tačiau ši kelionė nėra spalvinga, ji niūri ir slegianti. Pro langus slenka ūkanoti, pilki urbanistiniai peizažai, sniege skęstantys išmirę kaimai, gūdūs užkampiai ir keliai (puikus operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas). Šalti peizažai ir besidvejinantys lekiančio kelio vaizdai sudygsniuoja veidų planus ir dialogus, suteikdami filmui pulsą, – nors lėtai, viskas ritmiškai juda į priekį. Ypatingai stambūs veidų planai filmą žiūrint didesniame ekrane, tarkim, didžiojoje „Vingio“ salėje, net gali sukelti jūros ligą – ima lengvai svaigti galva, nes kamera neleidžia išvysti personažų iš platesnės perspektyvos, o pabrėžia tarp jų ir pasaulio žiojinčią prarają ir veikėjų izoliaciją bei tuštumą.

Porelės autobusiuke neskamba muzika, jie iš esmės nesikalba, o jų santykiai tokie šalti ir apatiški, kad, rodos, neveda niekur. Susidaro įspūdis, kad nors pagrindiniai, šie personažai apskritai nesvarbūs ar, tiksliau tariant, neturi jokio individualumo. Režisieriui neįdomi jų priešistorė. Filme nėra nė vieno žvilgsnio į praeitį, kuris paaiškintų, kodėl jie elgiasi būtent taip, suteiktų portretams daugiau spalvų ir niuansų. Kokiam nors hipsteriui ar progresyviam, smalsiam jaunuoliui (t. y. tokiam, kuris veikiausiai nueis pasižiūrėti „Šerkšno“) gali būti sunku susitapatinti su šiais veikėjais. Iš esmės jie yra lūzeriai, – jų drabužiai visai nemadingi, anglų kalba negrabi ir šiek tiek juokinga, santykiai apgailėtini, jie neturi apie ką kalbėtis, vaikinas, regis, visai nesuvokia pavojaus, į kurį stato save ir savo draugę, o mergina yra stulbinančiai nesavarankiška, pasyvi ir mielai prisiima „žavaus priedo“ funkciją.

Pagrindinių veikėjų psichologinis ir emocinis pasaulis brėžiamas punktyriškai ir prireikia laiko suprasti, kad Bartas nesiekia sukurti realistinių portretų. Susiduriame su keistu žanriniu mišiniu, kurį galbūt galima pavadinti dokumentine pasaka. Viena vertus, filmas realistiškas ir autentiškas: jis turi konkretų laiką ir erdvę, jame veikia realūs kareiviai (!), kurie filme pasakoja savo patirtį, o ne skaito scenarijaus eilutes, kadruose stūkso išdaužyti, išmirę Rytų Ukrainos miesteliai. Apskritai „Šerkšne“ yra charakteringų detalių, kurios, spėju, buvo ne suplanuotos, o „nuskintos“ pakeliui ir dar labiau sustiprina atmosferą: kaulą graužiantis vilkas, lede įšalusi žiurkė, kurios nedrįsta liesti šuo, dešra su batonu ir lempos šviesoje tviskančiu majonezu, nuo kalniukų ant plastiko plokščių čiužinėjantys kaimo vaikai, juodos, išsigandusios ukrainiečių mergaitės akys, lyg stirnos, užkluptos miško takelyje. Tai ta pati bartiška dokumentika, tik šį sykį ji įgauna naują – istorinį – krūvį ir filmas tampa liudijimu (įdomu, kaip „Šerkšnas“ atrodys po keliasdešimt metų). Tačiau Rokas ir Inga, savotiški tarpininkai tarp žiūrovo ir karo tikrovės, patys visai nėra realistiniai personažai. Nors jų kalba natūrali (jokių „medinių“ dialogų, buitiška ir atpažįstama frazeologija), jie primena ne gatvėje atpažįstamus žmones, bet pasakos personažus. Toks įspūdis, kad jie neturi praeities, neturi savo istorijos, asmenybės. Tik užduotį – nugabenti krovinį. Kaip ir pasakose, „Šerkšne“ viskas dėstoma chronologiškai ir nuosekliai, nėra jokių analepsių, siužetas paprastas, dialogai, kaip ir veikėjai, gana nuasmeninti, trafaretiniai, o idėja aiški – jei nori pakeisti pasaulį, turi susitepti, nes gerų norų neužtenka. Rokui kalbantis su ukrainiečių kareiviais filme netgi atsiranda didaktinis moralas (drauge su Roku apsispręsti, užimti poziciją skatinamas ir žiūrovas), ir jeigu ankstesni Barto filmai galėjo atrodyti nesuprantami, tai šis yra turbūt pats aiškiausias.

Vis dėlto pasakos, nors paprastos, neturėt būti suprastos pažodžiui. Jos visada turi gilesnę, dažnai daug komplikuotesnę prasmę, nei rodo paviršius. Infantilūs ir naivūs, Rokas ir Inga primena beginklius Joniuką ir Grytutę arba trečią brolį kvailį, iškeliavusį laimės ieškoti. Nors kalba apie meilę be įsipareigojimų ir geria viskį su tetom ir dėdėm, jie dar yra vaikai. Tai ypač pasidaro aišku, kai jie atsiduria absurdiškai prabangiame viešbutyje, kuriame karo žurnalistai ir jų tarpininkas, gurkšnodami viskį ir valgydami sūrį, diskutuoja apie tai, kas yra pilietinis karas. Kaip ir pridera pasakai, per savo kelionę jie patiria daug išbandymų (reikia pravažiuoti muitinę, rasti adrese nurodytą vietą bei reikiamus žmones ir t. t.), sutinka gerųjų pagalbininkų ir „slibinų“. Pagrindinis slibinas, žinoma, yra karas. Jis netgi vaizduojamas lyg gyvas padaras – tankų ir karinių sunkvežimių vilkstinė nufilmuota taip, jog atrodo tarsi slenkantis gigantiškas roplys, pakeliui žiaumojantis žemę. Bet ir vaikų sutikti žmonės yra savotiški „slibinai“ (išskyrus jaunus kareivius) – intelektualūs, bet pavargę, „susilamdę“, ciniški, susitepę. Ilgainiui supranti, kad tikrasis šių kvailučių lobis yra ne gabenamas krovinys, bet jų nekaltumas, o tikslas – išsaugoti jį, kas šiame pasaulyje neįmanoma. Žvelgiant iš pasakos perspektyvos, „Šerkšnas“ įgauna universalią dimensiją ir tampa istorija apie jauno žmogaus (nekaltojo) susidūrimą su pasauliu, kurį valdo ir kuriame veikia suaugėliai (vienokia ar kitokia prasme kalti dėl esamo status quo). Mat šie vaikai, nors kvaili ir nepatyrę, nesukūrė taisyklių, pagal kurias yra verčiami žaisti. Jie dar tik pradeda nujausti, kad pasaulis gali būti kitoks, bet nežino, kokia didelė pokyčių kaina.