Vingiuotas kelias
Natalija Arlauskaitė, Miglė Anušauskaitė, Žiūrėti ir būti žiūrimai: feministinės kino teorijos sąvokos ir komiksai, „Lapas“, 2023, 144 p.
Natalijos Arlauskaitės ir Miglės Anušauskaitės knyga „Žiūrėti ir būti žiūrimai: feministinės kino teorijos sąvokos ir komiksai“ puikiai paaiškina „užpakalio kadro“ logiką, pristatydama moteriškos lyties kūnų vietą ir tikslą kino industrijoje. Nereikia įrodinėti, kad „stebuklų fabrikas“, arba kino industrija, daro didelę įtaką individo ir visuomenės pasaulėžiūrai. Filmai ir serialai tapo ne vien neatsiejama šiuolaikinės kultūros dalimi, bet dažną kartą ir asmeninio pasaulio pajautimo bei tapatybės įprasminimo įrankiu. Moterų vaidmenų ir kūnų reprezentacija ekrane itin glaudžiai persipina su egzistuojančiomis socialinėmis įtampomis ir lygių teisių judėjimais. Skamba įmantriai? Tai dar niekis, palyginti su Natalijos Arlauskaitės įžvalgomis šioje knygoje.
Mėgstu Arlauskaitės tekstus ir nekantriai laukiau šios knygos pasirodymo. Tačiau net susipažinus su feminizmo bei kino teorijomis skaityti ją nėra lengva. Nepaisant refleksiją iliustruojančių Anušauskaitės komiksų, sunku įsivaizduoti, kad apie kiną ir feminizmą nedaug nusimanantys skaitytojai geriau suvoktų, kodėl reikia apskritai apie tai kalbėti. Norint suprasti ir tikrai pajausti knygos intelektualinį potencialą, reikalingas nemažas filosofijos, ypač modernios ir postmodernios, bagažas.
Skaitymo patirtis man pasirodė nelengva ne tik dėl akademinio knygos žodyno bei sunkiai lietuvinimui pasiduodančių terminų, bet ir dėl struktūros. Knyga sudaryta žodyno/žinyno principu: sąvokos pradedamos raide pagal abėcėlę. Tačiau, pasak autorių, knygą galima skaityti ir kitaip, nuo vienos sąvokos pereinant prie kitos nebūtinai paeiliui. Tiesa, taip skaitoma knyga dar labiau primena žinyną, ir toks skaitymo būdas man pasirodė neintuityvus. Tačiau skaitant sąvokas abėcėlės tvarka, kai kurios temos (ryškiausiai – Lauros Mulvey „vyriško žvilgsnio“ idėja) pradeda kartotis. Kilo mintis, kad ši knyga nežinojo, kuo norėjo tapti, nes neįgudusiam skaitytojui ji yra sunkiai įveikiama. Anušauskaitės komiksai lyg ir turėjo šią temą „priartinti“, bet to nepakanka, kad kino ir feminizmo teorijos taptų patrauklesnės plačiajai visuomenei. O to labai reikia – pakanka pasižiūrėti į filmo „Vyrų svajonės“ (rež. Justinas Krisiūnas, 2023) plakatą.
Anušauskaitės komiksai, įterpti tarp tekstų, aiškinančių sąvokas, ir trumpų esė apie įvairius lietuviškus filmus, visada taiko į dešimtuką. Tie, kurie bent kiek išmano kontekstą, labai greit „pagaus“ komiksų esmę, bet gali būti, kad kai kuriems skaitytojams teks gerokai pasukti galvą. Anušauskaitė puikiai pavaizdavo įvairias įtampas, kylančias tarp kino aparato (arba industrijos) ir moterų vaidmenų bei kūnų. Su humoru komentuojamos absurdiškos situacijos, kylančios net ir dabar, kai viešojoje erdvėje randasi vis daugiau kritikos dėl moterų objektifikavimo ir vaidmenų stereotipizavimo.
Kita knygos temos „priartinimo“ taktika buvo skaitytojams siūlomi filmų arba televizijos serialų sąrašai, užbaigiantys skyrelius apie konkrečias feministinės kino teorijos sąvokas ir turintys susieti teorines žinias su praktika. Iš dalies tai galima laikyti „namų darbais“ – paskaitei knygą, o dabar eik, žiūrėk ir pamatysi, kaip tai atrodo įvaizdinta. Perskaičiusi skyrelį „Ideologija“ ir pamačiusi sąraše savo mėgstamą „Marvel“ serialą, galvojau galvojau, kaip jame atsispindi minėta sąvoka, bet taip nieko ir nesugalvojau. Manau, kad ne man vienai gali kilti sunkumų siejant teoriją su praktika. Beje, dažnu atveju skaitytojai susidurs su klausimu, kur pažiūrėti rekomenduojamus filmus.
Nenorėčiau, kad knyga atsidurtų tik kiną studijuojančių asmenų literatūros sąraše, bet manau, kad kelias į kitų skaitytojų širdis gali būti vingiuotas.
