Priscilla

Priscilai (Cailee Spaeny) tik keturiolika, kai ji pirmą kartą Vokietijoje sutinka dvidešimt ketverių Elvį (Jacob Elordi), kuris tuo metu jau mėgaujasi neįtikėtinu populiarumu. Jai svetimoje šalyje nuobodu, o jis ilgisi namų. Priscila negali patikėti, kad dėmesį jai rodo pats Elvis Preslis ir, be abejo, paaugliškai įsimyli. Grįžusi į JAV džiaugsmu netverianti Priscila atvyksta pas jį į Greislandą, o tėvams pažada mokyklą baigti Memfyje. Atrodo, laiminga pabaiga čia pat. Deja, gana greitai paaiškėja, kad Priscilos gyvenimas su Elviu – tik vakarėliai iki paryčių, be abejo, nepadedantys jai mokytis, arba ilgos vienatvės savaitės svetimuose Greislando rūmuose.

Sofia Coppola ne pirmą kartą pasakoja apie moterų vienatvę. Tik „Priscilloje“ ta vienatvė susijusi su naivumu, aklu meilės troškimu bei patriarchatu. Priscilos istoriją galima iš dalies traktuoti kaip tradicinę, kai pagrindinė veikėja palieka savo pasaulį ir leidžiasi į nuotykį bei nežinomybę. Tačiau jokio nuotykio Priscila nepatiria. Atrodo, kad ji net negyvena. Be to, tokios istorijos pabaigoje pagrindiniai veikėjai tampa išmintingesni, galiausiai išmintingesnė tapo ir Priscila, tačiau jai teko sumokėti didelę kainą, išmintis atėjo ne per nuotykį, o per skausmą.

Ilgainiui Elvis iš Priscilos padaro lėlę, kitaip tariant, objektą – vadovėlinis smurtinio, galia paremto elgesio pavyzdys. Nuo pat pradžių jie nėra ir negali būti lygiaverčiai partneriai. Elvio smurtavimas yra tipinis galios pozicijoje esančio vyro elgesys. Kiekvienas Priscilos bandymas išsivaduoti iš Elvio jai sukurto vaidmens baigiasi grasinimais ir smurtu. Itin įsiminė scena, kurioje Elvis nori pabūti atskirai, tuo metu kūdikio besilaukianti Priscila uždeda ranką ant savo pilvo ir atsako jam: „Kaip nori.“ Scena iškalbingai atskleidžia, kad Priscila supranta savo nepaklusnumo kainą ir ketina apsaugoti ir save, ir į pasaulį ateisiančią gyvybę.

Galiausiai Priscila Elvį palieka. Nors paskutinėmis filmo scenomis siekta emocinio poveikio, jo nėra, nes pati istorija gana blanki. Moralas tarsi aiškus, tačiau be trafaretiško moters išsilaisvinimo  filmas mažai ką turi pasiūlyti. Coppolos kuriamos nostalgiškos atmosferos ir pastelinių spalvų – jau tapusių jos skiriamuoju ženklu – nepakanka, nes paprasčiausiai trūksta paveikios istorijos ir pagrindinės veikėjos. Galingo turtingo vyro šešėlyje besislepianti jauna beviltiškai įsimylėjusi moteris – tingus ir patogus naratyvas.