Prasti reikalai
(Poor Things)

Alasdairo Gray’aus knygos ekranizacija Lanthimoso ir jo komandos rankose tapo hibridiniu filmu – ir kostiumine drama, ir moksline fantastika, ir nė vienu iš šių žanrų grynąja prasme. Filmas įdomus, nes skolinasi tam tikrus gerai žinomus elementus, bet sukuria savą žaidimą, kurio centre – herojės Belos Bakster (Emma Stone) transformacija. Išeities taškas – daktaro Godvino Baksterio (Willem Dafoe) eksperimentas į subrendusį kūną perkelti kūdikio smegenis. Paties filmo žaidybinė forma su skirtingų žanrų taisyklėmis persidengia ir siužete, nes nuo eksperimento prasidėjusi Belos gyvenimo kelionė tampa žaidimų aikštele, kurioje ji auga, mokosi, patiria. Tačiau daugiausia dėmesio ir diskusijų susilaukia sužadintas Belos seksualumas, apie kurį šiek tiek vėliau.

Žaidimas ir Lanthimoso kūryba susisieja jau ne pirmą kartą. Jo debiutinis filmas „Iltinis dantis“ („Kynodontas“, 2009) man, tuo metu studijavusiai filosofiją, iškart susisiejo su Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Šeimos nuo pasaulio atskirti vaikai mokosi žodžių ir jų reikšmių, kas žiūrovams kelia juoką, nes visi suprantame, kad tai neatitinka mums žinomo kalbos žaidimo. Juokas po truputį tampa išgąsčiu. Naujausias Lanthimoso darbas vėl jungia juoką su nepatogumu ir priartėja prie debiutinio filmo temos – brendimo ir atitinkamo konteksto įtakos. Tik filmo „Prasti reikalai“ pagrindinė veikėja iš uždaro ištrūksta į platųjį pasaulį, palikusi gyvenimą tarp keistų būtybių ir vos kelių žmonių, beveik nemokėdama kalbos ji leidžiasi ieškoti nuotykių su meilužiu į Lisaboną.

Belos kelionė, prasidėjusi kaip nuotykis ir sužadinto seksualumo tenkinimas, po truputį tampa savimonės budimu. Aktorė Emma Stone nepaprastai įtikinamai vaidina vaiką suaugusiosios kūne ir po truputį iš judesių nekoordinuojančios būtybės virsta vis tvirčiau stovinčia ant kojų moterimi. Žirgliojimas Lisabonos gatvėmis perauga į siautulingą šokį, o kruiziniame laive sutikti nepažįstamieji ir jų pasiūlytos knygos, atrodo, ištiesina veikėjos nugarą, padeda judėti vis stabiliau. Pirmosios ašaros susidūrus su nelygybe, išnaudojimu ir skurdu išauga į norą kovoti ir tvirtą žvilgsnį. Visą šią transformaciją lydi ne tik kūno kalba, bet ir išmoningi kostiumų dizainerės Holly Waddington sprendimai. Iš nėrinių, trumpų sijonų persirengiama įmantriomis suknelėmis, o pabaigoje derinys jau ne toks ekstravagantiškas, griežtesnio kirpimo. Pokyčius ir augimą paryškina kine debiutuojančio anglų muzikanto Jerskino Fendrixo garso takelis, stebinantis savo išmone ir dar labiau sukeistinantis dailininkų sukurtą pasaulį.

„Auksinį gaublį“ filmas laimėjo komedijos / miuziklo kategorijoje. Išties, kurioziškų situacijų Belos kelionėje bei susidūrime su plačiuoju pasauliu nestinga. Juoką kelia ne tik jos ne vietoje ir ne laiku mestelėti komentarai ar nusistebėjimai, bet ir kintantis santykis su meilužiu Dankanu (Mark Ruffalo). Belai įgaunant vis daugiau patirties, tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti kaip naivios būtybės išnaudojimas, tampa patriarchalinių struktūrų laužymu. Taip galėtume suprasti šio santykio liniją, jei Bela pati nesimėgautų tuo, ką ji vadina „pasiutusiu šokinėjimu“ (seksu). Bet seksualumo tema dar labiau komplikuojama, kai pagrindinė veikėja, neturėdama kitos išeities, įsidarbina viešnamyje. Minėtos diskusijos labiausiai sukasi apie šią temą ir „The Guardian“ pasirodę skirtingų autorių atsiliepimai iš skirtingų perspektyvų svarsto klausimą, ar filmas yra feministinis. Daugiausiai kritikos susilaukia gana lengvabūdiškas sekso darbuotojų vaizdavimas. Ar tikrai tai vienintelis kelias rutulioti siužetą, gal visgi kitokia interpretacija būtų labiau praturtinusi Belos transformaciją?

Apskritai, šio filmo kontekste keblu kalbėti apie seksualinį išsilaisvinimą ir moters nepriklausomybę, nes viskas, ką matome ekrane, pateikiama iš vyro perspektyvos. Su tuo turbūt susijęs ir mano pirmasis įspūdis – išėjusi iš filmo jaučiausi sutrikusi, nes negalėjau aiškiai artikuliuoti, ką filmu norėta pasakyti ir iš ko juokiamasi. Tačiau atmintyje jis liko kaip įspūdingas kūrinys, išsiskiriantis sukurtu pasauliu, kaip išmoningas kino pasiekimas. Nors jo ištarmė neturi didelio svorio: kaip po geros karuselės, lieka svaigulys ir nuotaikingas patyrimas, bet nieko daugiau. Turbūt toks ir buvo tikslas – pasisupti su Bela ir pabaigoje susidaužti taurėmis.