Kovotoja
(The Woman King)

„Kovotoja“ – istorija apie Vakarų Afrikos Dahomėjos karalystės moterų karinį pulką, kuriam vadovauja karo traumuota, bet kovai pasiryžusi lyderė Naniska (Viola Davis). Dahomėja XVIII–XIX a. sandūroje pagarsėjo kaip viena galingiausių Afrikos valstybių, o 1823 metais (kada ir vyksta filmo veiksmas) karalystė nugalėjo rimčiausius savo priešininkus – jorubus. Šią pergalę iškovojo moterų karių pulkas, o tuo patikėti negalėję europiečiai kolonizatoriai rašydami istorinius veikalus pastarąsias praminė „amazonėmis“. Tačiau filme Afrikos istoriją rašo ne baltaodžiai, o pačios karės. Čia atskleidžiama ne tik jų įtaka karalystės politiniams sprendimams, nevengiama parodyti ir tuometinio moters gyvenimo skaudulių.

Neturime patikimų šaltinių apie Dahomėjos istoriją, tačiau tyrinėtojai (su kuriais konsultavosi ir režisierė) neneigia, kad karalystė net po pergalės kariavo toliau ir pardavinėjo belaisvius vergus europiečiams dar keturiasdešimt metų. Prie prekybos vergais prisidėjo ir moterų karių pulkas, tūkstančiais grobęs Afrikos gyventojus. Tad filmas kaltinamas istoriniu revizionizmu, esą ši svarbi Dahomėjos istorijos dalis apeinama.

Filme išties yra juoką keliančių momentų. Dahomėja ir karių pulkas rodomi kaip kilnūs ir šlovingi vergų išvaduotojai. Moterų paveikslai prisotinti perdėto idealizmo – jos vaizduojamos kaip kovotojos už laisvę, sąmoningai pasirinkusios tokį gyvenimo būdą. Konstruojamas moterų galios naratyvas nepaveikus, nes akivaizdu, kad jos buvo aukos. Devyniolikmetė Navi (Thuso Mbedu) filmo pradžioje nesutinka tekėti už pasiturinčio žemių valdytojo ir už nepaklusnumą išsiunčiama kariauti. Taip parodoma moters situacijos dilema: gali tapti nuolankia namų šeimininke arba eiti į karą. Ironiškiausia tai, kad moterų pulkas yra patriarchalinės Dahomėjos sanklodos įrankis.

„Kovotoja“ nėra tas filmas, kuriam galėtume prikišti autorių neišmanymą. Jame kruopščiai parinktos net smulkios detalės – kaukės ar specifiniai gyventojų statusą žymintys audiniai. Užsimenama ir apie Dahomėjos, taip pat ir kitų Afrikos genčių įsitraukimą į transatlantinę vergų prekybą. Filmo pradžioje vyksta karalystės aukščiausiųjų pasitarimas, kuriame Naniska sako, kad sprendimas toliau pardavinėti belaisvius yra „nuodai, iš lėto žudantys Dahomėją“. Filmo pabaigoje ji įspėja karalių (John Boyega), siekiantį plėsti karalystės žemes: „Netapkime imperija, kuri pardavinėja savo žmones.“ Tačiau šis aspektas liko nustelbtas dirbtinės moterų įgalinimo temos.

Daug investuota mėginant atkurti tuometinės Afrikos autentiką, tačiau bendras vaizdas pernelyg šiuolaikiškas. Absurdiškai atrodo scena, kai karalius liepia portugalui vergų pirkliui karalystėje kalbėti „jo kalba“, o pats toliau kalba angliškai. Negana to, karalius taip komentuoja sisteminį rasizmą: „Europiečiai ir amerikiečiai įsitikino, kad norint laikyti žmogų grandinėse, pirmiau turi jį priversti galvoti, kad nusipelnė būti įkalintas.“ Šių dienų sociopolitinių požiūrių sankaupa filme užima pernelyg daug vietos, o dialogai skamba it iš tviterio.

Filmą stengtasi kurti su holivudiniu užmoju: tai ir epinė apimtis, ir grėsmės jausmo, įtampos kaitinimas, ir finalinis susirėmimas. Tačiau epo pompastika nėra įtaigi, o masinės scenos atrodo gremėzdiškos ir techniškai netobulos. Originalesnius meninius sprendimus apčiuopti sudėtinga, scenarijus apkrautas daugybe personažų, todėl pasakojimas pernelyg fragmentiškas ir pagrindiniams veikėjams tiesiog trūksta ekrano laiko. Naniskos ir Navi santykiai galėjo pasiūlyti išties turiningą ir jautrią pasakojimo liniją, tačiau jie forsuojami, kaip ir Navi bei vergų pirklio romanas.

Keičiasi nebent Violos Davis herojė. Jaunystėje patirta trauma verčia ją emociškai atsiriboti ir į visus gyvenimo įvykius žiūrėti šaltakraujiškai. Vis dėlto po kurio laiko herojė nusprendžia nebepaisyti nurodymų ir vadovautis širdies balsu. Šis psichologinis pokytis įvyksta staigiai ir nemotyvuotai. Konkretaus antagonisto filme irgi nerasime. Remiamasi „piktosios“ jorubų genties ir „nekaltosios“ Dahomėjos karalystės dichotomija. Yra keletas smulkių piktadarių, tačiau jų ketinimai atrodo karikatūriški.

Holivudinės produkcijos „progresas“ nebent toks, kad tarp veikėjų nerasime savigraužos kamuojamo baltaodžio „gelbėtojo“. Save gelbsti patys Afrikos gyventojai. „Kovotojos“ tikrai nepavadinsi sėkme, nors gal ji paskatins rastis originalesniems filmams apie Afrikos istoriją.