Bergmano sala
(Bergman Island)

Žinoma, Forė – tai didžiojo švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano sala. Joje jis filmavo, atsiskyrėliškai kelis dešimtmečius gyveno, mirė ir yra palaidotas. Kino žmogui patekti į Bergmano namus, į jo asmeninį kino teatrą prilygsta aplankyti šventovę. O filmuoti šioje saloje turbūt reiškia dar labiau priartėti prie Bergmano, jo sukurtų filmų pasaulio, kuris taip stipriai yra paveikęs visą kino peizažą. Pats Bergmanas yra atskira vieniša sala jame. Tai, manau, užkoduota ir pačiame filmo pavadinime.

Filmuoti Forės saloje nepavyko net Andrejui Tarkovskiui, norėjusiam ten sukurti filmą „Aukojimas“ kartu su garsiuoju Bergmano operatoriumi Svenu Nykvistu. O šio filmo režisierei pavyko. Ir čia ji pati lyg susitapatina su savo filmo herojais. Kris ir Tonis, du sėkmingi kino žmonės (kuriuos ir vaidina du sėkmingi anglakalbiai aktoriai Vicky Krieps ir Timas Rothas), atvyksta į menininkų rezidenciją saloje ieškoti įkvėpimo naujiems scenarijams bei filmams ir, žinoma, atrasti paliktus Bergmano pėdsakus.

O tą padaryti, pasirodo, visai nesunku. Čia organizuojamas „Bergmano safaris“ – sėkmingai aprodys viską, ko reikia turistams. Tik ko taip raukosi ten patekęs Tonis... O Kris išsisuka nuo šios klaikios turistinės atrakcijos ir leidžiasi su jaunu režisieriumi į savąjį Bergmano „safarį“. Šis ironiškas epizodas iškalbingas – kad ir kaip Bergmano nemėgtų tėvynainiai už jo juostų depresyvumą, už „neteisingą“ Švedijos įvaizdį jo kine, iki šiol tai viena garsiausių Švedijos asmenybių, tapatinama su šia šalimi. Žinoma, ir atnešanti nemažą turistinį (ir ne tik) pelną. Švedų nemeilė savo kino genijui ryški ir vakarėlio scenoje, kai vietinis jaunuolis prisimena, kad jo tėvai ar seneliai režisierių sutikdavę parduotuvėje. Baisiai nemalonus tipas buvo... Ir kiek galima apie tą niūrų senį!?

Bet ar galima nuo tos jo įtakos išsivaduoti? Rasti Bergmano saloje pakankamai vietos ir sau. To ir trokšta Kris. Tačiau pamažu realybėje jų su Toniu santykiai ima lietis su išgalvotu, rašomų scenarijų pasauliu, o bergmaniški motyvai „perdengia“ jųdviejų asmenines patirtis. Ir tai tampa nebeatskiriama. Šis filmas – daugelį kūrybos temų ir motyvų apimanti, sinefiliškų užuominų kupina kelionė po Bergmano salą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Toje kelionėje, kaip ir didžiojo švedo filmuose, susiduriama su kankinančiai svarbiais gyvenimo klausimais.

„Bergmano saloje“ net atsiranda filmas filme su kita, kiek jaunesne herojų pora – Emi ir Džozefu, juos vaidina Mia Wasikowska ir Andersas Danielsenas Lie. Jų susitikimų ir išsiskyrimų istorija Forės saloje – irgi su išsitrynusiomis išmonės ir tikrovės ribomis, persmelkta bergmaniškų temų. Tiesą pasakius, ar be jų koks nors moters ir vyro santykių aiškinimasis įmanomas? Akivaizdu, kad Bergmano juostos „Šeimyninio gyvenimo scenos“ intonacijos filme pasigirsta ne kartą.

Gal Kris į ramybės neduodančius kūrybinius ir asmeninius klausimus ieško atsako įsivaizduodama, kad yra Emi? O Džozefas – gal tas vyras, kurio praradimas persmelkia šalčiu širdį? Ir ką reiškia būti moterimi, mama, menininke, kaip rūpintis vaikais ir kurti filmus. Bergmanas to savo gyvenime visai nederino. Ir ką apie tai galvoti – svarsto Kris.

„Bergmano sala“ – neišpainiojama gyvenimo ir kino sąjunga. Savi prisiminimai susilieja su matytų ar dar tik kuriamų filmų personažų patyrimais. Taip tarsi įžengi į jų vidinį pasaulį. Net akinius nuo saulės norisi turėti tokius, kaip vieno geriausių Bergmano filmų„Persona“ herojė. Kris juos ir nusiperka turistinėje parduotuvėlėje (beje, ir aš tą patį padaryčiau).

Tačiau vis dėlto prancūzų režisierės požiūris į filme paliestas bergmaniškas temas yra šiuolaikiškesnis, lengvesnis, mažiau dramatiškas nei niūriojo švedų genijaus. Sakykim, Kris santykis su dukrele šviesus ir nuoširdus, tegul ir nerimastingas, o Bergmano filmuose mamos ir dukros santykiai daug komplikuotesni, švelniai tariant.

Didžiųjų kino meistrų ekrane sukurtas pasaulis veikia taip stipriai, kad realybės ir pamatytų judančių vaizdų ribos išsitrina ir tampa visiškai nebeatskiriamos. Kaip garsiojoje „Personos“ (kuri buvo filmuota Forėje) scenoje, kai dviejų pagrindinių filmo moterų veidai susilieja. Jos tampa viena kitos atvaizdu. Taip yra ir su kūryba bei realybe. Apie tai ir „Bergmano sala“.

Tai dar patvirtina Bergmano citata iš jo esė „Gyvatės oda“ (1965): „Menininkas dalijasi savo likimu su kiekviena gyva būtybe (...), esame gana didelė bendrija, kuri tokiu būdu egzistuoja egoistiškoje bendruomenėje šioje šiltoje nešvarioje žemėje po šaltu ir tuščiu dangumi.“