Mirtis palauks
(No Time to Die)

Pirmąkart kaip Bondas Craigas pasirodė filme „Kazino Royale“ (2006), tuomet buvo grįžta ir prie pirminio Flemingo agento apibūdinimo: tylus, kietas, negailestingas, sardoniškas, fatalistiškas ir kartu „bukas instrumentas“, kuriuo naudojasi valdžia, vykdydama nemalonias užduotis. Pagaliau Bondas pirmąkart parodo ir savo pažeidžiamumą, gebėjimą ne tik įsimylėti, bet ir mylėti. Craigo Bondas, skirtingai nuo kitų, niekada nebuvo didis romantikas, tačiau pirmasis, prisirišęs ir pasitikintis savo draugais. Toks savotiškas Džordžas Smailis.

Naujausiame filme „Mirtis palauks“ kaip niekad juntamas mirties pavojus, neperregimas Bondo sielvartas, virš jo tvyrantis netekties ir nuovargio debesis. Neužgožia to net ir gražios vietovės, gražūs žmonės, drabužiai ar automobiliai.

„Mirtis palauks“ faktiškai prasideda ten, kur baigiasi ankstesnė dalis „Spektras“ (2015), nuolat vedant sąsajas su „Kazino Royale“ įvykiais. Su savo nauja mylimąja psichiatre Madlena (Léa Seydoux) į pensiją išėjęs Bondas savo „Aston Martin“ automobiliu važiuoja į saulėtą Italiją ir jai vis kartoja bondiškąją frazę „turime visą pasaulio laiką“. Tai galėjo tapti šviesia filmo pabaiga, deja, tai buvo tik pradžia, nes pasaulio niekšai ir kūrėjai Bondui turėjo kitų planų. Šviesūs ateities planai sprogsta kartu su ankstesnės Bondo mylimosios Vesper kapu. Tačiau to ir reikėjo tikėtis po šiurpaus ir košmarą primenančio įžanginio epizodo, bylojančio apie siaubingą Madlenos vaikystės traumą.

Šįkart didžiausiu Bondo priešu tampa biologinis ginklas-virusas „Heraklis“. Skamba grėsmingai aktualiai, ypač netylant kalboms, kad ir COVID-19 nutekėjo iš laboratorijos. Juo labiau kad ir „Heraklis“ didžiųjų valstybių buvo kuriamas geriems tikslams, tačiau, aišku, viskas apsisuka, kai jis papuola į megalomaniakų niekšų rankas...

Aišku, šioje dalyje taip pat netrūksta „bondiadai“ būdingo patoso, komiškų elementų, kempo stilistikos (žaviosios Bondo trumpikės), net „senamadiškų“ ir seksualių kovos scenų. Ypač kai ekrane pasirodo kubiečių aktorė ir agentė Ana de Armas, suteikianti filmui naujos energijos ir elegantiškumo, priverčiančio grįžti į Rogerio Moore’o ar to paties Seano Connery ir Pierce’o Brosnano laikus. Tačiau tai trunka maždaug dešimt minučių ir vėl tenka atsidurti tamsos pasaulyje.

Suprantama, kartai, užaugusiai su Rogerio Moore’o Bondu, šis dvidešimt penktas filmas gali baisiai nepatikti. Craigas – ne tas Bondas, turėjęs polinkį žvilgčioti į kiekvieną kelyje pasitaikiusią moterį. Tačiau šis agentas 007 – XXI amžiaus vyras, turintis ne tik išpuoselėtą kūną, bet ir švelnią širdį. Jis jau nebe meilužis žaidėjas, jis liūdnas, sielvartaujantis ir mokantis pasakyti „aš tave myliu“. Ankstesnis įvaizdis – nuolat rūkantis ir geriantis, pasinaudojantis ir atstumiantis moteris šnipas – atrodė vis labiau neatitinkantis laiko... Vis dėlto ilga atsisveikinimo scena asocijuojasi ne su konkrečiu asmeniu, o labiau su tradicija, pripratimu, nuoširdžiai jį apraudant ne tik MI6 būstinėje tarp geriausių kolegų, bet kartu ir su žiūrovais, sėdinčiais kino salėje.

Visi, sekę Bondo filmus, žinojo, kad tai paskutinis Danielio Craigo pasirodymas, tad, norisi to ar ne, reikėjo susitaikyti ir jį išbaigti (arba užbaigti). Kartu – užsiminti ir apie šnipo, turinčio teisę žudyti, ateitį.

Vis dėlto pažiūrėję filmą suvoksite, kad sunkesnė misija, nei sustabdyti „Heraklio“ plitimą, kūrybinei grupei ir Danieliui Craigui tapo baigti „bondiados“ erą, kuri, daugelio nuomone, įkvėpė naujos gyvybės vienam ikoniškiausių visų laikų kino personažų. Ne vienam teko priprasti ir prie Danielio Craigo Bondo (man taip pat), jį pamilti, bet tikrai atsiras nauja/s 007, juo labiau kad filme energija ir žavesiu Craigui nenusileido nauji veikėjai, tarnaujantys jos didenybei Karalienei. Gal iš pradžių nekęsime, o gal iškart pamilsime, kartu liūdėsime išsiskirdami, tačiau Bondas ir toliau kovos su didžiausiais pasaulio niekšais...