Gunda

Gunda – pagrindinės veikėjos vardas. O filmo herojė yra kiaulė, gyvenanti tvarte, fermoje. Tiesiog kiaulė. Bet ji tikrai verta turėti vardą – ją „sužmoginantį“, individualizuojantį. Jos „kiauliškas“ gyvenimas ir yra pagrindinė filmo siužetinė linija. Kino kamera priartina stambiu planu Gundos „veidą“ (kitaip pavadinti, žiūrint filmo kadrus, neapsiverčia liežuvis), fiksuoja jo išraišką, perteikia jos iškalbingą žvilgsnį. Atitolsta į bendrus planus, stebėdama kiaulės gyvenimą tvarte, savo „namuose“, ir lauke. Ir nepasakyčiau, kad Gundos dienos ir naktys taip labai skiriasi nuo mūsų kasdienybės, kad jos išgyvenimai nebūdingi žmogui.

Gimsta paršiukai, prasideda mamos rūpesčiai savo mažyliais. Gražučiais kaip iš paveikslėlio (kaip ir visi mažučiai), išdykusiais kaip ir dera. Nerimas atradus, kad vienas mažiukas per silpnas išgyventi. Gamta mamai liepia su juo pasielgti žiauriai ir turbūt neišvengiamai. Matome, kaip Gunda tvarkinga vorele išrikiuotus savo vaikelius veda pamiške pasivaikščioti. Sustoja prie rąsto „piknikui“, maitina juos, auklėja neklaužadas ir užsispyrėlius. Laisvą nuo vaikų akimirką – atsipalaidavusi drybso purve. Mėgaujasi lietumi, kuris pakeri savo pirmaprade didybe ir grožiu. Filmo pabaigoje, neberadusi savo paršelių, ji viena liūdi ir nerimauja.

Gundos ir jos šeimos gyvenime yra ir „kiti“ – aplinkinis pasaulis. Tai vištos ir karvės – dar dvi atskiros siužetinės linijos. Vištos, radusios atviras gardo dureles, žengia į laisvę. Iš pradžių viena, už jos kita. Kaip baisu žingsniui pakeltą koją nuleisti ant žemės ir eiti į nežinią – į pievos ir krūmokšnių džiungles. O jei tik vieną koją turi, kaip viena iš filmo vištų? Bet ir ta viena koja neša vištą į priekį, plakant sparnais, ir vis drąsiau, kol atsitrenkia snapu į tvoros tinklą. Bet bandymas išsilaisvinti juk vis dėlto buvo. O tai, kaip žinome, svarbiausia.

Karvės išleidžiamos iš tvarto į pievas ganytis. Kaip jos šuoliuoja, kaip džiaugiasi laisve! Kaip solidariai baido muses viena nuo kitos. Kokia gili ramybės ir pasitikėjimo būsena, kai karvės žvelgia tiesiai į kamerą visoje savo didybėje.

Tas paprastas kiaulių, karvių, vištų gyvenimas ir yra visas filmo veiksmas. Nusakomas labai trumpai ir paprastai, bet užpildomas žiūrovo emociniu turiniu.

Režisieriaus ir jo kameros (operatoriai – pats V. Kosakovskis ir E. H. Larsenas) žvilgsnis į gyvulius, jų gyvenimą yra be jokio pigaus gėrėjimosi mielais gamtos padarėliais, be sentimentalumo ar jausmingumo. Filmas nedaro emocinio ar moralinio spaudimo žiūrinčiajam. Režisierius žvelgia į Gundą ir jos gyvenimą labai oriai, pagarbiai, ne iš aukštesniojo pozicijos. Jo filmo kadrai – juodi, pilki ir balti, atmestos kitos spalvos, kurios „pameilintų“ vaizdus, padarytų juos lyg iš kokio gyvūnijai skirto TV kanalo. O ši meistriškai, preciziškai, prabangiai nufilmuota juosta turi kažkokį amžinybės, biblinį matą ir perteikia pirmykščio pasaulio pojūtį.

Filme nėra jokios muzikos. Nenuskamba ir nė vienas žodis. Bet įrašytas garsas užpildo visą filmo erdvę. Girdime subtiliai sukurtą garsų paletę. Įvairiausias gyvulių intonacijas, tiesiog jų monologus (pavyzdžiui, kai Gunda neberanda parše-ių) ar dialogus, taip pat gamtos šlamesį, lietaus garsus, kažkokios žemės ūkio technikos burzgesį.

Nėra filme ir jokio žmogaus. Jis čia nereikalingas. Tai filmas ne apie žmogaus elgesį su gyvūnais, o apie gyvūnų pasaulį, toks, koks jis yra. Gal gyvūnams mūsų visai nereikia. Gal be žmogaus gamta tiesiog ramiau atsikvėptų ir atsigautų. Beje, filmo herojai – kiaulės, vištos, karvės – dažniausiai žmogaus žudomi, populiariausia mėsa mūsų valgiaraštyje. O kas gi leido žmogui atimti tų gyvūnų teisę gyventi?

Filmuojant šią juostą, kaip prisipažino režisierius, jam prieš akis visada buvo XVII a. olandų dailininko Paulus Potterio paveikslas „Jaunas jautis“, kuriame gyvuliai – jautis, karvė, avys – daug svarbesni nei už medžio, kažkur kampe „užkištas“ jų piemuo.

Daugybė tyrimų rodo, kad gyvūnai irgi turi intelektą. Kartu – jie jaučia. Tad kodėl turim teisę juos naikinti, dažnai visai beprasmiškai? Taigi ar mes tikrai „žmogiškesni“? Apie visa tai verčia svarstyti „Gunda“.

Kadaise Vilniuje duodamas interviu Viktoras Kosakovskis sakė man, kad mato prasmę kurti tik tokius filmus, „kurie daugiau nei kinas“. „Mano manymu, kine turi būti kažkas daugiau už jo estetinę vertę.“ Manau, sukurdamas „Gundą“ jis tą vėl patvirtino.