Likvidatorius
(Blade Runner)

Vis labiau intensyvėjančio vaizdo filosofiją (9–10-ąjį dešimtmečius toliau grumtasi su televizijos ekspansija ir už kiekvieną „boxoffice’o“ rodiklį) „Likvidatoriuje“ įvaizdina tankūs kultūros ir ypač kino kultūros ženklai, daiktai, užuominos, citatos. Iš esmės tai kompensuoja privalomą siužeto posūkių, grumtynių, gaudynių kartojimo efektą – už kiekvieno posūkio, kiekviename kadre yra vis kita Fritzo Lango „Metropolio“ citata ar „juodojo kino“ pamėgti besisukančių griozdiškų ventiliatorių, skambant Vangeliui, sukiniai bei tamsą paryškinantys, net tirštinantys horizontalūs žaliuzių šviesos „brūkšniai“. Atsitiktinumas, o gal linkėjimai Hitchcockui, kad blogosios replikantės ir replikantai – blondinės ir blondinai, kaip Daryl Hannah dirbtinė Prais ar pagrindinis, žavingas ir išmintingas šviesaus atminimo Rutgerio Hauerio replikantas Rojus (demoniškas dirbtinis intelektas, sumojęs, kad gyventi bijant mirties ir yra tikroji vergovė).

Bendri filmo erdvės planai – aštrūs dangoraižių siluetai, fantastiniai, nerealistiniai proporcijų deriniai, neoninių šviesų kaligrafija, sukurianti užburiantį dirbtinį spalvotą apšvietimą, kuris iš laiko perspektyvos atrodo lyg įžanga į Wong Kar-wai’aus kiną.

Iš arčiau – nešvara, pasaulio šiukšlynas. Išlakūs siluetai ir sklandantys automobiliai, aukštųjų technologijų rezultatai ir neekologiška, prišnerkšta gatvių raizgalynė su zujančiu aptarnaujančiu personalu fiksuoja naująją pasidalijusio pasaulio tikrovę, kurioje visą laiką rūgščiai lyja. Blizgesio ir bauginančios nešvaros, neekologiškos erdvės derinys pagal „Likvidatorių“ yra ateitis. Jos gatvėse knibžda žmonės su respiratoriais, akiniuočiai, egzotiškų gyvūnų turgaviečių pardavėjai. Bauginančiame Los Andželo turguje angliškai nesusikalbėsi. O lyg iš Holivudo Aukso amžiaus atklydusi „frykų“ su apsauginėmis kaukėmis grupelė – tarsi dar viena citata, primenanti, kad kinas lyg unikalus gyvas organizmas turi praeitį, yra jos pilnas. Tai vis atsikartojantis šios vizualinės kiberpanko žanro poemos motyvas. Žinoma, šis „tekstų triukšmas“, būdingas abiem filmams, nesidrovi ir komercinio pragmatiškumo, tik neoninę „Budweiser“ reklamą antrajame keičia „Coca-Cola“.

Tai, kas pirmojo filmo personažams atrodė kaip ateitis, labiau panašu į dabartį. 2049-ieji jau gerokai mažiau prirūkyti. Beje, tai, kad replikantas K rūko, yra jo kitoniškumo, žmogiškumo požymis. Gaila, kad panašios subtilesnės užuominos apie žmogų, kaip nesterilų sutvėrimą, skęsta manieringoje estetikoje ir užgožiamos banalių dialogų. Apskritai, rafinuotas „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ vaizdas, atrodo, įnirtingai siekia pridengti pompastišką intelektinį paprastumą. Antrasis malonus akiai, be skrupulų demonstruoja techninius skaitmeninio kino efektų pranašumus, palyginti su analoginio galimybėmis, – kai kurios scenos artėja prie autoparodijos, ypač kai aplink personažus skraido į dėles panašūs juodi įrenginiai. Grožėjimasis geru skoniu, padaugintu iš techninių galimybių, palaipsniui nutolina nuo ištarmės; vizualiai nepriekaištingas reginys paradoksaliai eižėja į atskirus elementus, tai žavinčius estetika, tai prajuokinančius minties seklumu.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ – lyg koks naujojo romano personažas, draskomas prieštaravimų; jis turi suderinti agresyvų vizualumą ir aiškiai suformuluoti visus pranešimus. Vos spėji pagalvoti, kad antrajame filme kuris nors replikantas ar replikantė yra labiau žmogus nei tikras žmogus, tuoj tokios negudrios mintys suskamba dialoguose ir dar paaiškinamos, iliustruojamos. Savimi besigrožinčių fragmentų srautas verčia klausti, ar jie turėtų būti suvokiami kaip rišlus tekstas? O gal tai tikroviška distopija – vaizdų diktatūra kaip totalus estetinis malonumas.