Žmogžudystė Rytų eksprese
(Murder on the Orient Express)
Puaro ir kiti
Puaro ir kiti
Režisierius Kenneth Branagh
Scenarijaus autorius Michael Green
Operatorius Haris Zambarloukos
Vaidina Kenneth Branagh, Johnny Depp, Michelle Pfeiffer, Judi Dench, Penelope Cruz, Willem Dafoe
2017, JAV, Malta, 114 min.
Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“
Ar, metaforiškai kalbant, Branagh neatsitiko panašiai? Ar keliaudamas daliai žiūrovų „šventa žeme“, pavadinkime ją klasika, režisierius neįklampojo abiem kojomis į mėšlą?
Pažįstu žmonių, kurie kategoriškai atsisakė žiūrėti šį filmą, sakydami, jog nenori griauti įspūdžio, kurį jiems padarė – ne, tikrai ne Agathos Christie romanas ir net ne ankstesnė šio romano ekranizacija (kalbu apie Sidney Lumeto 1974- ųjų pastatymą) – britų aktorius Davidas Suchet, suvaidinęs Erkiulį Puaro populiariame televizijos seriale. Būtent jis per ilgą laiką žiūrovų sąmonėje suformavo etaloninį Erkiulį Puaro, kurio joks kitas aktorius, pasak aistringų Suchet gerbėjų, geriau nesuvaidins. Jau vien bandymas prilygsta šventvagystei.
Bet Branagh nuo seno flirtuoja su kanonu ir tradicija. Jis ekranizavo Williamą Shakespeare’ą ir pats suvaidino Hamletą, Makbetą bei karalių Henriką V. Kito režisieriaus „Otelo“ interpretacijoje matavosi Jago rūbą, o režisuodamas Mary Shelley „Frankenšteiną“ atliko Viktoro Frankenšteino vaidmenį. Tai žinant, Agathos Christie kūryba, rodos, tebuvo laiko klausimas. Ir, panašu, ties ja Branagh apsistos ilgiau. Kalbama, jog režisieriaus jau ruošiasi ekranizuoti „Mirtį ant Nilo“.
„Žmogžudystė Rytų eksprese“ – tai vieno žmogaus benefisas, ir tas žmogus, aišku, yra režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Jo vaidinamas Erkiulis Puaro yra bene gyviausias ir guviausias veikėjas. Kitaip nei, sakykim, Suchet suvaidintas Puaro, Branagh detektyvas nėra toks susikaupęs ir mąslus. Jį būtų galima pavadinti plevėsa, kuris garsiai juokiasi, pyksta, kelia balsą, o tirdamas bylą dažniau naudojasi ne pilkųjų smegenų ląstelių, o raumenų energija. Branagh stengiasi kurti „kitokį Puaro“, ir šios pastangos didelės kaip tie legendiniai ūsai, naujame filme lipantys iki ausų.
To gyvumo, man rodos, pritrūksta kitiems aktoriams, kurių čia visas žvaigždynas. Johnny Deppas vaidina atgrasų tipą Ratčetą (jis traukinyje ir nužudomas), Michelle Pfeiffer įkūnija turtingus vyrus medžiojančią fatališką moterį Karoliną, Penélope Cruz – misionierę, kuri visur įžvelgia Dievo apvaizdą, Willemas Dafoe – profesorių, Judi Dench – rusų kunigaikštienę.
Šiems ir dar keletui keleivių ekrane skirta po kelias minutes, per kurias jie išsako požiūrį į žmogžudystę ir bent tiems, kurie nežino istorijos, trumpam leidžia paspėlioti, kas yra žudikas. Bet tik tiek. Režisierius neapdovanoja jų gilesniu psichologizmu, kuris toks svarbus Agathai Christie, o emocijas ir elgesio modelius prilipdo kaip etiketes: niekšas, gera guvernantė, sukta dama, ištikimas tarnas, paslaptinga aristokratė, keistuolis profesorius.
Žinoma, šį etikečių įspūdį galima paaiškinti tuo, jog keleiviai nėra tuo, kuo dedasi. Kiekvienas apsimetinėja, tam tikra prasme nešioja ne savo etiketę. Kaip, beje, ir peizažai: Jeruzalę „suvaidino“ Malta, Stambulą – studija Londone, o Balkanų kalnus – Naujosios Zelandijos kraštovaizdis. Tačiau finale, susėdę prieš finaliniam nuosprendžiui besiruošiantį Branagh-Puaro ir galiausiai nusiplėšę etiketes, jie taip ir lieka tik egocentriško režisieriaus marionetėmis. Paprasčiausiu rekvizitu, kurio vienintelis uždavinys – „surinkti kasą“.
