„Nunokęs Tu laukuos gėlėto Eliziejaus, Maskvoj šventi, štai, savo jubiliejų“
(...)
1954 m. liepos 25 d. Raimondas nuvyko į Vilnių. Kultūros ministerijoje sekretore dirbusi Pečiūrienė (operatoriaus Pečiūros motina) patarė Raimondui nerašyti anketoje, kad jis gimęs Paryžiuje. Jos iniciatyva gimimo vieta buvo pakoreguota: Paryžiaus kaimas. Yra toks Lietuvoje, Jonavos rajone. Po trijų dienų Raimondas jau Maskvoje, susižavėjęs metro, važiuoja į VGIK’o bendrabutį. Kambariokai – stojantieji estas, ukrainietis ir armėnas.
Vakare – esto Henno Saarne’s muštynės su ukrainiečiu Jurijumi Uljanenka dėl švenčiamos Ukrainos prijungimo prie Rusijos 300 metų sukakties. „Tik tokius durnius kaip tu ir galėjo prijungti“, – pareiškė estas, o armėnas Efrikas Avetisianas puolė juos raminti: „Jura-džan, Henno-džan. Oi, Raimon-džan, skirk tuos kvailius.“
Rugpjūčio 1 d. prasidėjo stojamieji. Dideli konkursai, minios jaunimo iš visų pasviečių, daug stojančiųjų iš Lietuvos: Petras Abukevičius, Evaldas Narūnas, Vidmantas Eidukas, Adakris Marcinkus. Rugpjūčio 15 d. Raimondas sėkmingai praeina atrankos turus, patenka į paskutinįjį Michailo Rommo kolokviumą su ką tik demobilizuotu iš Altajaus kareiviu Vasilijumi Šukšinu, su poeto Arsenijaus Tarkovskio sūnumi Andrejumi Tarkovskiu ir kitais. Kolokviume greta kursą renkančio M. Rommo sėdi Aleksandra Chochlova, dėstytojas Anatolijus Stabilini ir kiti. Jie gainioja pretendentus po vaizduojamojo meno, muzikos, literatūros istoriją, skaitomos Gianni Rodari eilės, jų tema improvizuojamas nebylus etiudas. Raimondui įsiminė ilgokas pašnekesys apie Émile’į Zola ir prancūzų literatūrą. Jis prisipažino, kad Antoną Čechovą labiau vertina už Levą Tolstojų, kad, atvažiavęs į Maskvą, Lenino bibliotekoje jau susipažino su niekur kitur neprieinama Levo Kulešovo knyga „Režisūros pagrindai“.
Deja, po sklandžiai praėjusio kolokviumo atsirado kažkokia keista, nesuprantama lyg sąmokslo atmosfera. Tik aišku, kad dėl stojančiojo R. Vabalo LSSR kultūros ministerijai „ne viskas aišku“.
Raimondas nuvyko į Vilnių pasiaiškinti. Kultūros ministro pavaduotojas Juozas Banaitis paaiškino, kad R. Vabalui ne vieta sovietinėje aukštojoje mokykloje, o tuo labiau VGIK’e...
Rugpjūčio 25 d. Miltinis, tiksliau, tuo metu jo pareigas einantis J. Alekna, kartu su J. Didžiariekiu priėmė Raimondą atgal į teatrą. Didelio džiaugsmo nebuvo, jis suprato, kad jokio aukštojo mokslo ragauti neteks, o rudenį reiks žygiuoti sovietinės armijos gretose... Vanda Vablienė gana skausmingai priėmė žinią, Raimondo brolis Eduardas jau devintokas, jam puikiai sekasi... Nejaugi ir jo nepriims į aukštąją mokyklą?
Spalio 15 d. Panevėžio LLKJS komiteto plenume teatro sekretoriaus Raimondo Vabalo kalba kultūros klausimais atkreipia Jono Grigonio, LLKJS CK sekretoriaus dėmesį. Jis pakviečia stoti partijon tokį kompetentingą aktyvistą. Kai jam atskleidžiama Vabalo kilmė, entuziastingą kvietimą pakeičia nejauki tyla.
Kino teatrų ekranuose rodomas režisieriaus Claude’o Autant-Lara „Raudona ir juoda“ pagal Stendhalį su Gérard’u Philipe’u ir Danielle Darrieux. Raimondas randa bendraminčių, ir diskusijos apie tai, kad filmas nublanksta prieš romaną, bet aktorių pora žavi, tęsiasi iki išnaktų. Po jų jam teko iššokti per langą, kad nepažadintų kaimynų. Žiemą atgaivą teikia ir pokalbiai su kunigu Gediminu Blynu. Jis skiria Raimondui savilaidį katekizmą, siūlosi parašyti rekomendaciją į kunigų seminariją Pats oficialiai baigęs mechanizatorių kursus, kunigas važiuoja misionieriumi į Kazachstano plėšinius krikštyti, tuokti ir laidoti katalikų...
O pavasarį – Pavelo Antokolskio „Apie tuos, kurie myli“ premjera, vertimas iš rusų kalbos A. Masiulio ir R. Vabalo, režisūra J. Aleknos. Raimondas už pirmąjį honorarą nusipirko laikrodį „Pobieda“. Vasarą – teatro gastrolės Palangoje, Kretingoje. Raimondas Palangoje lanko koncertus, ypatinga jam yra tą vasarą užsimezgusi pažintis su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu. Gastrolės tęsiasi Prienuose, Vilkaviškyje, Simne.
Rudenį Raimondas įsidarbina dar ir miesto pionierių rūmų meno vadovu. Renka teatro trupę. Tarp atrinktųjų – Henrikas Rimeika, Algis Bulkauskas; po poros metų jiedu vaidins su Miltinio teatro „studijokais“ Kazio Binkio „Atžalyną“.
1955 m. rugsėjo 17 ir lapkričio 24 d. – SSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakais pradedami amnestuoti politiniai kaliniai ir tremtiniai. Elena Vabalaitė Kasjanovkoje dar lieka dirbti iki pensijos, į Lietuvą sugrįš tik 1957 m. rudenį.
Raimondas, Juozo Miltinio padėjėjas, repetuoja Jurijaus Germano pjesę „Daktaras Kaliužnas“, Bronius Babkauskas vaidina pagrindinį vaidmenį, premjera 1956 m. vasario 2 dieną. Po to vyksta Anatolijaus Sofronovo „Širdis neatleidžia“ repeticijos, Raimondas – kolūkio pirmininkas Olchovatovas. Premjera – gegužės 26 d., toliau gastrolės su spektakliu birželį.
Laisvu laiku Raimondas pradeda rašyti režisūrinį scenarijų pagal Antono Čechovo „Miego norisi“. Per gastroles įvyksta nelaimė. Ties Salantais, trūkus sunkvežimio priekinio rato traukei, priekaba su dekoracijomis ir ten buvusiais aktoriais nugriuvo į trijų metrų gylio griovį. B. Babkauskui sužeistas stuburas, traumų patyrė kiti aktoriai. A. Masiuliui ir R. Vabalui gal labiausiai pasisekė, jie galvomis pradūrė brezentinį gaubtą, išskrido į pievą. Po tos avarijos uždrausta aktorius vežioti sunkvežimiu.
Raimondas Vabalas namuose beveik nebūna, motina pyksta dėl jo nuolatinio buvimo teatre. Eduardas bus vienuoliktokas, groja violončele. Ko gero, finansinė padėtis nėra gera, šeimai trūksta pinigų. Štai laiškas Vandai Vabalienei, kuri bendradarbiavo su J. Miltinio teatru, vertė pjeses.
„Skaisčioji Vanda, – rašo Juozas Miltinis laišką iš Vilniaus 1956 06 25, – pinigai jau yra. Jie prieš mėnesį laiko jau buvo pervesti į Panevežio taup. kasą mano sąskaiton. Aš negalėjau atvykti, nes baisiausiai buvau užimtas – vyko aktorių bandymai. O kai buvau anąsyk Panevėžyje, tai dar nebuvo. Atvažiuoju tikrai šį penktadienį, išimsiu pinigus ir užnešiu pas Jus. Pasiruošk sutikti. <...> Gyvuok be baimės ir turėk trumpą kantrybę iki 29 d. birželio mėn. 1956 m. Tą dieną Tamsta pajusi pinigų slėgimą. Labai nuoširdžiai linkiu, kad Raimai pasisektų įstoti į Giką. Linkiu viso geriausio ir lieku sukniubęs paklusnumo pozoje. J. Miltinis.“
Miltinis žinojo Raimondo meilę kinui ir jo svajonę būti kino režisieriumi. Gal todėl jis „nedarė“ iš jo aktoriaus, Vabalas neturėjo pagrindinių vaidmenų, buvo tikslingai ugdomas režisieriaus padėjėju. Miltinis, atidėjęs dar prieš išvykstant į Paryžių planuotus spektaklius pagal Sofoklį, Ibseną, Strindbergą, Čechovą, Camus, formavo teatro repertuarą, gana klusniai vykdydamas partines direktyvas, ir pristatė sovietinių rusų autorių pjesių. Bet Miltinis (nebūtų Charles’io Dullino mokinys!) net jas režisuodamas stengėsi skverbtis į charakterio gelmes, ieškojo loginių ir psichologinių personažų poelgių motyvų, nemenkino „neigiamų“ personažų, iš anksto jų nesmerkė, nors taip vaizduoti „priešą“ anuomet buvo pavojinga. Net po to, kai buvo pašalintas iš teatro, kai, pasak Juozo Grušo, sielvartaudamas staigiai pražilo, Miltinis nepaliko kolektyvo, slapta važinėdavo iš Vilniaus į Panevėžį naktimis repetuoti. Tada jau repetavo ne gražiai melagingus vaizdelius, bet siekė savo svajonių, ir nuo „Hedos Gabler“ premjeros 1957 m. birželį prasidėjo Panevėžio dramos teatro legenda. Daug vėliau Raimondas visada minėdavo Miltinį kaip vieną svarbiausių savo mokytojų. Miltinio teatro atmosfera Vabalui buvo didžiulis užtaisas visam kūrybiniam gyvenimui, jis padėjo rasti savo poziciją mene, pažinti darbo su aktoriais subtilumus ir atvėrė aktorystės pedagogikos paslaptį. Galime įžvelgti simbolinę Miltinio dramos studijos esmę, nes ši studija neturėjo nei tiksliai apibrėžtos mokymosi trukmės, nei grafiko. Čia nejuntama hierarchija, joje buvo ir labiau patyrusių, ir naujokų, jie mokėsi vieni iš kitų. Tai buvo nuolatinės, permanentinės ir amžinos studijos.
Taigi, su Miltinio palaiminimu Raimondas antrąsyk važiuoja stoti į VGIK’ą. Pradžioje praeina atrankos komisiją Vilniuje. Jį „palaimina“ Michalina Meškauskienė, stojamąjį darbą – režisūrinį scenarijų – pagiria Natanas Liubošicas. Maskvoje jo laukia naujas bendrabutis Rostokine, 20 minučių kelio pėsčiomis nuo instituto; vėl Lenino biblioteka, Tretjakovo, Puškino galerijos. Į režisūros kursą stoja per 200 žmonių, priims 30 studentų.
Laiške draugei liepos 27 d. Raimondas rašo: „Kova dėl vietos bus sunki ir įtempta. Tik su tuo skirtumu, kad ji vyks pagrindinai tarp „nacmenų“. Iš Maskvos linkę priimti kuo mažiausia, kadangi Maskvai tų „amatininkų“ užtenkamai, maskviečiai nenori važiuoti į periferiją. Bet atrodo iš tų „nekonkursinių kandidatų“ susidaro dvigubas skaičius, kurį galima priimti. Taip kad „išgaląsiu sau dantis ir...“ Sužinojau tarp kitko, kad, atrodo, man nereikėsią laikyti bendro lavinimo egzaminų.“
Rugpjūčio 3–22 d. vyko atrankos turai: filmo recenzija, rašto darbas, kolokviumai. Paskutinis kolokviumas vyko su kursą renkančiu Grigorijumi Rošaliu. Jis į Vabalą kreipėsi padeklamuodamas pirmąsias Adomo Mickevičiaus „Gražinos“ eilutes lietuviškai, deja, Vabalas negalėjo pratęsti. Jiedu kalbėjosi apie detalės svarbą, apie Sergejaus Jutkevičiaus „Otelą“, kolokviume dalyvavusi Aleksandra Chochlova prisiminė Raimondą, stojusį į institutą 1954 metais.
Rugpjūčio 23 d. į Panevėžį skrieja telegrama: „Studentas sugrįžta 25“. Motina Vanda Vabalienė tarp sūnaus parsivežtų daiktų aptiko moters laiškus mylimam Raimondui ir supratusi, kad ji tokių ryšių savo sūnui nelinki, pakėlė baisų vėją. Raimondas buvo prislėgtas, užsisklendė tylėjimo siena ir artėjant rugsėjo 1-ajai išvažiavo į Maskvą. Negana to, jam išvykus, motina ėmėsi drastiškų žygių, kad moteris nutrauktų tuos ryšius... Raimondas su drauge dar ilgai susirašinėjo, žinoma, slapčia.
Pirmosios dienos VGIK’e – vien kino klasikos peržiūros. Paskaitų skaityti atvyksta garsusis prancūzų kino kritikas, komunistas George’as Sadoulis. Studentai mankštinasi rašydami režisūros etiudus pagal Aleksandro Puškino „Eugenijaus Onegino“, „Ruslano ir Liudmilos“ ištraukas. Vyksta daugybė paskaitų – nuo 9.30 iki 21.30 su valanda pietų pertraukos. Vaidybinio kino režisūrą dėsto Grigorijus Rošalis, Aleksandra Chochlova, Grigorijus Širokovas, operatoriaus meistriškumą – Romanas Iljinas, sovietinio kino istoriją – Josifas Dolinskis, vyksta kino aktoriaus meistriškumo, kalbos technikos, vaizduojamojo meno istorijos, užsienio literatūros istorijos, užsienio kalbos, kūno kultūros, karinio ugdymo, Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir marksizmo istorijos paskaitos. Naktimis – daržovių kroviko darbas geležinkelio stotyje. Labai anksti ryte VGIK’o studentai turi galimybę pamatyti naujausius italų kino savaitės filmus Maskvos Kino namuose. Studentams rodomi ir tie filmai, kurie nenupirkti platinimui šalies kino teatruose.
Spalio mėnesį Maskvoje apsilanko Vaclovas Blėdis, supažindina Raimondą su Aleksandru Štromu, Antano Sniečkaus augintiniu, Maskvos universiteto aspirantu teisininku, gyvenančiu Lietuvos atstovybėje ir gana laisvai gaunančiu leidimus į teatrų spektaklius. Raimondas kraustosi į kitą bendrabučio kambarį pas lietuvius Petrą Abukevičių ir Evaldą Narūną. Čia užsuka būsimieji operatoriai Anatolijus Zabolockis, Vladimiras Čiumakas ir jaunesnieji lietuviai Robertas Verba, Donatas Pečiūra. Niūrus gretimo kambario kaimynas Vasilijus Šukšinas vis tebevilki kareivio uniforma. Maskva ūžia dėl Vladimiro Dudincevo romano „Ne vien duona“, jaunimas trypia rokenrolą, iš užsienio atvežtos minkštos plokštelės su Elvis Presley’io dainomis sukasi bendrabučio šokiuose, į kuriuos suplaukia ir studijuojantys maskvėnai, užeina net Andrejus Tarkovskis.
Apie atšilimo nuotaikas Raimondas laiške rašo: „Bendrai, atrodo visur nauji vėjai – kaip Tu kad pasakoji – net pas jus. Pas mus – čia prisideda dar ir centras, ir institutas, kuriame, kaip sakoma, galima vieną kartą gyvenime padaryti tai, ką pats nori – diplominį darbą (žinoma, tai reliatyviai...) Su tais naujais vėjais labai įdomu. Ypač įdomu kalbėti su lenkais. Čia turiu tokį Romeką, su kuriuo paplepu. Na, lenkai tai visai nesiskaito su niekuo. Tu turbūt jau skaitei „Polša“, kurioje diskusija meno klausimais? Tai tik kisieliukas nuo to, kas pas juos dedasi Tarp kitko „Literatūrnoj gazietoj“ yra Ozerovo straipsnis su citatomis iš jų pasisakymų... Čia pas mus – anarchija. Kas ką nori, tas tą sako.“
Spalio 22 d. – Vengrijos sukilimas su atgarsiais visoje pokyčių ištroškusioje Sovietų imperijoje. VGIK’o mokomajame paviljone, M. Gorkio kino studijos pastate, įvyksta gedulo mitingas Vengrijos aukoms pagerbti. Valdžia išvaiko taikią demonstraciją, mitingavusius meta iš instituto ir iš komjaunimo. Lapkričio 2 d. Vilniuje – Rasose, Kaune – Vytauto prospekto kapinėse įvyksta demonstracijos. Sugrįžęs Abukevičius pasakoja, kad dalyvavę studentai persekiojami, 13 studentų pašalinami iš Vilniaus universiteto. Spalio 24 d. sovietinė armija tankais puola Budapeštą, malšina maištą, po savaitės visi supranta, kad niekas nepasikeis. Spalio 27 d. VGIK’as atsisveikina su Aleksandu Dovženka, jis pašarvotas Centriniuose literatų namuose, su javais karste, ant aukšto postamento – vaizdas tarsi iš Sergejaus Eizenšteino filmo, kaip vėliau prisiminė Raimondas.
Antrame semestre režisierių kursas buvo padalintas, dalis studentų pereina pas Levą Kulešovą ir jo žmoną Аleksandą Chochlovą, dėstytoją Anatolijų Stabilinį. Raimondui įsiminė Kulešovo prisistatymas studentams: „Esu keikūnas, todėl manęs nenervuokit“, „mėgstu kiną, dailę, knygas, automobilius ir moteris, ypač savo žmoną“... Dėstytojų atvirumą parodo ir pirmame kurse studentams paskolinti 50 rublių, kaip papildoma Kulešovų stipendija, keliaujanti iš rankų į rankas iki pat diplominių darbų. Kavos, arbatos termosai, sumuštinių krepšiai – tai studentams atnešdavo Aleksandra Chochlova rengiantis režisūros katedros peržiūroms, įskaitoms ir egzaminams. Buvo režisūros užsiėmimų ir Kulešovų namuose, tuomet apie 20 studentų ji maitino ir vaišino arbata. Raimondas tampa Levo Kulešovo pogrupio seniūnu, Ivaras Kraulītis vadovauja Georgijaus Rošalio pogrupiui.
Raimondas dalyvauja ir yra pastebimas visur. Jis – karinio ir politinio parengimo pirmūnas. Vasario 23-iąją, Sovietinės armijos dieną, jam įteikiama karinės katedros padėka. Artėjant rinkimams, jis tampa agitatoriumi, ragina Maskvos gyventojus eiti balsuoti. Bobučių, kurios sakėsi nebalsuos, kol namų valdyba nesulopys stogų ir nesutvarkys tekančių čiaupų, užsispyrimas priverčia Raimondą gąsdinti remontininkus svarbaus politinio įvykio sužlugdymo grėsme. Bobutės dėkoja ir vaišina studentą, ir tas priešrinkiminis vaišių maratonas tampa tikra atgaiva po kasdien valgykloje kertamos duonos. Instituto krepšinio komandos trenerio Petro Abukevičiaus dėka Raimondas tampa instituto rinktinės nariu. Jam ypač praverčia nemokama sportinė apranga ir avalynė. Palengvėja ir įskaitų klausimas pas Rostislavą Beliajevą, itin reiklų kūno kultūros katedros vedėją.
Pavasarį VGIK’o režisūros studentas Vytautas Dabašinskas apgina diplominį dokumentiniu filmu „Kur bėga Šešupė“ apie Černiachovskio vardo kolūkį. Jis rengiasi statyti vaidybinį filmą apie Julių Janonį.
Kovo 5 d. Raimondo 20-mečio sukaktis Maskvoje atspindėta klubo„Kliuku-kliuku“ ataskaitoje. Metraštininkas – scenaristas studentas Česlovas Valadka – rašo: „...Nunokęs Tu laukuos gėlėto Eliziejaus, Maskvoj šventi, štai, savo jubiliejų. Mes linkim tau daug daug metukų – VGIKiečių klubas – „kliuku-kliuku“!!!“ Toliau ataskaitoje pranešama: „Dovanos sukaktuvininkui buvo nedovanotinai kuklios: du kg dešros, penki šimtai gr valstybinės, skardinė dėžė nuo filmo juostos su bulvių-burokėlių vinegretu, pusė kg juodos duonos ir batonas nulaužtu galu. Vienok ir šiais daiktais mūsų sukaktuvininkas buvo taip sujaudintas, jog priimdamas juos iš mūsų rankų ir dėdamas ant stalo be perstojo šluostė savo akis rankšluosčiu. <...> Sudaužę tostą, vertikalioj padėtyj užtraukėme „Ilgiausių metų“. Po to, skalaudami dantis sudainavome visą eilę gražių dainelių, išgvildenome virtinę mus jaudinusių juokingų ir rimtų problemų. Provokacinis klausimas „Kas yra šovinizmas, kaipo toksai“ buvo praleistas pro ausis be komentarų. <...> Nežmoniško sumanumo dėka pavyko kažkur gauti akordeoną, trys klubo nariai tapo partnerėmis likusiems (mūsų klubui, kaip dera, priklauso išimtinai vyrai), sugriaudė šokių muzika. Buvo sušokta „Polka su ragučiais“, „Kaip gražu miške“ ir visa eilė kosmopolitinių šokių, neturinčių nei savo tėvynės, nei savo autorių.<...> Pabaigoje, akordeonui pritariant, klubo nariai sugiedojo „Prie tavo altoriaus“, sukaktuvininkui paklojo lovą ir pradėjo skirstytis.“ Vietoj Marijono Giedrio, kuris išvyksta praktikon, instituto lietuvių studentų klubo „Kliuku-kliuku“ prezidentu išrenkamas Raimondas Vabalas. Pareigos ne itin patrauklios – vaikščiojimai pas instituto valdžią dėl akademinių skolų, tvarkos pažeidimų...
Pavasarį Raimondas filmuoja kino novelę pagal savo scenarijų Lietuvoje, pats filmuojasi kursiokų darbuose. Laisvalaikiu ieško naujausių sovietinių pjesių Panevėžio teatrui. Maskvoje, A. Puškino muziejuje, audringus ginčus sukėlė Pablo Picasso paroda, daug atgarsių dėl Maskvoje gastroliavusio Bertolto Brechto teatro „Berliner Ensemble“ spektaklių „Galileo Galilėjus“, „Trimitai ir litaurai“, „Motušė Kuraž ir jos vaikai“. Raimondas laiške rašo: „...po Galilėjaus kaip tik pas mus atvažiavo į institutą aktoriai ir režisieriai. (Nebuvo tik vedančiųjų – Veigel ir Bušo.) Na taip, mes, kaip kinematografija, Brechtą priėmėm gerai. Čia ir mūsų didesnis linkimas prie Vakarų pasiekimų ir kažkas bendro siekimuose. Teatrai, turbūt MCHAT’as spardosi matydamas. Na, o ką jau kalbėt apie teatrinius institutus, kur moko ne „siurealizmo“, o rusiškai „sverchrealizma“. Gal tik Ochlopkovas su savo studija leidžiasi į erezijas. <...> O jūs ten ką, pragaištį norite gaut. Miltinis gal ta prasme skelbia žlugimą – išmirsit tam rūsyje tūnodami. Juk Brechto teatre aktoriai repetuoja į dieną ne daugiau penkių valandų. <...>...aš dabar labai norėčiau pabūti repeticijose. Kaip greit užsimiršta! Kažkokį refleksą turėjau išsidirbęs – tuoj kažkaip aiškiai įsivaizduoji, ko reikalautų Miltinis ir ko siektų. Ir žinai – noriu pažiūrėti iš naujo „Pavogtą laimę“, „Sukčių“ ir „Palietą taurę“ („Taurę“ dėl eiliuoto teksto). Tarp kitko, „miltinizmas“ (jei jau toks terminas gyvuoja) – gyvuoja tik tarp jo auginto kolektyvo. Man atrodo, jog ir jis pats tokiu metodu ne su mūsiškiais sunkiai gali ko atsiekti. Ypatingai kinematografijoj. Nežinau, ar aš pagaunu, ar ne (bet tai jau skirtumas didelis): ar iš visumos ir bendro pagavimo į detalizaciją (kaip man atrodo – pas Miltinį), ar iš detalių – daugiausia fizinių veiksmų, logikos atskiruose atvejuose – į visumą. Aš taip galvoju prisimindamas, kaip pas mus kuriamas charakteris – viskas iš karto neišdėstoma, čiumpama truputį, kažkokiu šeštuoju pojūčiu. Na, o kine tai taip jau viskas matematika! Žinoma, gerąja prasme – kiekvienam gabaliuke kažkas jau apibrėžto, pirmyn stumiančio.“
Liepos 20 d. – spalio 4 d. Raimondas su instituto brigada vyksta į Kazachstano plėšinius. Laiške draugei Raimondas aprašo ilgą, nuobodžią kelionę ir atvykimą ten, kur dieną 33 laipsniai šilumos ir pučia karštas vėjas, o naktį temperatūra krenta iki 5–7 laipsnių: „Pamatytum, kaip mes atrodom – sunkiais batais, kažkokiais neaiškios formos ir spalvos treningais ir prie viso to barzdoti – nesiskutam. Kaip atsiskyrėliai. Dega pečiai, kandžiojasi uodai – na, Kazachstanas.“ Apgyvendinami studentai buvusioje kalinių žeminėje, kartu darbuojasi Lichačiovo gamyklos, V. Lenino Pedagoginio instituto studentės. Vakarais – padangų laužai, dainos. Darbų įkarštyje visus ūmai išvežė pietų kryptimi, išskirstė mažesnėmis grupėmis ūkiuose. Tai galėjo nutikti ir dėl atominio sprogimo Kyštyme prie Čeliabinsko.
VGIK’as „plėšinių didvyrius“ pagerbė iškilmingu vakaru. Būrio vadui Raimondui Vabalui įteikė medalį. Visi didvyriai gavo atostogų, tad Raimondas išskuba į Panevėžį.
Grįždamas iš Panevėžio į Maskvą per Daugpilį, stoties restorane Raimondas atkreipė dėmesį į lūkuriuojančią moterį. Ji buvo labai panaši į tetą Eleną Vabalaitę, bet ne – negali būti. O tai buvo ji, kaip paaiškėjo apsikeitus laiškais su namiškiais. Elena sugrįžo iš Sibiro ir apsistojo pas Vandą Panevėžyje. Eduardas, baigęs vidurinę sidabro medaliu, studijuoja Kauno pedagoginiame institute pirmame kurse.
Raimondas Maskvoje nebyliam kursiniam darbui siūlo Kazimierzo Brandyso novelę „Berniukas iš traukinio“. Novelė buvo rasta prenumeruojamame žurnale „Polša“. Levas Kulešovas tvirtina temą, rašomas režisūrinis scenarijus, daromi fotobandymai, surandamas tinkamas berniukas.
Liudvigos Zakrževskajos knygoje „Raimondas Vabalas“ yra Aleksandros Chochlovos prisiminimai apie vieną savo mylimiausių studentų: „Jis buvo labai rimtas ir organizuotas jaunuolis, vėliau mes jį skyrėme kurso seniūnu. O su juo kartu mokėsi Alia Liapidevskaja (įžymaus lakūno duktė), Veljo Käsperas iš Estijos, Viktoras Georgijevas, Andrejus Chržanovskis, Volodia Djačenka, kiti vaikinai iš respublikų, net pora užsieniečių buvo.
Toli gražu ne kiekvienas iš karto supranta, kaip svarbu nešvaistyti studijų laiko, kai dar galima ne duoti, o imti, semti žinias. Aš jiems visą laiką sakydavau: nesėdėkite kaip paukščiukai su pražiotais snapais. Patys veržkitės į knygas. Šiuo klausimu Vabalas buvo šaunuolis.
Labai gerai prisimenu, kai trečiame kurse mes statėme B. Brechto „Galilėjų“. Vabalas vaidino Galilėjų. Pjesė yra sunki, jos esmė – dialogai, pagrindinio herojaus mintys. Aktorius, Galilėjaus vaidmens atlikėjas, privalo sugebėti mąstyti žiūrovų akivaizdoje, ir žiūrovo neapgausi retorika. Reikia mokėti mąstyti. Tai šitai jis įgyvendino. Paskutiniame veiksme jau senas ir aklas Galilėjus, pergyvenęs tragediją, klausia savo dukters: ar šiandien giedras dangus? Vabalas labai gerai paklausė, su siaubinga gėla. Apskritai jis įtikinamai suvaidino senį, o juk buvo be jokio grimo.
Dar prisimenu, kad Andrejus Chržanovskis pastatė savo paties parašytą pjesę „Vika Apolonovna“. Tai buvo komiška satyrinė fejerija, Majakovskio „Pirties“ ir „Blakės“ dvasia. Vika Apolonovna (vaidino Alia Liapidevskaja) – stambios įmonės direktorė. Ji sėdėjo ant paaukštinimo ir priiminėjo įvairius žmones, kurie jai visaip stengėsi įsiteikti. O Vabalas vaidino jos pagrindinį favoritą, melagį, kuris kalbėjo saldžius žodžius, gulėdamas prie jos kojų. Jis vaidino tikrą groteską. Jam jau tada pavykdavo pereiti iš vieno stiliaus į kitą ir jis visada jautė skirtumą, o tai retas kas sugeba.
Įsimintinas R. Vabalo ketvirto kurso etiudo „Sniegas ant eglių, sniegas ant pušų“ filmavimas pagal lenkų rašytojo Jerzy’io Szaniawskio pjesę. Joje veiksmas vyksta miškininko troboje, kuri stovi vidury sniegų užpustyto miško: dviaukštis gražus namas, su pjaustinių puošyba, su dideliais kambariais ir jaukia laiptine į antrą aukštą. Tai štai, visas dekoracijas Vabalas pastatė pats su operatoriais R. Verba ir D. Pečiūra. Man labai patiko, kaip jie savo rankomis viską puikiai įrengė.
O įdomiausia buvo juos stebėti. Štai Verba stato šviesą, jie paeina į šalį, pasigroži. Paskui perstato šviesą, vėl atsitolina pasigrožėti. Tai pirmas talento požymis – gebėjimas džiaugtis savo kūryba.“
(...)
Už bendradarbystę dėkoju Irenai Vabalienei, išsaugojusiai Raimondo Vabalo archyvą.
