Tikroji Lolita
Sue Lyon
Sue Lyon
Sue Lyon, gimusi 1946 m. liepos 10 d., simbolizuoja pokarinę baby-boom’erių kartą. Gimė ji gan toli nuo kino sostinės Vakarų pakrantėje – maždaug Klaipėdos dydžio Davenporte, Ajovos valstijoje. Dar nė metukų nesulaukusi Sue prarado tėvą ir be stabilaus gyvenimo garantijų su mama ir dvejais metais vyresniu broliu netrukus paliko gimtąjį miestą. Iš pradžių kraustėsi į Dalasą, vėliau į Los Andželą. Kai Sue buvo beveik dešimties, mamos skatinama savaitgalius leido aktorių atrankose ir neilgai trukus tapo didelės drabužių parduotuvės katalogų modeliu. 1959-aisiais, kai jai tebuvo trylika metų, gavo nedidelį vaidmenį (su tekstu!) vienoje žinomo televizijos serialo „Laiškas Loretai“ („Letter to Loreta“, 1953–1961) serijoje. Tą kelių minučių serialo epizodą, kuriame Sue tikrai nevaikiškai flirtuoja su pusamžiu mokytoju, galime vadinti lūžio tašku jos karjeroje ir gyvenime...
Šį televizinį epizodą pamatė MGM prodiuseris Jamesas B. Harrisas, prodiusavęs ne vieną didelio pasisekimo sulaukusį režisieriaus Stanley Kubricko filmą „Žmogžudystė“ („The Killing“, 1956), „Garbės keliai“ („Paths of Glory“, 1957). Harrisas ir Kubrickas tuo metu ieškojo itin jaunos aktorės pagrindiniam vaidmeniui naujam režisieriaus filmui – kontroversijų sulaukusio Vladimiro Nabokovo romano ekranizacijai. Ne paslaptis, kad Sue Lyon tikrai nebuvo pirmasis jų pasirinkimas, bet kone metus trukusios paieškos dėl įvairių priežasčių nedavė vaisių. Dažna priežastis buvo kontroversiškas knygos turinys, dėl kurio jaunų aktorių tėvai, bijodami neigiamo poveikio savo dukteriai ir jos ateičiai, nesutikdavo pasirašyti kontrakto. Galima tik spėlioti, kodėl Sue Lyon motina nedelsdama sutiko išleisti dukrą į Holivudą. Tačiau žinant, kad Lyonų šeima nepasižymėjo finansiniu stabilumu ir Sue nuo vaikystės uždirbdavo šeimai duoną fotosesijomis, galime numanyti, kad sutartyje įrašytas honoraras nugalėjo visas abejones.
1962 m. „Lolita“ tapo sensacija. Romantinėje dramoje apie suaugusio vyro ir nepilnametės meilę bei nutylimus santykius vaidino nežinoma, karjerą pradedanti nepilnametė aktorė Sue Lyon. Tuometinė spauda aukštino Kubricko autorystę, talentą bei drąsą ekranizuojant kontroversišką kūrinį, o viešoji nuomonė dar nė žodeliu neužsiminė, kad galbūt filmo turinys paslapčia kalba apie kino industrijos seksualinį ištvirkimą ir jos šulų galią. Apie tai, beje, jau ir šiandien beveik šnekame kaip apie praėjusį etapą (#metoo judėjimas palengva vėl slenka į užmarštį).
Šią Sue Lyon vaikystės Holivude temą žurnalistė Sarah Weinman sugebėjo paliesti tik 2020-aisiais, po aktorės mirties. Apie keturiolikmetės Sue lytinio gyvenimo pradžią su prodiuseriu Harrisuvgalime tik spėlioti. Aktorės draugė Michelle Phillips savo prisiminimuose liudija, kad nekaltybę Sue prarado būtent su Harrisu. Pats Harrisas 1964 m. interviu atsakydamas į klausimą apie savo jausmus aktorei teigė: „Mes neplanuojame vedybų, bet esame labai geri draugai.“ Šiandien šia tema nesutinka kalbėti nei 92-ejų sulaukęs Harrisas, nei Sue Lyon sutuoktiniai, kurie, ko gero, žinojo daugiau nei mes. Bet kuriuo atveju tėvo neturinti, mamos išstumta į rinką mergaitė buvo greitai praryta MGM kino industrijos mechanizmo.
Į mokyklą Sue eidavo rečiau nei į filmavimus, todėl ir akademiniais gabumais nepasižymėjo. Be to, aktorinė karjera prasidėjo net neprisilietus prie vaidybos kursų. Nuo pat mažumės tiek mama, tiek MGM ją „augino“ kaip būsimąją sekso bombą. Merginos pavyzdys buvo žvaigždžių olimpo viršūnėje esanti Marilyn Monroe. 1962-aisiais, neilgai trukus po Kubricko filmo premjeros, Marilyn Monroe mirė, ir kino industrijoje dirbusios Monroe tipo blondinės įgavo vilčių užimti „karalienės“ vietą. Taip seksualios, bet ne itin talentingos aktorės, kaip Barbara Payton, Jayne Mansfield, Dorothy Stratten, Barbara Londen ir kitos, sukūrė dirbtinį seksualių blondinių bumą Holivude. Ko gero, tai turėjo įtakos ir Sue Lyon karjerai. Neabejotinai tai veikė ir pačios Sue vaikiškus sapnus bei svajones nuskinti Holivudo žvaigždės žiedą.
Po „Lolitos“ sėkmės 1964 m. pasirodė tris „Oskarų“ nominacijas bei vieną laimėjimą gavęs Johno Hustono filmas „Iguanos naktis“ („The Night of the Iguana“). Šiame filme Sue vaidino su garsenybėmis Ava Gardner, Deborah Kerr ir Richardu Burtonu. Bulvarinėje spaudoje nuolat mirganti aktorė žiūrovus nustebino septyniolikos ištekėjusi už tuo metu dar nežinomo aštuoneriais metais vyresnio aktoriaus Hamptono Fancherio (vėliau jis parašė scenarijus kultiniams filmams „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ / „Likvidatorius“ („Blade Runner“, 1982) bei „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“, 2017). Tais pačiais 1964-aisiais jų vedybinis gyvenimas sugriuvo. Netrukus jai teko proga vaidinti didžiausiame ir sėkmingiausiame savo gyvenimo filme – paskutiniame legendinio režisieriaus Johno Fordo „7 moterys“ („7 Women“, 1965). Devyniolikmetės Sue honoraras, neskaičiuojant MGM kontraktinio atlyginimo, siekė rekordinius 150 tūkstančių dolerių.
1965 m. padavusios į teismą automobilio avarijos kaltininką, Lyon ir jos motina susišlavė 250 tūkstančių dolerių kompensaciją. Prie to prisidėjo dar 14 tūkstančių honoraras už jau pamirštą „Lolitą“. Jai, kaip nepilnametei, 1960 m. nebuvo sumokėtas visas sutartas atlygis. Nesunku įsivaizduoti, kad 1967-aisiais Lyon jautėsi pasiekusi Holivudo šlovės viršūnę ir dėl žvaigždės statuso ateities nebuvo ko jaudintis. Suvokdama savo populiarumą, Sue aktyviai dalyvavo 1968 m. pretendento į JAV prezidentus Eugene’o McCarthy rinkiminėje kampanijoje. Taip pat finansiškai rėmė „Synanon“ reabilitacijos centrą, vėliau tapusį itin pavojingu religiniu kultu, ir benamių globos akcijas.
Tačiau 1967-ieji jau pilnametei žvaigždei reiškė ir profesionalios karjeros kilimo pabaigą. Tais metais ji suvaidino dviejuose didelio biudžeto filmuose – „Absurdiškas žmogus“ („The Flim-Flam Man“, rež. Irvin Kershner) su George’u Scottu ir Michaelu Sarrazinu bei „Tonis Roumas“ („Tony Rome“, rež. Gordon Douglas) su Franku Sinatra.
Filme „Absurdiškas žmogus“ Sue vaidina merginą, įsimylėjusią nuo policijos bėgantį nusikaltėlį – po kelerių metų ji tai pakartos ir savo tikrame gyvenime. Beje, aktorei subrendus išryškėjo jos aktorinė nekompetencija. Minėtuose filmuose, net paprasčiausiose scenose, kur ji turi tiesiog pereiti gatvę ar pasakyti kelias dialogo eilutes, dažnai jaučiamas susikaustymas bei nenatūralumas. Negana to, Sue neretai kėlė problemų prodiuseriams, režisieriams bei kolegoms aktoriams. Neprognozuojamas, nesubrendęs charakteris, šlubuojantis profesinis lygis ir Holivude blėstantis gražuolių blondinių bumas pradėjo klibinti Sue karjerą. Jos pirmas ir vienintelis septynerių metų kontraktas su MGM ėjo į pabaigą. Neilgai trukus nusižudė jos motina, ir nuo 1969-ųjų aktorės karjera krypo link televizinių serialų bei atsitiktinių vaidmenų B kategorijos filmuose. Juose prodiuseriams labiau rūpėjo Sue vardas pradiniuose titruose bei seksualus kūnas.
Septintojo–aštuntojo dešimtmečių sandūra reiškė tam tikrų Holivudo žanrų atgimimą Europoje. Taip mažiau žinomi Amerikos aktoriai išvykdavo tęsti (ar atkurti) savo karjeros į Senąjį žemyną. Apie tai tiksliai užsimenama paskutiniame Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in Hollywood“, 2019). Leonardo DiCaprio vaidinamas Rikas Daltonas kaip blėstanti žvaigždė išvyksta į Italiją vaidinti spagečių vesternuose bei eurospy žanro komedijose. Panašiai nuo 1969-ųjų Sue, retkarčiais pasirodanti JAV televizijos serialuose, suvaidina trijuose pigiuose ispaniškuose filmuose bei vienoje JAV produkcijoje „Ivelis Nivelis“ („Evel Knievel“, rež. Marvin Chomsky, 1971). Jos chaotišką gyvenimą pasaldina vedybos su juodaodžiu fotografu Rolandu Harrisonu, su kuriuo 1971-aisiais įsivaikino keturiolikmetį sūnų, o 1972 m. susilaukė vienintelės dukters Nonos. Turint mintyje, kad Nixono prezidentavimo laikotarpiu rasinė įtampa Amerikoje tik augo, neišskiriant ir konservatyvios Holivudo industrijos, Lyon (geidžiamos stereotipinės baltaodės amerikietės) ir Harrisono romanas sukėlė didelį spaudos ažiotažą. Dėl to šeima persikėlė gyventi į Ispaniją.
Iš Ispanijoje nufilmuotų filmų – „Keturi po vienu dangumi“ („Four Rode Out“, rež. John Peyser, 1969), „Magė“ („Tarot“, rež. José María Forqué, 1973) – kiek įdomesnis „Žmogžudystė žydrame pasaulyje“ („Una gota de sangre para morir amando“, rež. Eloy de la Iglesia, 1973). Tai fantastinis kriminalas, kurio siužetas akivaizdžiai įkvėptas Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino“ („A Clockwork Orange“, 1971). Visi filmai, kuriuose nuo 1969 m. vaidino Sue Lyon, yra gana sunkiai pasiekiami, retu atveju išversti, restauruoti ir dažniausiai išlikę tik VHS kopijose (taip ir buvo išleisti). Jie byloja ir apie itin mažą biudžetą, taigi ir nedidelius aktorių honorarus.
1973-iaisiais Sue Lyon, išsiskyrusi su Harrisonu, sugrįžo į JAV, šį kartą į Denverį Kolorado valstijoje, ir įsidarbino padavėja viešbučio bare. Netoli viešbučio buvo pataisos kolonija, kurioje už kelis ginkluotus apiplėšimus kalėjo jos būsimas trečiasis vyras Gary „Cotton“ Adamsonas. Tais pačiais metais jie susituokė kolonijos prižiūrėtojų akivaizdoje. Tai primena jos herojės sprendimą minėtame filme „Absurdiškas žmogus“, bet tikrovėje santuoka su kalinčiu plėšiku buvo daug blankesnė. Paklausta, kodėl išsiskyrė, Sue Lyon teigė, kad kontroversiška santuoka sumažino jos galimybes grįžti į kino ekranus.
Galima sakyti, kad Sue Lyon santuokos tiesiogiai prisidėjo prie nevaldomai žemyn besiritančios jos karjeros, nors 1976 ir 1977 metais ji pasirodė keliuose televizijos serialuose ir net keturiuose mažo biudžeto B kategorijos filmuose. „Prakeiktas automobilis“(„Crash!“, rež. Charles Band, 1976), „Pasaulio pabaiga“ („End of the World“, rež. John Hayes, 1977) bei „Astralinis faktorius“ („The Astral Factor“, rež. John Florea, Gene Fowler jaun., Arthur C. Pierce, 1978) kažkuria prasme kartojo jos ispaniškąjį etapą. Visuose filmuose ji vaidino panašius, ne itin ryškius herojų merginų ar žmonų vaidmenis. Minėtiems filmams užmirštos žvaigždės vardas, primenantis jos šlovę „Lolitos“ laikais, gana reikšmingai pagerino jų VHS pardavimus. Apgailėtini fantastiniai, trash trileriai su sprogstančiomis mašinomis bei primityviausiais specialiaisiais efektais puikiai tiko itin teatrališkai vaidinančios blondinės įvaizdžiui.
Priešpaskutinis filmas, komedija „Kas pavogė mano mašiną?“ („Towing“, rež. Maura Smith, 1978), ko gero, yra išlikęs tik filmo prodiuserių „United International“ archyve. 1980 m. Sue Lyon sukūrė nedidelį žurnalistės vaidmenį solidžiame veiksmo trileryje „Aligatorius“ („Alligator“, rež. Lewis Teague). Tai buvo paskutinis pasirodymas ekrane. Tais pačiais metais 34-erių vieniša moteris, turinti du nepilnamečius vaikus, kurie augo ne su ja, įstojo į Los Andželo koledžą ir susirado darbą vyriškų drabužių parduotuvėje. Diagnozavus maniakinę depresiją, ji prisipažino, kad stipri depresija ją periodiškai kamavo jau nuo šešiolikos, taigi nuo „Lolitos“ premjeros. Apie neprognozuojamą elgesį bei alkoholizmą pasakojo ir jos duktė Nona, kuri vaikystėje bent du kartus per metus matydavosi su motina.
Po 1980-ųjų Sue Lyon ištekėjo ir skyrėsi dar du kartus. 1983 m. išsiuntė dukrą Noną į psichiatrinę ligoninę, taip galutinai nutraukdama bet kokius ryšius su vienintele savo atžala. Aktorė mirė 2019 m. gruodžio 26 d., negrįžtamai nusinešdama paslaptis. Jos duktė Nona Harrison Gomez dar iki motinos mirties pradėjo viešai rašyti apie traumuojančią vaikystę, vienatvę ir itin toksiškus santykius.
Sue Lyon karjerą reprezentuoja visiems gerai žinoma Kubricko „Lolita“ ir širdies formos akiniai, ryškiai matomi visuose filmo plakatuose. Jos šaltokas koketiškas veidas puošia ir garsių Holivudo režisierių, ir apverktinos meninės vertės B kategorijos filmus, kurtus JAV bei Ispanijoje. Ar tik nenusisekusio Sue Lyon gyvenimo neišpranašavo nepamirštamoji jos Lolita?
Nelemti 2020-ieji suteikė man galimybę pamatyti beveik visus aktorės filmus. Tarp jų ir didžioji klasika, restauruota bent keletą kartų įvairiais kino ar namų formatais, ir tie VHS, kurių garso ir vaizdo kokybė skaitmeninėje eroje grąžina mus į Sue Lyon karjeros nuolydžio laikus.
