Pasakiškos tikro pasaulio istorijos

Wesley Walesas Andersonas gimė 1969 m. gegužės 1 d. Teksaso valstijoje, Hjustone. Augo nekilnojamojo turto brokerės ir viešųjų ryšių specialisto šeimoje kartu su dviem broliais. Režisieriaus kūryboje daug autobiografiškumo. Kai Andersonui buvo aštuoneri, tėvai išsiskyrė. Vaikystės patirtis paliko savo įspaudą režisieriaus gyvenime ir vėliau rado vietą jo kūryboje. Antagonistiški tėvų personažai, neegzistuojančio tėvo figūra ir jos paieškos, vienišos motinos ir susiskaldžiusios šeimos yra viena svarbiausių Andersono temų, nuolat keliaujanti iš filmo į filmą, žvelgiant į šią problemą vis kitu kampu. Neretai ir pagrindiniai jo filmų personažai yra vaikai, turintys daug suaugusiųjų bruožų – tarsi sutrikdyta tradicinė šeimos dinamika būtų privertusi juos subręsti anksčiau laiko.

 

Nors Andersonas svajojo būti architektu arba rašytoju (meilė erdvės ir naratyvo magijai ateityje bus puikiai realizuota jo kine), dar vaikystėje kartu su broliais pradėjo filmuoti mėgėjiška tėvo 8 mm kamera. Baigęs mokyklą Andersonas studijavo Teksaso universitete Ostine, kur įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Studijų metais scenarijaus rašymo paskaitose jis susipažino su irgi ten studijavusiu Owenu Wilsonu – daugelio Andersono filmų aktoriumi, scenarijų bendraautoriumi ir tiesiog ištikimu bendražygiu.

 

1994 m. Wesas Andersonas sukūrė savo pirmą trumpametražį nespalvotą filmą „Raketa“ („Bottle Rocket“), kuriame vaidino Owenas Wilsonas ir jo brolis Luke’as. Prie kūrybinės komandos tada prisijungė ir operatorius Robertas Yeomanas, lydėsiantis režisierių per visus ateities filmus ir kartu ieškosiantis kūrybinių sprendimų. „Raketa“ buvo parodyta „Sundance“ kino festivalyje ir jau tada sulaukė daug teigiamų įvertinimų. Taip prasidėjo Andersono kelias į kino pasaulį. Per beveik tris dešimtmečius Andersonas iki smulkmenų ištobulino savo kūrybinę viziją ir sukūrė vienuolika filmų, kurie visi nufilmuoti ant kino juostos. Aplink save subūrė bendraminčius: be jau minėto operatoriaus, prie didžiosios dalies filmų dirbo kino dailininkas Adamas Stockhausenas, kostiumų dailininkė Milena Canonero, kompozitorius Alexandre’as Desplat ir garso takelio konsultantas Randallas Posteris. Ir net surinko tai, ką kai kurie kino tyrėjai vadina Weso Andersono trupe: Oweną ir Luke’ą Wilsonus, Billą Murray’ų, Jasoną Schwartzmaną, Tildą Swinton, Adrieną Brody, Edwardą Nortoną, Willemą Dafoe ir daugelį kitų, kurių veidai taip pat tapo savitu Andersono filmų skiriamuoju ženklu.

 

Po dvejų metų pirmas trumpametražis filmas virto ilgametraže, jau spalvota „Raketa“ („Bottle Rocket“, 1996). Filmas pasakoja apie du draugus, Antonį (Luke Wilson) ir Dignaną (Owen Wilson). Išėjusį iš psichiatrijos klinikos, kurioje savanoriškai buvo gydomas nuo nervinio išsekimo, Antonį pasitinka Dignanas su planu įvykdyti keletą smulkių apiplėšimų – tai jam padėsią sugrįžti į nusikaltėlių „šeimą“, kurioje jis jautėsi reikalingas ir suprastas. „Raketoje“ ima ryškėti Andersono dėmesys filmo koloritui, pasirenkant dvi ar tris dominuojančias, viena kitą papildančias, arba priešingai – kontrastuojančias spalvas. Šį kartą – raudoną ir žalią beveik kiekviename filmo kadre. Nuo pat pirmojo trumpametražio, Andersonas yra ir visų savo filmų scenarijų autorius (nors neretai dirba ne vienas). Ir nors stilistiškai „Raketa“ dar neprimena labiausiai žinomų Andersono darbų, filme yra svarbūs Andersono riboženkliai: nepritapimas prie šeimos, tėvo autoriteto paieškos, be to, jame vaidina broliai Wilsonai.

 

Antrojo Andersono filmo „Rašmoro koledžas“ („Rushmore“, 1998) centre – moksleivio Makso Fišerio (Jason Schwartzman) istorija. Penkiolikmetis Maksas – vienišo tėvo auginamas vidurinės klasės atstovas, patekęs į prestižinį turtingųjų koledžą. Jaunuoliui sunkiai sekasi mokslai, net gresia pašalinimas iš mokyklos, o jo galva užimta užklasine veikla ir fantastiškais projektais. Viename mokyklos renginių Maksas susipažįsta su kitų dviejų moksleivių tėvu Hermanu Blumu (Bill Murray), nepaisant savo aukšto statuso niekinančiu privilegijuotus koledžo moksleivius, ir su juo susidraugauja. Prie brolių Wilsonų prisijungę Schwartzmanas, kuriam „Rašmoro koledžas“ buvo aktorinis debiutas, ir Murray, kuriam šis filmas atvėrė kelius į vaidmenis nepriklausomame kine, tapo nuolatiniais Andersono aktoriais. Filme, kurio pagrindiniu personažu pirmą (bet ne paskutinį) kartą tapo paauglys, vėl plėtojamas nepilnų šeimų, neištikimų tėvų ir šių aplinkybių paveiktų vaikų motyvas. Kartu atsiranda Andersono filmams būdingi kameros judesiai ir pirmosios simetriško kadro kompozicijos bei mizanscenos, kurios ateityje bus ištobulintos iki menkiausių detalių.

 

„Tenenbaumų šeima“ („The Royal Tenenbaums“, 2001) greta daugelio nominacijų (tarp jų – ir „Oskarui“ už geriausią scenarijų) ir premjerų įvairiuose kino festivaliuose Andersonui atnešė ir tarptautinį pripažinimą. Filmas pasakoja apie šeimą, kurios galva – Rojalis Tenenbaumas (Gene Hackman). Dėl jo vardo atsiranda ironiškas žodžių žaismas filmo pavadinime, kur visa šeima apibūdinama kaip „karališka“ ir valdoma tėvo, nors pastarasis atkakliai bėgo nuo bet kokių tėviškų pareigų. Šeimoje auga trys gabūs vaikai – Margo, Čezas ir Ričis. Vieną dieną Rojalis vaikams praneša, kad skiriasi su jų motina Etelin (Anjelica Huston) ir palieka šeimą. Vaikai net subrendę jaučia tėvų skyrybų ir sukčiaus tėvo paliktas traumas – nuolatinis tvarkos ir saugumo stygius nulemia tai, kad tenisininkas Čezas (Ben Stiller) taip ir nenustoja bėgti nuo praeities, dėvi raudoną sportinį kostiumą, ką verčia daryti ir du savo sūnus, o įvaikinta Tenenbaumų duktė scenaristė Margo, nuolat iš Rojalio girdėjusi, kad šioje šeimoje tėra svečias, nemoka priimti kitų žmonių meilės. Tuo tarpu pabėgėlis tėvas nusprendžia, kad nori sugrįžti. Taigi, ir „Tenenbaumų šeimoje“ svarbiausia yra tėvų skyrybų ir jų elgesio įtakos vaikams tema. Kartu filmas ženklina ir tai, ką dabar atpažįstame kaip Weso Andersono estetiką. Fone skamba popmuzikos ir roko hitai, kruopščiai parinkti konsultanto Randallo Posterio, su kuriais, suprantama, užaugo pats Andersonas. Svarbiais tampa personažų kostiumai – ryškūs, dažnai turintys vintažo atspalvį. Ir vėlesniuose Andersono filmuose jie taps skiriamuoju bruožu, leisiančiu personažą priskirti tam tikrai „šeimai“, arba personažo vidinio pasaulio išraiška, kaip Čezo ir jo vaikų sportiniai kostiumai ar pasteliniai Margo drabužiai, plastikiniai plaukų segtukai (lyg naivios vaikystės simbolis) ir ilgi kailiniai, atliekantys šarvo, saugančio nuo išorinio pasaulio, funkciją. „Tenenbaumų šeimoje“ susiduriama ir su Andersono preciziškai sukurta erdve, kiek primenančia žaislinį lėlių namelį. Ši erdvė, kartu su besikartojančiais simetriškais kadrais, griežtai apribotais kameros judesiais, kostiumais (kurių dauguma taip pat atrodo kaip ne iš šio amžiaus ar net pasaulio), egzistuoja dėl vienintelio tikslo – sukurti tvarką iš chaoso, kurio netrūksta personažų gyvenime (vidiniame ir išoriniame). Taip visos dedamosios dalys, konstruojančios kone dirbtinį, nenatūralų akiai reginį, tiesiogiai atliepia personažų norui atkurti vidinę pusiausvyrą juos nuolat skaudinančiame pasaulyje.

 

„Gyvenimas po vandeniu“ („The Life Aquatic with Steve Zissou“, 2004) – dedikacija (jei ne švelni parodija) filmus kūrusiam prancūzų okeanografui ir išradėjui Jacques’ui-Yves’ui Cousteau. Stivas Zisu (Bill Murray) – taip pat laivo kapitonas, okeanografas ir dokumentinių filmų kūrėjas. Vienos ekspedicijos metu milžiniškam rykliui užpuolus jo geriausią draugą, Zisu, visai kaip „Mobio Diko“ kapitonas Ahabas, savo gyvenimą pašvenčia šio ryklio medžioklei. Netikėtai jo gyvenime (ir laive) atsiranda seniai prarastas sūnus, pilotas Edvardas (Owen Wilson) ir vieniša kūdikio besilaukianti žurnalistė Džeinė (Cate Blanchett). Susižavėjimas pastarąja aptemdys neseniai vienas kitą suradusių tėvo ir sūnaus santykius, paversdamas juos konkurentais. Čia yra ir žaislinį primenantis laivas (su žavingu visų aukštų skerspjūviu), ir tobula kadro simetrija, ir mėlyni jūrininkų kostiumai su raudonomis kepuraitėmis, visus paverčiantys iš pažiūros darnios šeimos nariais. Išskyrus moteris. Nors ne viename interviu režisierius yra užsiminęs, kad norėtų sukurti stiprų pirmaplanį moterišką personažą, Andersono kinas reprezentuoja vyrišką žvilgsnį – moterys čia nebent antraplanės (net jei gana charakteringos) veikėjos. Greta Andersonui būdingų temų ir stiliaus motyvų, „Gyvenime po vandeniu“ susiduriame su lėline animacija – įspūdingas ryklys, kaip ir kiti jūros gyvūnai, buvo sukurtas rankomis. Vėliau Andersono susidomėjimas lėlių teikiamomis galimybėmis pavirs dviem animaciniais pilnametražiais filmais.

 

„Rašmoro koledžas“, „Tenenbaumų šeima“ ir „Gyvenimas po vandeniu“ yra tarsi tėvo figūros paieškų trilogija. „Kelyje su „Dardžylingu“ („The Darjeeling Limited“, 2007) Andersonas palaidoja tėvą jau filmo pradžioje. Per Indiją važiuojančiame traukinyje sutinkame tris brolius (tai ir autobiografinė nuoroda) – Fransį (Owen Wilson), Džeką (Jason Schwartzman) ir Piterį (Adrien Brody). Po konflikto per tėvo laidotuves prieš metus jie vienas kito nė karto nematė, o dabar, suburti Fransio, vyksta ir į dvasinę savęs atradimo kelionę, ir į šeimą apleidusios, Indijos vienuolyne užsidariusios motinos paieškas. Ekscentrikų šeima (kaip ir Tenenbaumų ar Zisu) – dar viena mėgstama Andersono tema. Trys broliai vis dar naudojasi tėvo paliktais daiktais – geltono stiklo akiniais nuo saulės (kurie Piteriui trukdo aiškiai matyti) ar skustuvu. Po tėvo mirties visi trys taip ir nerado vidinės ramybės. Nerimas ir netekties skausmas Fransį pavertė tėvo analogu, įkyriai norinčiu spręsti už kitus – net tai, ką jie valgys traukinyje. Džekui nesiseka kurti santykius, o šeimos paslaptis jis išlieja grafomaniškose istorijose. Piteris taip ir neišmoko prisiimti atsakomybės – pabėgo nuo tuoj gimdyti turėsiančios žmonos. „Kelyje su „Dardžylingu“ atlieka savotišką terapijos funkciją. Nors brolių kelionė gana nenusisekusi, jie pagaliau randa jėgų atsikratyti senu tėvo bagažu, kuris tiesiogine prasme yra krūva „Louis Vuitton“ lagaminų su daiktais – ir tai dar viena švelni Andersono ironija.

 

„Šaunusis ponas Lapinas“ („Fantastic Mr. Fox“, 2009) – Roaldo Dahlo to paties pavadinimo knygos adaptacija – pasakoja apie šaunųjį poną Lapiną, jo šeimą ir bendrą gyvūnėlių kovą su trimis netoliese gyvenančiais godžiais ūkininkais. Pamokantis pasakojimas neapsieina be užsispyrėlio tėvo, dėl savo asmeninių ambicijų nevengiančio rizikuoti net ir šeimos gerove. Kompiuterinių technologijų pasaulyje Andersonas sukūrė neįprastą lėlinės animacijos ilgametražį filmą. Ne tik populiari vaikiška knyga, kuri parodoma filmo pradžioje (todėl kelia nežabotos vaiko fantazijos įspūdį), bet ir gyvūnėlių lėlės – tokios, kokiomis dauguma žaidė vaikystėje – sukuria tai, ko Andersonas savo filmais dažnai ir siekia: nostalgiją praėjusiam laikui.

 

Pagrindiniais „Mėnesienos karalystės“ („Moonrise Kingdom“, 2012) personažais vėl tampa vaikai. Dvylikametis našlaitis Semas (Jared Gilman) pabėga iš skautų stovyklos. Prie jo prisijungia bendraamžė Siuzė (Kara Hayward), kuri, nors ir turi tėvus, nesijaučia jų suprasta. Abu vaikai – keistuoliai, autsaideriai, svetimi juos supančiai aplinkai. Čia vienu simbolių tampa ir Siuzės nuolat naudojami žiūronai – ne tik kaip įrankis visus stebėti, bet ir kaip būdas atsiriboti. Filme svarbią vietą užima knygos – ne veltui Siuzė į jas pasinėrusi visa galva ir net bėgdama pasiima „išlikimo lagaminėlį“, kuriame turėtų būti degtukai ir maisto daviniai. Literatūra vaikams – dar vienas būdas pabėgti į magišką pasaulį (iš čia ir „Mėnesienos karalystės“ pavadinimas), kuriame nėra negandų, tik nuotykiai, nuoširdumas ir tyri jausmai – kaip kad pirmoji meilė. Andersonas šį kartą apverčia personažų pasaulį aukštyn kojomis – dvylikamečiai bėgliai, savo kelionėje besimokantys suprasti vienas kito blogąsias patirtis, drauge įveikia sunkumus ir užmezga brandų tarpusavio ryšį. Tuo tarpu suaugusiųjų pasaulis pilnas vienatvės, kurioje jie bando paskandinti ir savo vaikus – Siuzės tėvai vienas į kitą kreipiasi ne vardais, o pareigybėmis, vienišas skautų stovyklos vadovas savo palapinėje įrašinėja nykiausias garso juostas apie tai, kas nuveikta per dieną. Svarbus ir koloritas, ne tik sukuriantis dirbtinio pasaulio įspūdį, bet ir padedantis pasakojimui – raudonos, geltonos ir žalios spalvos, primenančios melancholišką rudenį, po truputį nyksta, o kulminacinėje scenoje visas veiksmas vyksta tamsią naktį.

 

„Viešbutis „Didysis Budapeštas“ („The Grand Budapest Hotel“, 2014) yra tas filmas, kuriame Andersonas pasiekia turbūt tobuliausios formos, o žaislinis viešbutis kontrastuoja su tamsiausiais istorijos puslapiais – ideali simetrija, rožinė pastelinė spalva slepia liūdną atsisveikinimo su senąja Europa, kurios daugiau nebebus, laišką. Filmas įkvėptas Stefano Zweigo kūrybos ir gyvenimo motyvų. Vienas pagrindinių filmo personažų, viešbučio „Didysis Budapeštas“ konsjeržas Gustavas (Ralph Fiennes), pats turi Zweigo bruožų – jis senosios Europos laisvasis intelektualas, turintis daug draugų, įpratęs keliauti po pasaulį ir su visais palaikyti gerus santykius. Filmas prasideda prologu – XX a. 7-ajame dešimtmetyje į viešbutį „Didysis Budapeštas“, esantį kažkur Europos viduryje, buvusios fiktyvios valstybės Zubrovkos teritorijoje, atvyksta rašytojas (Jude Law). Viešbutis apšiuręs ir niekuo nebeprimena gražiausių savo dienų. Čia rašytojas sutinka Zero Mustafą (F. Murray Abraham ir Toni Revolori), kuris papasakoja apie savo jaunystės metus ir stebuklingą savo tapimo viešbučio savininku istoriją. Didžioji filmo veiksmo dalis vyksta 1932-aisiais, kai dar paauglys Zero įsidarbina viešbučio pasiuntinuku ir patenka į pono Gustavo akiratį. Šis tampa jam tėvo prototipu, o violetinė uniforma tuoj jį paverčia didelės viešbučio šeimos nariu. Po nuolatinės viešbučio viešnios ir vienos iš daugelio Gustavo meilužių Madam D. (Tilda Swinton) mirties, Gustavas ir Zero patenka į kovą dėl turtuolės palikimo. Tai ir komedija, ir trileris, ir detektyvas, žinoma – Andersono stiliumi. Antrasis pasaulinis karas sugriovė senąją Europą, užvėrė sienas, kylanti nacistinė ideologija skverbiasi į rožinį filmo herojų pasaulį, ir „Viešbutyje „Didysis Budapeštas“ šis virsmas puikiai užčiuopiamas net per jo dirbtinio pasaulio grožį. Senojo amžiaus atstovas Gustavas čia nebeturi vietos ir tampa bėgliu, jo idilė griūva, o pastelines spalvas filme keičia balti ir pilki atspalviai – net ir rožinį viešbučio interjerą uždengia juodos SS vėliavos. Tam tikra prasme ponas Gustavas ir yra senoji Europa – laisva, bohemiška ir be sienų, pasmerkta išnykti.

 

Antras Andersono lėlinės animacijos filmas „Šunų sala“ („Isle of Dogs“, 2018) nukelia į netolimą ateitį, išgalvotą Megasakio miestą. Jame siaučia šunų gripas, todėl autoritariškas miesto meras nusprendžia visus šunis ištremti į Šiukšlių salą, leisdamas mieste karaliauti tik katėms. Tolimas mero giminaitis ir globotinis Ataris, palaikomas kitų jaunų aktyvistų, išsiruošia į Šiukšlių salą ieškoti savo ištremto šuns Spoto. „Šunų saloje“ japonų kultūros elementai – raižiniai, haiku (žinoma, stilizuoti) – pinasi su Vakarų kultūra. Šunys kalba nuolatinių Andersono aktorių balsais. Filme vėl veikia vaikai – kaip kovotojai už tiesą, nebijantys pasipriešinti suaugusiems, nors „andersoniškų“ temų gerokai mažiau. Andersonas remiasi realaus pasaulio paralele – nesunku suprasti, kad pasaka apie saloje įkalintus geriausius žmogaus draugus siejasi su autoritariniais režimais, jų propaganda ir neapykanta atskiroms socialinėms ar etninėms grupėms.

 

„Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulė“ („The French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun“, 2021) – dar viena Andersono dedikacija, šį kartą „The New Yorker“ žurnalui. Netikėtai mirus „Prancūzijos kronikos“ vyriausiajam redaktoriui Arturui Hoviceriui, žurnalas bus uždarytas. Leidinio darbuotojai rengia paskutinį numerį, kuriame pasirodys keturi straipsniai ir nekrologas. Andersonas išlaiko savo stilių, tačiau pasirenka naują naratyvinę struktūrą. Kaip ir paskutinį žurnalo numerį, filmą sudaro keturios atskiros istorijos. Kiekviena jų skirta žurnalistikai ir jos atstovams – nuo menininkų ir meno kritikų iki gatvės reporterių, manifestų autorių ir eseistų. Kiekvieną jų režisierius paglosto ir lengvai pašiepia (meilė ir ironija Andersono filmuose neretai greta). Pirmą kartą po trumpametražės „Raketos“ Andersonas panaudoja ir nespalvotą juostą. „Prancūzijos kronikos“ – tai ir dedikacija prancūzų Naujajai bangai.

 

Paskutiniame savo filme „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“, 2023) Andersonas sugrįžta prie šeimos istorijų – filmo centre atsiduria našlys fotografas Ogis ir keturi jo vaikai. Ogis – dar vienas infantilus Andersono kino tėvas, ieškantis būdų pabėgti nuo jam likusios atsakomybės rūpintis vaikais ir net nepajėgiantis pranešti, kad jų motina mirė. Filmas nukelia į 1955-uosius, miestelį, įsikūrusį Arizonos valstijos dykumoje, kur prieš 5 tūkstančius metų nukrito meteoritas. Asteroidų mieste kasmet rengiamas Asteroido dienos minėjimas, į kurį su savo šeimomis atvyksta jaunieji kosmoso tyrinėtojai. Idiliškas pastelinis miestelis dar kartą primena apie mėgstamiausią Andersono žaidimą – „viskas yra ne taip, kaip atrodo“. Antrasis pasaulinis karas filmo personažams jau praeityje, bet jo paliktos traumos juos vis dar persekioja (Ogis yra karo fotografas, galintis pasigirti sviedinio skeveldra pakaušyje), o dykumos horizonte iškylantys atominių bombų „grybai“ primena, kad ateitis sunkiai nuspėjama. Vaikai „Asteroidų mieste“ ir vėl protingesni (ir dažnu atveju laimingesni) už savo tėvus. Pastarieji – vieniši, praradę artimuosius, nusivylę karjera ir gyvenimo pasirinkimais. Todėl priverstinis karantinas „Asteroidų mieste“, kai filmo personažai jame uždaromi kelias papildomas dienas, suveikia kaip katalizatorius ir tampa motyvacija kurti santykius, suprasti vienas kitą (net jei tai ateivis iš kosmoso), atsiskleisti ir užpildyti vienas kito vienatvę.

 

Šiuo metu režisierius dirba prie trumpametražio filmo „The Wonderful Story of Henry Sugar“ pagal Roaldo Dahlo apsakymų rinkinį. Vėl knygos, pasakos ir jose paslėptos tikro pasaulio istorijos – kas visada domino režisierių. Šaunusis ponas Andersonas dar turės ką papasakoti apie save ir kitus.