Ironiškos šypsenos aktorė
Frances McDormand
Frances McDormand
Visą savo karjerą, trunkančią jau keturis dešimtmečius, Frances McDormand vaidino moteris, kurios patrauklios, bet retai gražios, traukiančios, bet ir spygliuotos. Jos gebėjimas taip tiksliai perteikti vidinį herojės pasaulį padarė McDormand viena originaliausių aktorių. Tokių, kurios vaidmenis renkasi pačios arba jie rašomi būtent joms. Aktorė mėgsta vaidinti marginalias moteris, bet net ir antraplanės jos herojės dažniausiai atrodo daug gyvesnės už kai kurias pirmo plano aktores ir herojes. Frances McDormand yra sakiusi, kad jei būtų pasirinkusi tik teatrą, galėjo vaidinti kanonines pagrindines veikėjas, o Holivude jos išvaizda jai kišo koją. „Buvau tai per jauna, tai per sena, tai per stora, tai per plona, tai per aukšta, tai per žema, per daug blondinė, per daug tamsi, tačiau anksčiau ar vėliau net ir Holivudui prireiks „kito“, o būti „kita“ man puikiai sekasi.“
Tačiau pastarąjį dešimtmetį Frances McDormand matoma vis dažniau. Regis, aktorė įžengė į pirmą planą tuomet, kai kitos, sulaukusios jos amžiaus, pradeda dingti iš ekranų arba nustumiamos į visiškas scenarijaus paraštes. Iki tol ji dažnai kurdavo žiūrovams ne itin patrauklių moterų gyvenimus, į kuriuos jie nenorėdavo žiūrėti pusantros ar visas dvi valandas, tačiau dabar tas moteris iš periferijos ji traukia į šviesą ir šios tampa pagrindiniu filmo varikliu. Net ir gavusi „Oskarą“ už nėščios policininkės Mardžės vaidmenį Joelio ir Ethano Coenų filme „Fargo“, McDormand teigė, kad mažai kas pastebėjo, jog Mardžei atiteko gerokai mažiau ekrano laiko nei žudikams ar nusikaltėliams vyrams. Kituose filmuose jos veikėja labiau buvusi vyrų su polinkiu į smurtą aksesuaru: štai Samo Raimi filme „Darkmenas: tamsos žmogus“ („Darkman“, 1990) ji vaidino deformuoto antiherojaus (Liam Neeson) mylimąją, o Alano Parkerio juostoje „Deganti Misisipė“ („Mississippi Burning“, 1998) – užguitą nuožmaus rasisto policininko žmoną.
Frances McDormand filmografijoje net 68 vaidmenys. Visų tikrai neįmanoma aptarti, tad apsiribosiu savo pačios atrinktais penkiais geriausiais pirmaplaniais ir penkiais antraplaniais vaidmenimis. Bet prieš tai dar šiek tiek apie pačią aktorę.
Viename retame radijo interviu aktorė prisistatė taip: „Sveiki. Mano vardas Frances Louise McDormand, anksčiau buvau žinoma kaip Cynthia Ann Smith. Gimiau Gibsone, Ilinojaus valstijoje, 1957 metais. Esu normatyvinės lyties heteroseksuali white trash amerikietė. Na, mano tėvai nebuvo white trash, tačiau mano biologinė motina – taip.“ Vos metukų Cynthią įsivaikino Noreen ir Vernonas McDormandai ir davė jai Frances vardą. Pirmąkart scenoje ji pasirodė dar keturiolikos, kai anglų kalbos mokytoja jai pasiūlė suvaidinti ledi Makbet. „Labai daug laiko praleisdavau viena, skaitydama knygas, tad tai buvo pirmas kartas, kai su publika galėjau ta literatūra pasidalyti“, – kalbėjo McDormand. Taip mokyklos spektakliuose ir prasidėjo jos vaidybinis kelias, tačiau jau tuomet Frances vaidino ne pagrindinius vaidmenis, o spalvingus personažus, tokius, kaip pati sako, kurie scenoje imdavo rėkauti ir alpti. Iš pradžių įstojo į Betanio koledžą Vakarų Virdžinijoje, kur, anot jos, išbandė viską, ko negalėjo savo religingoje šeimoje: narkotikus, seksą, visokias nešvankybes ir vežiojo savo bendrakurses į Pensilvanijos valstiją, kur šios galėjo nusipirkti kontraceptinių tablečių. O kai įgijo magistro laipsnį Jeilio dramos mokykloje, jai buvo pasiūlytas vaidmuo Joelio ir Ethano Coenų pirmame filme „Paprastas kraujas“ („Blood Simple“, 1984).
5 pirmaplaniai vaidmenys
Laukiu, kol pastips šuo, tada galėsiu nusišauti
Pirmąją vietą atiduodu HBO mini serialui „Oliv Kiteridž“ („Olive Kitteridge“, rež. Lisa Cholodenko, 2014). Kai 2009 m. romano autorė Elizabeth Strout buvo apdovanota Pulitzeriu, Frances McDormand įsigijo knygos teises, o jos draugė scenaristė Jane Anderson dvejus metus rašė scenarijų. Anot scenaristės, Frances jau tada nerimavo, ar toks moters personažas kaip Kiteridž „patemps“ visą serialą, vis siūlė palikti ją antrame plane. Tačiau Anderson nepasidavė, – atseit taip būti negali, nes romanas vadinasi „Oliv Kiteridž“. Į keturių valandų serialą sutraukti trisdešimt moters gyvenimo metų. Ją jau vargina menopauzė, tačiau ji – ne Anglijos karalienė ar senstanti roko žvaigždė. Ji – paprasta vidurinės mokyklos matematikos mokytoja Meino valstijoje. Oliv dažnai įtūžusi, nesileidžianti į kompromisus, vis kaltinanti savo vyrą, kad šis slegiančiai malonus visiems aplinkui, nusivylusi savo sūnumi, ją erzina emocionalumas ar kitokios „socialinės gėrybės“. Ji nesivaržydama riaugėja ir visiems sako tik tiesą. Ši moteris sąžininga ir rūpestinga, bet negebanti būti tokia, kokią ją nori matyti artimiausi žmonės: šiltą, sutinkančią su kompromisais, mylinčią žmoną ir motiną.
Šis serialas – tai ir pirmasis projektas, kur „save prodiusavo“ pati McDormand. Ji sakė, kad iki tol savo aktorinėje karjeroje turėjusi tik vieną galią – pasakyti „ne“. Kartu tai ir pirmasis bandymas sukurti moters istoriją, kuri būtų įvairialypė ir sudėtinga, tarytum paimta iš tikro gyvenimo. „Bandžiau perteikti ir parodyti žmonėms, kaip moterys gali reikšti savo emocijas. Tai daug lengviau padaryti kuriant pagrindinį vaidmenį, o ne antraplanį, kuris tepadėtų atsiskleisti protagonistui vyrui. Taip vaidindamos moterys labai dažnai turi verkti“, – kalbėjo aktorė. Taigi į sentimentalumą linkusiai režisierei Lisai Cholodenko teko pakovoti su McDormand, kad keliose svarbiose scenose Oliv palūžtų ir pravirktų. Režisierei pavyko ją įtikinti, kad žiūrovui turėtų būti suteikta galimybė pajusti simpatiją ir Oliv. „McDormand man net sudarė sąrašą, kurios verkimo akimirkos buvo autentiškos, o kada ji turėjusi verkti, nes taip liepiau aš“, – prisimena Cholodenko. Na, bet susitarti pavyko, o „Oliv Kiteridž“ laimėjo aštuonias „Emmy“ statulėles, kurių viena įvertinta ir Frances McDormand už geriausią moters vaidmenį. Anot pačios aktorės, jai buvo pabodę antraplaniai vaidmenys, kartu jai keista, kodėl tik literatūroje sukuriami tokie turtingi moterų portretai: jos gali būti ir chaotiškos, snarglėtis, riaugėti, tiesiog būti žmonėmis.
Jei negalima pasitikėti teisininkais ir reklamos vilkais, tai kur, po velnių, ritasi Amerika?
Po „Oliv Kiteridž“ sėkmės scenaristas ir režisierius Martinas McDonagh filmo „Trys stendai prie Ebingo, Misuryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, 2017) pagrindinės veikėjos portretą kūrė galvodamas apie Frances McDormand. Ir neapsiriko, nes aktorė atsiėmė antrą „Oskaro“ statulėlę už geriausią pirmaplanį vaidmenį. Šįkart ji vaidina Mildred, kurios duktė buvo išprievartauta ir nužudyta, tad vienintelis jos gyvenimo tikslas – neduoti ramybės vietiniam policijos komisariatui, kad šis pagaliau imtųsi tirti bylą. Mildred – komplikuotas personažas: ji karštakošė, neieškanti žodžio ar keiksmažodžio kišenėje, įsiutusi, negailestinga, o liūdesys neapleidžia jos veido iki filmo pabaigos. Jos vienintelė apranga – automobilių mechaniko kombinezonas, ji pasirengusi padegti visą pasaulį, jei teisingumas nebus įvykdytas.
Nors išvardyti Mildred bruožai gali bauginti, McDormand ją kuria neįtikėtinai ramiu veidu, vaikšto visada pasitempusi, veikiau ne vaikšto, o užtikrintai žingsniuoja. Pati aktorė sakė tarsi vaidinusi vyrą: „Savo heroję kūriau taip, lyg ji būtų nužengusi iš Johno Wayne’o ar Johno Fordo filmų. Tokie personažai gali atsirasti iš niekur, nereikia per daug aiškinti jų priešistorės, įrodinėti, kodėl jie tokie, tiesiog susitaikai su tuo, kad tokie yra.“ McDonagh pritarė aktorei, kad abu labai simpatizavę Mildred personažui, tačiau nenorėję daryti nieko, kad žiūrovas ją pamiltų labiau: „Nusprendėme nerodyti neva moteriškų savybių, kai prasimuša motiniškas elgesys ar rūpestis. Sutarėme, kad šįkart kursime kitokį personažą.“ Ir iš tiesų Mildred kitokia moteris, nei esame pratę matyti kine: jos kančia nesusentimentalinta, kartu niekas nenurodo į tai, kad ji buvo gera motina. Ji ekrane ne tam, kad teiktų vujeristinį malonumą ar kažko pamokytų, ji tiesiog svaido į pasaulį Molotovo kokteilius.
Žinai, gyvenimas gali pasiūlyti daug daugiau nei saują pinigų... Juk štai esi čia, o diena graži...
Turbūt Frances McDormand per 1997 m. „Oskarų“ ceremoniją nesitikėjo, kad bus apdovanota kaip geriausia pirmo plano aktorė, juolab kad konkurentės buvo neprastos: Brenda Blethyn už vaidmenį Mike’o Leigh filme „Paslaptys ir melagystės“, Diane Keaton „Marvino kambaryje“ (rež. Jerry Zaks), Kristin Scott Thomas („Anglas ligonis“, rež. Anthony Minghella) ar Emily Watson („Prieš bangas“, rež. Lars von Trier). Tačiau būtent Mardžės vaidmuo Coenų filme „Fargo“ jai pelnė pirmąjį „Oskarą“. Akivaizdu, kodėl žmonėms patiko ir filmas, ir jo herojė: tai istorija apie žmogžudystę, šantažą, pagrobimą, melą, neištikimybę ir amoralumą. Tačiau kartu siužetas komiškas ir šiltas, o jį tokį padaro McDormand suvaidinta policininkė Mardžė Gunderson. Ji, jau greitai gimdysianti, bandanti išsiaiškinti baisius nusikaltimus mažame miestelyje ir išsaugoti šaltą protą, tampa emociniu ir moraliniu filmo sraigteliu, juk jos miestelio žmonės nepratę prie didmiesčiams būdingos korupcijos ir kitokios bjaurasties. Mardžė nedaugžodžiauja, kalba labai paprastai, bet turi gudrių dedukcijos galių, padedančių atskleisti nusikaltimą, tačiau ne nusikaltėlių motyvą. Anot McDormand, vaidmeniui ji per daug nesiruošė, kliovėsi intuicija, tačiau aktorei pavyko sukurti vidinį savo herojės pasaulį, kurį sunku apibūdinti žodžiais: ji paprasta, bet tikrai ne naivi, ji tiria baisiausias žmogžudystes, bet negali suvokti, kodėl žmonės daro blogus dalykus.
Šįkart Coenai Mardžės vaidmenį rašė specialiai Frances McDormand, kuri net juokavo dvylika metų miegojusi su režisieriumi, kol gavo darbą. Šis jos vaidmuo irgi visai ne glamūrinis, bet aktorė viename interviu sakė niekad tokių ir nekūrusi, išskyrus Samo Raimi filme „Darkmenas: tamsos žmogus“. Deja, ji mananti, kad šis vaidmuo jai nepavyko ir atrodė baisiai nuobodus. „Mardžė mane išlaisvino, man labai patiko, kaip ji atrodo, nes man patinka, kaip atrodau aš pati“, – juokavo aktorė. Coenai taip pat gyrė Frances už nuoširdumą, neleidusį vaidmeniui tapti autoparodija. Taigi, atsisakydama policininko įvaizdžio klišių, trijulė sukūrė pilnakrauję asmenybę, kurios kelios trumpos frazės net tapo kultinėmis.
Holivude mane tiesiog išjuoktų: mažos krūtys, didelis užpakalis ir dar tas pilvas, krypuojantis prieš mane kaip persisukęs pirkinių vežimėlio ratas...
Frances McDormand suvaidinta sporto klubo trenerė Linda Litzkė Coenų filme „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“, 2008) tiesiog apsėsta savo kūno patobulinimo ir padarys viską, kad gautų pinigų korekcinėms operacijoms. Taip aktorė ir Coenai ironiškai pamerkia žiūrovui akį, bet tai ir akmenukas į Holivudo grožio industrijos daržą. Scenarijų režisieriai rašė konkretiems aktoriams: ir tiems, kurie jau ne kartą vaidino jų filmuose, ir naujiems, pavyzdžiui, Bradui Pittui. Regis, filme linksminosi visi: ir režisieriai, kurie prašė aktorių atskleisti savo bukąsias savybes, ir patys aktoriai. Taigi tai istorija apie vidutinio amžiaus žmones, kuriuos kamuoja krizės: profesinės, asmeninės, seksualinės. McDormand suvaidinta Linda nuolat išpūstomis akimis vis kartoja tą pačią frazę „bandau save išrasti iš naujo“, ir niekas jos neįtikins, kad plastinės operacijos nepadės jai sutikti turtingesnio vyro internetinių pažinčių portaluose. O kai darbdavys jai pasako, kad daugumai vyrų ji patinka tokia, kokia yra, Linda atšauna – nebent visiškiems nevykėliams.
Tai dar vienas Coenų filmas, kurio siužeto varikliu tampa virtinė nesusipratimų. Štai Linda gauna kompiuterio diską su buvusio CŽV agento, pikto alkoholiko Osborno Kokso (John Malkovich) memuarais. Šio žmona (Tilda Swinton) užmezgusi romaną su federaliniu agentu Lotario (George Clooney). Linda, padedama kolegos Čado (Brad Pitt), nusprendžia memuarus išmainyti į pinigus – jos užsibrėžtam tikslui nesutrukdys nei moralė, nei patriotizmas. Įdomu ir tai, kad McDormand šukuosena turėjo ir politinę potekstę: taip šukavosi Linda Tripp, sukėlusi skandalą, kai paviešino Billo Clintono ir Monikos Lewinsky įrašus.
Keista, kai skatinate žmones pakloti visas gyvenimo santaupas, įsiskolinti, kad nusipirktų būstą, kurio negali sau leisti
2017 m. pasirodė Jessicos Bruder knyga „Klajoklių žemė: kaip išgyventi Amerikoje XXI amžiuje“ („Nomadland: Surviving in the Amerika in the 21st Century“). Joje pasakojama apie finansinių sunkumų paveiktus senyvo amžiaus amerikiečius, kurie nusprendžia gyventi „ant ratų“, t. y. savo automobiliuose, ir keliauti po visą Ameriką, neprisirišdami prie vienos vietos. Taigi kinų kilmės režisierė Chloé Zhao nusprendė pagal negrožinę knygą sukurti išgalvotą istoriją ir pavadino savo filmą „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, 2020), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Frances Mcdormand, įkūnijusi į septintą dešimtį kopiančią našlę Fern, praradusią ne tik vyrą, darbą, bet ir savo gimtąjį kalnakasių miestelį, virtusį vaiduokliu.
Anot Zhao, jei ne McDormand, filmas apskritai nebūtų pasirodęs, tačiau aktorė norėjo įkūnyti ne knygoje aprašytą realią klajoklę, o, kaip pati sakė, suvaidinti savo alter ego Fern – tokio personažo knygoje net nebuvo. Taigi, norint šį kelio filmą paversti fikciniu pasakojimu, reikėjo atspirties taško. Arba personažo. Juo tapo McDormand įkūnyta Fern – atidi kitų klajoklių klausytoja ir stebėtoja. Ir, pasak režisierės, ji negalinti įsivaizduoti kitos aktorės, kuri taip stipriai įsijaustų į kitų istorijas – užtenka vien gilaus ir mąslaus Frances žvilgsnio, nukreipto į pasakotoją.
Nors filmas ir gavo du „Auksinius gaublius“ iš keturių nominacijų bei Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ (o kur dar būsimi „Oskarai“), stipriu jo tikrai nepavadinsi. Turbūt didžiausia šio filmo stiprybė – Frances McDormand, jaunos režisierės sentimentalumui suteikusi gyvenimiškos brandos, įrašytos jos raukšlėse ir pavargusiame veide bei giliame žvilgsnyje. Įdomu ir tai, kad dar būdama keturiasdešimties savo vyrui Joeliui McCoenui (taip ji vadina jų tandemą) pažadėjo, kad sulaukusi 65-erių pasikeis savo vardą į Fern, leisis į kelionę kemperiu, pradės rūkyti „Lucky Strikes“ ir gerti „Wild Turkey“ burboną. Dabar Frances 63-eji ir, anot jos, skonis tapo rafinuotesnis, tad burboną pakeis į „Casamigos“ tekilą.
5 antraplaniai vaidmenys
Kartą Martis nuvedė mane pas psichiatrą, kad apsiraminčiau. Tas jam pasakė, kad nėra bendravęs su sveikesniu žmogumi. Martis jį atleido...
Ši citata iš pirmo Coenų filmo „Paprastas kraujas“ („Blood Simple“, 1984). Tai noir žanro, turinčio ir B klasės kino elementų, juosta. Jau šiame kūrinyje akivaizdus Coenų braižas, kai siužetą padeda vystyti virtinė nesusipratimų. Filmas buvo pirmas ne tik režisieriams Coenams, bet ir aktorei Frances McDormand. Anot Frances, filmavimo aikštelėje ji atsidūrė gana kurioziškai: vaidmuo iš pradžių buvo pasiūlytas Holly Hunter, tačiau ši, pasirašiusi pusės metų sutartį su Brodvėjaus teatru, pasiūlė „dviem keistuoliams“ pabandyti McDormand (abi tuomet buvo atsikrausčiusios į Niujorką ir bepradedančios aktorinę karjerą). Per pirmą atranką Coenams Frances patiko, tačiau jie paprašė susitikti dar kartą tą pačią dieną. Ši atsakė negalinti, mat jos tuometis vaikinas gavo epizodinį vaidmenį muilo operoje, tad ji norinti išgirsti, kaip jis ištaria tas savo dvi eilutes. Kiek vėliau Joelis jai prisipažino, kad iš dalies vaidmenį ji gavo dėl to, jog nepasirodė pernelyg desperatiška. Nuo tada Frances vadovavosi dviem taisyklėmis: per pirmą susitikimą su režisieriumi nebūk per daug mandagi ir visada turėk kitų planų.
Tik neseniai duodama interviu McDormand pajuokavo, kad tuomet patys Coenai dar nelabai suprato, kokia gali būti moteris, tad jos suvaidinta Ebi buvo kiek karikatūriška ir tikrai ne trimatė, o ir ji tuo metu dar nebuvo galutinai susiformavusi. Po filmo premjeros vienas studijų draugas jai parašė, kad susižavėjo jos sprendimu beveik visą filmą išlaikyti tą pačią veido išraišką – klausiamą žvilgsnį ir vos pravirą burną. McDormand pusiau rimtai, pusiau juokais pasakoja, kad tai nebuvo joks pasirinkimas – ji tiesiog paniškai bijojusi, kad atrodys per daug teatrališka, tad ta sutrikusi veido išraiška buvo natūrali. Be to, ją baugino ir tai, kad Coenų duetas tuomet apskritai nesuvokė, kaip dirbti su aktoriais... Tačiau galiausiai priduria, kad visi aktoriai, vaidinę Coenų filmuose, buvo sugadinti visam gyvenimui, nes broliai iškėlė tokią aukštą kartelę, jog šie aktoriai tokios pat reikalauja iš kitų režisierių. Tuomet užsimezgė Frances ir Joelio meilė, virtusi santuoka, trunkančia iki šiol. Kaip prisimena aktorė, jiems abiem tai buvo pirmas kartas to, ką norėjo daryti visą gyvenimą: vienam – režisuoti, kitai – vaidinti kine. Kartu neslepia, kad Joelis ją pavergė savo literatūriniu išprusimu ir jau tuomet jie iki išnaktų kalbėdavosi apie knygas.
Taigi, spėju, mes išsiskiriame su savo sutuoktiniais, tada susituokiame ir susilaukiame šio kūdikio? Paprasta...
Puikų humoro jausmą turinčiai McDormand labai tinka intelektualių moterų vaidmenys. Vienas tokių – Curtiso Hansono „Vunderkindai“ („Wonder Boys“, 2000). Čia ji vaidina vieno Pensilvanijos universiteto dekanę, užmezgusią romaną su literatūros profesoriumi Greidžiu (Michael Douglas), jau septynerius metus rašančiu savo antrąją knygą. Regis, aktorė jaučiasi lyg žuvis vandeny: jos herojės Saros veido neapleidžia ironiška šypsena, sakomos frazės galėtų būti rėminamos ant sienos, kartu Sara tiesiogine žodžio prasme prilaiko savo meilužį Greidį, kad šis eilinį kartą nenualptų. Nors McDormand buvo skirtas tik antraplanis vaidmuo, be jos filmo siužetas galėjo tapti ganėtinai banalus. Deja, tąkart visi laurai teko Michaelui Douglasui, bet reikia pripažinti, kad jo veikėjas be meilužės Saros atrodytų kaip sentimentalus, vidurio amžiaus krizės kamuojamas neįvertintas genijus.
Aš tiesiog pavargau, jaučiu, kad manęs nebedomina, kaip toliau klostysis mano nuostabusis gyvenimas...
Regis, filmas, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Jennifer Aniston, – tikrai ne Frances McDormand stiliaus. Tačiau ir tokioje romantinėje komedijoje ji gali nustebinti ir net būti apdovanota už antraplanį vaidmenį. O filmas, apie kurį čia kalbu, tai Nicole Holofcener „Pasitikėk draugais“ („Friends with Money“, 2006). Jame pasakojama apie Los Andžele gyvenančias turtingas drauges, net nebeprisimenančias, kada tokios tapo. Viena jų – namų šeimininkė, gyvenanti iš šeimos paramos fondo, kita – scenarijų televizijai autorė, tik Aniston veikėja – balta varna, rūkanti žolę, netekėjusi ir tvarkanti kitų namus. Tačiau įdomiausia stebėti Frances McDormand Džeinę ir jos vyrą Aroną (Simon McBurney). Ji – dizainerė, kurianti „gėdingai per brangius“ laisvus drabužius moterims, o visos draugės įsitikinusios, kad jautrios sielos jos vyras – gėjus. Tačiau jie puikiai sugyvena, išskyrus tuos momentus, kai Džeinė nenori plauti galvos, nes ir geriausi šampūnai nieko verti, o kur dar pasidaryti šukuoseną – tik pinigų švaistymas. Aronas Džeinei nusileis visada, mat ši – tikra teisybės ieškotoja: ir automobilių aikštelėje, ir parduotuvės eilėje gąsdinanti aplinkinius tiesmukais ir „nekorektiškais“ išpuoliais. Perskaičius nemažai interviu su pačia aktore, susidarė įspūdis, kad ji vaidino pačią save.
Ei, aš ne šiaip sau motinėlė su chalatu, jis nepasirengęs jūsų susikompromitavusių vertybių pasauliui ir susitraukusioms smegenų ląstelėms...
Ne veltui filmo „Per žingsnį nuo šlovės“ („Almost Famous“, rež. Cameron Crowe, 2000) pagrindinis veikėjas Viljamas (Patrick Fugit) ne pagal amžių subrendęs – juk jo išmintingą motiną Eleinę vaidina Frances McDormand. Jos filme ne tiek ir daug, tačiau pankrokišką jaunimo pasaulį, garsių grupių turnė, kuriose dalyvauja jos sūnus, stebintis nesibaigiančius vakarėlius ir tuštybių mugę bei rengiantis tekstus prestižiniam žurnalui „Rolling Stones“, ji vis pabarsto gyvenimo druska, numuša nuo beprotišku greičiu lekiančio jaunatviško traukinio bėgių. Filmas – pusiau autobiografinis, nes McDormand personažo prototipas – režisieriaus motina. Frances iš pradžių vengė imtis motinos vaidmens, juk ir pati yra motina, tačiau jai patiko, kad Eleinė – ne „kliedinti beprotė“, o be galo išmintinga moteris.
Kartais Dievas išrauna sparnus net savo drugeliams...
Bruce’o Beresfrodo „Kelias į rojų“ („Paradise Road“, 1997) pasirodė praėjus metams po „Fargo“ ir Frances McDormand išgarsėjimo. Po „Fargo“ aktorė nusprendė kiek pasitraukti į šešėlį, nes pernelyg vargino žiniasklaidos dėmesys. Tačiau sukūrė epizodinį vaidmenį apsupta tikrų žvaigždžių: Glenn Close, Pauline Collins, dar tik pradedančios Cate Blanchett ir kitų. Minimoje juostoje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo metais japonų į nelaisvę paimtas moteris, įkalintas lageryje Sumatros saloje. Čia nekaip sugyvena kalinių bričių ir olandžių bendruomenės, o jų gyvenimą stebi atsiskyrusi ir į draugystes nesileidžianti žydų kilmės McDormand veikėja daktarė Verstak. Ji nuolat rūko ir geria viskį, bet neaiškiomis aplinkybėmis iš japonų kariškių gauna kalinėms vaistų. Palyginti su Mardžės vaidmeniu „Fargo“, McDormand atrodo visiškai kitokia: jos veide – nė lašo naivumo ar tikėjimo gera žmonių prigimtimi. Kartu suprantama, kodėl toks mažas jos vaidmuo išsiskiria iš visų šių aktorių angeliškais veidais – jos herojė ir yra „kita“. Lagerio aukos tikėjo, kad ji iš tikrųjų gydytoja, tačiau filmo pabaigoje Blanchett veikėjai paklausus, ar ji tikrai daktarė, prasimuš ir McDormand, ir jos veikėjos ironiška šypsenėlė: „Filoso jos daktarė...“
Regis, ši ironiška McDormand šypsena prasimuša vaidinant net ir rimčiausius vaidmenis. Su amžiumi ji vis akivaizdesnė. Kaip pripažįsta pati Frances, atsiranda ir visiškas pasitikėjimas savo kūnu. Ji niekad nesidažo, nebent to reikalauja darbas, jos drabužiai kokybiški, tačiau turi būti patogūs ir praktiški. Ji vengia spaudos konferencijų, to atsisakė jau po „Fargo“ ir vėl pradėjo kalbėti su žiniasklaida tik po antrojo „Oskaro“. Tad nusisamdė atstovą spaudai tik tam, kad šis mandagiai pasiūlytų „atsiknisti“. O ir senti jai patinka, nes nebereikia vaidinti – gyvenimas ir taip įrašytas veido raukšlėse.
Dabar ji daug laiko praleidžia su moterų avangardinio teatro trupe „The Wooster Group“, prie kurios prisijungė 1999 metais. Po vieno pasirodymo Paryžiaus Pompidou centre McDormand „The New York Times Magazine“ žurnalistei pasakojo, kad šios trupės pamatas – menopauzę išgyvenusios moterys, seksualiai nebepastebimos nei vyrų, nei moterų, tačiau įgavusios galią daryti tai, ką nori. McDormand net teigė norinti mirti scenoje, vaidindama su jomis. Arba bent jau taip pamanė, gerdama su draugėmis vienoje iš Paryžiaus kavinių.
