Matinės erdvės
Aleksas Kazanavičius
Aleksas Kazanavičius
Kamera pradeda fiksuoti veiksmą ir aktorius pajuda. Jis eina per svetimus kiemus. Žingsniai greitėja. Gatvelėmis, atviromis laiptinėmis, koridoriais, kiemais, garažais, vėl gatvėmis. Kamera seka paskui aktorių, kuris dabar jau personažas Andrius Gluosnis. Rodos, jis žino, kur eina. Triukšmas neleidžia jam sustoti. Nors, tiesą pasakius, nežinia, ar jam sustoti neleidžia tas triukšmas, ar baimė. Jis eina, kol atsiduria veiksmo centre. Pagrindinėje filmo scenoje, kurią režisieriaus Jurgio Matulevičiaus „Izaoke“ filmuoja režisierius Gediminas Gutauskas (Dainius Gavenonis).
Užbėgdamas už akių kino kamerai, Matulevičiaus „Izaokas“ prasideda lyg teatrinis etiudas. Norėdamas atskirti filme filmuojamo filmo ir paties „Izaoko“ planus, Matulevičius įjungia kamerą sekunde anksčiau, nei prasideda pats filmavimas. Čia aktorius laukia, kol prasidės veiksmas. Mes matome veiksmo laukimą ir veiksmo pradžią kaip atskirus elementus. Matome tai, ko kine įprastai nesimato ar neturi matytis. Taip yra todėl, kad akis nesileistų apgaunama, kad tą sekundę, kol laukiama pradžios, fiksuojantis žvilgsnis nepatikėtų režisūra, kuri priklauso ne Matulevičiui, o Gavenonio Gutauskui.
Filme remiamasi Antano Škėmos apysaka „Izaokas“, tačiau scenarijaus autoriai (Jurgis Matulevičius, Saulė Bliuvaitė, Nerijus Milerius) nekuria ekranizacijos. Matulevičiaus filme pasirodo ir pats Škėma, ir jo apysaka, tapusi čia ir priemone, ir aplinkybe. Į Lietuvą grįžęs kino režisierius Gediminas Gutauskas kuria filmą apie 1941 m. „Lietūkio“ garažo žudynes ir jose nužudytą Izaoką. Apysaką „Izaokas“ Gutauskas pasisavino iš žuvusio savo bičiulio Antano Škėmos, nė nežinodamas, jog ši istorija glaudžiai susijusi su jo geru bičiuliu Andriumi Gluosniu, kuris 1941 m. išties nužudė žydą Izaoką. Filmuodamas Škėmos apysakos įvykius, Gutauskas verčia Andrių Gluosnį prisiminti istoriją, kuri jį veda link beprotybės.
Pats Škėma „Izaoką“ įteikė Vytautui Kavoliui per 1961-ųjų „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, iš kurio grįždamas žuvo autoavarijoje. Galbūt šis aklas sutapimas paskatino Matulevičių ne tiesiog ekranizuoti „Izaoką“, o toliau plėtoti jį kaip detektyvą? Nors Matulevičius į savo filmą įtraukia ne tik Škėmos kūrinį, bet ir patį Škėmą, režisierius atsisako spėlioti, „o kas, jeigu?..“. Juk pats Škėma ir galėjo būti tuo Izaoko šešėlio persekiojamu personažu. Juk priklausė Lietuvos aktyvistų frontui, buvo 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, o vėliau pasitraukė į Vokietiją, paskui – į Ameriką. Ir galbūt kankinamas kaltės jausmo visa tai perkėlė į „Izaoką“.
Iš vidaus
Andrius Gluosnis – psichologiškai sutrūkinėjęs personažas. Nors šis „prastų nervų“1 Gluosnis toks ir Antano Škėmos apysakoje, filme dar stipriau nei tekste jaučiamas Gluosnio nestabilumas. Gluosnio kaltės istoriją Škėma sudeda į užrašus – asmeninį pasakojimą, prisipažinimą, o gal liudijimus iš psichiatrijos ligoninės. Čia Gluosnis tarsi neturi išorės, nes skaitytojas yra personažo viduje. Pakrikęs Kazanavičiaus Gluosnis Matulevičiaus filme visų pirma turi išorinį gyvenimą, t. y., priešingai nei Škėmos apysakoje, egzistuoja savo kasdienybėje, savo rutinoje, kurią galima sutrikdyti. Jis turi darbą, namus, kuriuose gyvena kartu su Elena (Severija Janušauskaitė).
Išorė čia sukuria ir personažą, ir personažo aplinką. Nuo pat pirmų Gluosnio kasdienybės scenų galima pastebėti, koks jis įsitempęs, susierzinęs, lengvai išsigąstantis. Regis, kad Gluosnis ir pats savęs nesupranta, kad tik stengiasi būti susigalvotu savo įvaizdžiu. Imituoti supratingą ir rimtą vyrą, teisingą žmogų, patikimą darbuotoją. Kad Gluosnio mėginimas būti šiurkščiam, tvirtam, nepažeidžiamam slepia jo vidines nuoskaudas ar baimes. Čia Kazanavičiui reikia sukurti personažą, kuris vaidina sau pačiam. Koks jis iš tikrųjų, ima aiškėti sparčiai vystantis filmo veiksmui, kai Gluosnis akimirksniu išyra likdamas gležnu ir pažeidžiamu žmogumi. Gluosnio užrašai, dominuojantys Škėmos apysakoje, filme ryškėja stiprių įvykių fone, kai šis jau turi medžiagos savirefleksijai. Skleidžiantis „Lietūkio“ žudynių aplinkybėms bei NKVD atnaujinus žudynių bylą, ima aštrėti nutildyti Gluosnio prisiminimai.
Kazanavičiaus Gluosnis ardo save palaipsniui, vis stiprėjant praeities atminčiai, vis dažniau aplankant su ja susijusiems vaizdiniams. Čia emocinė personažo atmintis kaip trauminis prisiminimas ima formuoti Gluosnio jauseną.
Kitaip tariant, paties personažo emocinė atmintis pasitarnauja personažo formavimuisi. Į išorę prasiveržiantis kaltės jausmas gniaužia Gluosnio dabartį, ryškėja personažo baikštumas, nepasitikėjimas savimi, išreiškiamas vizualine kino kalba. Gluosnis regi Izaoką (Dainius Kazlauskas), jį ištinka epilepsijos priepuolis, nuolat persekioja nerimas, kankina paranoja. Kazanavičiaus Gluosnis, lyg nuo kalno paleistas sniego gniužulas, risdamasis žemyn vis didėja, o atsitrenkęs į papėdėje esantį akmenį tuoj pat subyra. Tiesa, Gluosnis pasiduoda estetiškai – Izaoko kraujo klane. O gal visai pakrikusio Andriaus Gluosnio tiesiog nebematome, nes gydytojai neįleidžia Elenos į jo palatą.
Nemažiau intensyvus ir Kazanavičiaus Feliksas Gruodis režisieriaus Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“. Čia jis toks, kaip ir „Izaoko“ pradžioje, – sekundę paskubančio kadro personažas. Geografas Feliksas Gruodis, numanydamas Lietuvos ateitį, sugalvoja idealų planą – perkelti Lietuvos valstybę į Afriką, nes tokioje nepalankioje geografinėje padėtyje esančios Lietuvos ilgai išsaugoti nepavyks. Gruodis atkakliai siekia savo idėjos, nepaisydamas kreivų artimųjų žvilgsnių ar pašaipių kolegų replikų. Nepasitikėjimą keliantis Feliksas Gruodis nė sykio nesudvejoja, jo pasiryžimas, nors niekam nereikalingas, skatina personažo vidinį judėjimą. Filmo ritmą diktuojantys aplinkybių impulsai lemia ir vidinius personažo veiksmus, kiekvienas pasikėsinimas ar įsiveržimas į Lietuvą numato tolesnį Gruodžio veiksmų planą arba to plano griūtį. Lenktyniaudamas su laiku, Gruodis ieško užtarimo ir paramos savo idėjai. Rodos, jog pats personažas čia kuria savo veikimo aplinkybes. Kita vertus, jis neturi tiesioginės įtakos Lietuvoje susiklosčiusiai situacijai. Gruodis lieka toli nuo įvykių centro. Netgi Ministras pirmininkas, tapęs Gruodžio plano šalininku, nutolsta nuo šalies galios šaltinio, nes praranda savo pareigas. Toks naivus, o kartu ir labai slogus Felikso Gruodžio mėginimas išgelbėti Lietuvą reikalauja itin daug aktoriaus pastangų sukurti vizionierių geografą. Gruodžio personažą pripildydamas racionalumo Kazanavičius apmąsto ir tai, kaip jis, viena vertus, sunkiai (su žmona, jos motina), kita vertus, jautriai (su Ministru pirmininku) susigaudo žmogiškuose santykiuose. Tokį karikatūrišką mokslininko įvaizdį Kazanavičius paslepia po nuolat skubančiu – sekundę kadre netelpančiu – personažu.
„Nova Lituania“ savo nostalgija bei ironija nutolsta nuo „Izaoką“ šešėliais lydinčio nerimo, tačiau Kazanavičiaus vaidmuo, rodos, atsiranda iš tos pačios nuotaikos. Gluosnio vienatvė „Izaoke“ primena Gruodžio vienišumą, Gluosnio nemokėjimas pabėgti nuo savo kaltės artimas Gruodžio nemokėjimui save suprasti. Iš nemokėjimo, iš užmaršties, iš mėginimo paneigti istoriją ar kaltę ir Kazanavičiaus Andrius Gluosnis, ir jo kuriamas Feliksas Gruodis randa tą siaurą plyšelį, pro kurį prasiskverbia šviesa, apšviečianti juostą ir sumažinanti atstumą tarp personažo ir aktoriaus. Bet ar Gluosnį ir Gruodį jungia tik juos įkūnijantis aktorius?
Iš išorės
Severijos Janušauskaitės Elena „Izaoke“ nepanaši į Škėmos aprašytąsias moteris. Ji čia netinka: ji netinka Kazanavičiaus Gluosniui, ji netinka jųdviejų apšnerkšto buto interjere, jai netinka rūpintis sergančia motina, jai netinka laidotuvės, jai netinka juodi plaukai. Tai, kad Elena „Izaoke“ yra jokia, bet vis dėlto nesuprantama ir neapčiuopiama – vien Janušauskaitės nuopelnas. Kurdama Eleną ji išlaiko tik jai suprantamą santykį su personažu, todėl net ir jos santykis su Kazanavičiaus Gluosniu tampa intriguojantis. Panašiai kaip Pauliaus (Alekso Kazanavičiaus) ir Vikos (Rasos Samuolytės) Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007). Jurgos Ivanauskaitės romano motyvais sukurtas personažų santykis ir iškrypėliškas, nuodėmingas, bet ir be galo žmogiškas, aistringas, tarsi apsėdimas, keliantis pavydą savo grynumu. Tiesa, „Izaoke“ Elenos ir Gluosnio santykis kelia panašias mintis, tik čia norisi klausti ne apie tai, ar įmanoma tokia gryna meilė, o ir apskritai, koks tai jausmas, kuris juodu laiko drauge? Pakrikusi Gluosnio sąmonė ir sunkiai save suvokianti Elena – ar tai škėmiškas jausmas, kurį jis vadina meile? Toks šventvagiškas nestabilumas, nerimo ir sąžinės graužaties derinys. Matulevičius leidžia sau šio santykio neapibrėžti. Ji ir mylimoji, ir ta, kuri palieka, ji ir jausmo grynumas, ir savęs nesuvokiantis triukšmas diskotekoje. Neįspėjama, tačiau savaip ryški Janušauskaitės Elena yra viena iš Gluosnio beprotybės priežasčių.
Ne tik Elena, bet ir Gediminas Gutauskas ar majoras Kazimieras (Martynas Nedzinskas) „Izaoke“ verčia Kazanavičiaus Gluosnį savo vidinius jausmus išleisti į išorę. Pyktis verčia grasinti Gutauskui, kaltė – išpasakoti majorui visus jam žinomus bylos faktus, baimė – eiti paskui išeinančią Eleną. Gluosnio vidinius išgyvenimus į išorę ištraukia ir Agnės Matulevičiūtės bei Domo Strupinsko muzika, „Izaoke“ veikianti kaip dar vienas personažas. Ji ir seka, ir persekioja, ir kalbina, ir provokuoja.
O „Nova Lituania“ Gruodžio žmona Veronika (Rasa Samuolytė) dera prie savo vyro. Čia ji „genijaus“ žmona – tylinti, užplikanti arbatą, palaistanti gėles, kol vyras mėgina savo utopine idėja įtikinti aukščiausius Lietuvos pareigūnus. Tačiau savo vyro ji nelaiko autoritetu, todėl lengvai pasiduoda Motinos (Eglė Gabrėnaitė) įtikinėjimams, kad yra ir geresnių už Gruodį. Vyro ir žmonos santykis ne tiek įtemptas, kiek nebeturintis pamato, tarsi plūduriuojantis paviršiuje. Veronika ir kalbina, ir provokuoja vyrą, tačiau iš jo tesulaukia šalto ar abejingo murmesio. Rodos, ir pati nuo buities jau kiek atbukusi Samuolytės Veronika negali pasikalbėti su savo vyru. Kol Veronika tolsta nuo Gruodžio, šis savo utopija sudomina Vaidoto Martinaičio Ministrą pirmininką. Atsiradęs ryšys tarp dviejų nepažįstamų žmonių, vienijamų bendro siekio, skatina ir Gruodį, ir Ministrą pirmininką pažvelgti į savo šeimyninį gyvenimą ir pastebėti jame prairusias skyles. Tačiau Gruodis (kaip ir Gluosnis „Izaoke“) grįžta jau į tuščius namus.
Į išorę arba iš išorės veikiantys personažai ir Gruodį, ir Gluosnį verčia pasijusti nemokančius nei savęs išreikšti, nei suprasti, kas dedasi nuosavose mintyse ar jausmuose. Išorė nukreipia personažų dėmesį ir taip apnuogina jų silpnąsias vietas. Apnuogindama Gluosnio sąžinę, kai kaltinti ima visi ir viskas, priversdama Gruodį skubėti ir užbėgti už akių okupacijai – išorė ima veikti vidų.
Iš kino
Būsima „Izaoko“ stilistika išryškėjo Jurgio Matulevičiaus trumpametražiame filme „Tardytojas“ (2015), kuriame Kazanavičius atliko su auka susitapatinančio tardytojo vaidmenį. Ilgi statiški kadrai, keisti rakursai (filmų operatorius Narvydas Naujalis), sulėtėję personažų judesiai, amžino laukimo ir nerimo jausmas – tokią estetiką Matulevičius pasirinko „Tardytojui“ ir žadėjo „Izaokui“. Per kino kalbą „Izaoke“ sukuriamas Škėmos apysakoje nugulęs Gluosnio pasąmonės vyksmas. Tai, kad didžioji Kazanavičiaus Gluosnio vidinio veiksmo dalis vyksta „už kameros“, akivaizdu iš griežto montažo. Aplinkybių ir Gutausko filmavimo sužadintų praeities prisiminimų sukrėstas Gluosnis mėgina tvardytis, tačiau į aplinką išsiliejantis kaltės jausmas nuolat stiprėja. Kino priemonėmis Matulevičius Gluosnį nemažai apkarpo: dingsta personažo vientisumas ir nuoseklumas, atsiranda emocinės duobės. Taip staiga po ilgo nesimatymo Gluosnio santykis su Gutausku staiga tampa aštriabriaunis (scena ant stogo), nors žiūrovams nepasakoma, kas tarp jų nutiko. Gluosnis be priežasties šiurkštus Elenai, o čia pat jaučiasi ją prarandantis. Sunku suprasti, kas įvyko tarp personažų, kol kamera jų nestebėjo. Juk tos smulkmeniškos emocijos gali būti didelių proveržių pradžia. Ypač kine, kur veido išraiška ar gestai kuria stipresnes prasmes nei nuolat didinama įtampa, prie kurios pripranta ir žiūrovas, ir personažas. Tačiau net ir montažo dekonstruotą Gluosnį Kazanavičius brandina, prižiūri ir augina kaip augalą iki pat pabaigos. Personaže jis jaučiasi nejaukiai, t. y. visada juntame tam tikrą nestabilumą, jo reakcijos jautrios, jis visas lyg įelektrintas. Ir „Izaoko“ tyla bei pauzės ar pasikartojantys žvilgsniai į veidrodį sustiprina Gluosnio savijautą, būseną, nuotaiką.
O „Nova Lituania“ – paradoksaliai labai dekoratyvus filmas, bet ir itin tuščias, liūdnas, erdvus. Tą istorijos tarpsnį Kaupinis atkuria su šiandienos patirtimi, t. y. žinodamas, kad visos pastangos vis dėlto bergždžios. Naivus bejėgiškumas, kurio tiek daug Kaupinio filmo kadruose, kuria ir personažų, ypač Kazanavičiaus Felikso Gruodžio nuotaiką. Jo naivumas kupinas ir vilties, ir nerimo. Gruodis mėgina įtikinti aplinkinius, tačiau jo utopinis sumanymas nekelia pasitikėjimo ir pačiu Gruodžiu. Kazanavičius kuria personažą kontrasto principu: kuo labiau istoriškai suparalyžiuota ar nukenksminta erdvė, tuo intensyviau ir atkakliau jis ieško išeities. Norėdamas užbėgti už akių istorijai, Gruodis dairosi bendraminčių, kreipiasi į kolegas ir valstybės vadovus. Ir pamažu lieka vienas. Rodos, kuo vienišesnis Gruodis, tuo stipriau jis mėgina įgyvendinti savo idėją. Tai pasiryžimas, kuris niekam nebereikalingas. Istoriškai sukaustytame laike Kazanavičiaus Feliksas Gruodis lieka vienas.
Pats kinematografas iš tiesų ir sukuria tuos personažus, dėl kurių filme atsiranda matinės erdvės – tos, kuriose regime ir aktorių. Aktorių, kuris atsiranda iš personažo. Čia už tarpukario dekoracijų ar pokario griuvenų pasirodo Kazanavičiaus sukurti, prieštaringi, o kartu ir panašūs Gluosnis ir Gruodis, keičiantys aktoriaus raišką: siūlantys skirtingą kalbą, kitokį gestą, kitaip apskaičiuotą personažo ritmą.
Montažu fragmentuojami veikėjai kuria dvejopą efektą: viena vertus, jie labiau psichologiškai sueižėję, kita vertus, – ir emociškai kur kas intensyvesni, nes tai, ką paslepia montažas, sukuriama paties žiūrinčiojo. Čia pats stebėtojas sprendžia, kiek dekonstruotam Gluosniui pridėti paranojiško triukšmo ar nerimo, o išardytam Gruodžiui – sukurti kitą santykių priešistorę. Rodos, kino kalboje paslėptas personažas tiek „Izaoke“, tiek „Nova Lituania“ ima stebėti pats save. Tai tas išbaigtas personažas, kurį sukuria pats kinas, jau be aktoriaus, režisieriaus ar dramaturgo prisilietimo. Kine personažai priklauso tik kinui. Ir monologinė jų raiška sustip-ina pauzes, tylą, sulėtina kvėpavimą, priartina metaforas. Ir be garso maitinami povai, ir kraujo dėmė antrame aukšte, ir Izaoko kūnas, ir augalų prisotintas interjeras, ir Lietuva, savo kontūrais atkartojanti Afriką. Tarp šių nespalvotų vaizdų Kazanavičiaus Gluosnis ir Gruodis nepranyksta, net jeigu jo virtualus kūnas jau priklauso kino medijai.
1 Antanas Škėma, Izaokas, Vilnius: Odilė, 2020, p. 19.
