Vienas su kamera

Kada pirmą kartą supratote ar pajutote, kad vaizdais galima bendrauti su pasauliu, išreikšti savo jausmus, mintis?

Nežinau... Gal pirmą kartą susidūriau su tuo, kai ruošiausi stojamiesiems į LMTA. Reikėjo padaryti nuotraukas. Tada iš viso nieko nesupratau apie vaizdą. Reikėjo fotografuoti peizažus, portretus, natiurmortus. Pastaruosius sugalvojau daryti mieste, su senais daiktais, verpimo rateliais, dar kažkuo. Prisivežiau jų į Alytų ir ten bandžiau fotografuoti. Pamačiau, kad išeina kažkas įdomaus. Tas senas mūras, senas daiktas, atsiranda kontrastai. Ir dar tokia istorija įstrigo. Kai jau buvome įstoję į akademiją, surengė mūsų darbų parodą režisieriams. Visi suėjo žiūrėti, ir vienas režisierius klausia: „Kuris čia Eitvydas?“ Galvoju, įdomu, kodėl klausia. Prieina prie manęs ir sako, gražios nuotraukos. O, galvoju, jam patiko kažkodėl. Po kurio laiko nufilmavome jo trumpą filmuką, nuo tada iki šiol likome labai geri draugai. Tai gal tokie įspūdžiai apie pirmus vaizdo poveikius.

 

O kodėl sugalvojote stoti mokytis operatoriaus meistriškumo? Juk sakėte, nieko apie vaizdą tada nenutuokėte?

Dėl šito turėčiau padėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai Mildai Junevičienei. Kai 12 klasėje jau reikėjo rinktis, ką veikti toliau, ji manęs paklausė: „Eitvydai, kur stosi?“. Galvojau, gal informatiką studijuosiu, kažką panašaus. „Net nebandyk“, – pasakė ji ir parodė knygoje, kur stoti: „Žiūrėk, yra tokia specialybė LMTA – kino režisūra. Pabandyk.“ Nuvažiavau į Vilnių, bet tais metais nebuvo renkamas režisierių kursas, rinko operatorius, vyko konsultacijos. Paklausiau, ko ten reikia, grįžau namo ir pradėjau bandyti fotografuoti. Nebuvo pas mus kaime jokių nei fotografijos, nei kino būrelių. Nebuvo visai jokio vizualaus meno. Bet kažkas mane traukė. Nežinau. Prisimenu, kaip žavėjausi, kai vasaromis atvažiavęs tėvo pusbrolis su „Zenit“ darydavo nuotraukas. Prisimenu, kaip pavydėjau, kai giminės susimetę padovanojo tėčio broliui „muilinę“. Man atrodė oho, kokį fotoaparatą jis turės... Duodavo ir man kartais pafotografuoti.

Dar prisimenu – mokykloje atsirado pirma videokamera, ir kažkodėl direktorius man liepdavo filmuoti renginius mokykloje. Gal ir pats jau norėjau. Vizualika žavėjo, bet neatradau aplinkui galimybių tuo užsiimti.

Atsimenu, buvo tokia istorija per stojamuosius. Atsivežiau nuotraukas dieną prieš egzaminą į konsultaciją, atspausdintas 10 x 15 cm. Kurso vadovas Kornelijus Matuzevičius sako: „Įsivaizduok, kiti atvažiuos su daug didesnėmis nuotraukomis, tai tu automatiškai pralaimi.“ Aš iš karto po konsultacijos sėdau į autobusą, grįžau į kaimą, nes ten buvo negatyvai. Iš naujo perspausdinau tas nuotraukas per naktį, suklijavau ir vėl grįžau į stojamuosius.

 

Ar vis dar fotografuojate? Ką dabar labiau patinka daryti – filmuoti ar fotografuoti?

Filmuoti gal labiau patinka. Bet fotografija domiuosi. Ir fotoaparatą dabar nusipirkau, po truputį fotografuoju. Sau. Arba draugams. Smagu dalintis kokiu nors įvykiu, renginiu, susitikimu. Kažkaip su videotechnika sunkiau, nes paskui dar reikia montuoti. Su juosta įdomiau, kaip koks Jonas Mekas filmuodavo. Bandau surasti formatą, kad būtų faina, bet kol kas dar nerandu. Kad taip visada turėčiau su savimi kokią mažą kamerytę.

 

Daugelis operatorių neturi jokių režisūrinių siekių, jiems užtenka savos profesijos lauko. Jūs kažkaip organiškai jungiate kelis kino kūrimo elementus ir taip atsiranda jūsų savarankiški filmai.

Turbūt. Gal tam turėjo įtakos, kad antrame kurse per „Erasmus“ programą išvažiavau į Paryžių. Papuoliau į „Re:voir“ studiją pas Pipą Chodorovą. Tai paliko stiprų rėžį. LMTA, ypač pirmame kurse, mus mokė tik amato, techninių dalykų, O Paryžiuje pamačiau, kad yra ir eksperimentinis kinas. Visai kitoks. Paliko įspūdį seansai su gyva muzika, eksperimentai – juostų braižymai, keli projektoriai... Ten susipažinau su žmonėmis iš Lietuvos, Dailės akademijos, atvažiavusiais apsidairyti, kur stoti Paryžiuje. Labai susidraugavome ir grįžę į Vilnių toliau intensyviai bendravome. Taip susikūrė 16 mm ir 8 mm kino klubas. Mes ant tų juostų filmavome visokius buitinius ir miesto vaizdus. Pavyzdžiui, lapkričio 1-ąją visi išeiname į miestą, filmuojame, paskui ryškiname. Arba nuvažiuojame į kokį festivalį, visi filmuojame ir po to rodome. Toks svarbus dalykas, man regis. Pamatyti ir kurti eksperimentinį kiną. Suvokti, kad galima ir visai kitaip.

 

Gal todėl daug filmuojate šiuolaikinio meno atstovų filmų: Gintaro Didžiapetrio, Deimanto Narkevičiaus, Emilijos Škarnulytės, Dariaus Žiūros, Kipro Dubausko, kitų?

Taip, pastebėjau, kad po to mažiau filmuodavau su akademijos režisieriais. Gal užtruko laiko užsitarnauti pasitikėjimą ar susirasti, su kuo dirbti. Labai daug filmuoju su jaunais kitų sričių menininkais. Taip savaime išėjo. Man netgi daug paprasčiau su jais dirbti. Gal jie labiau galvoja apie konceptualią pusę, kaip tai atrodys. Aišku, irgi visi labai skirtingi. Bet man lengviau, nes ten paprastai būna labai mažos grupės – menininkas ir tu, gal dar garso operatorius.

 

Tai kuo mažiau žmonių filmuojant, tuo geriau?

Taip, kuo mažesnė filmavimo grupė, tuo man jaukiau.

 

O idealu – Jūs ir kamera?

Taip, būtent – aš ir kamera. Mažiau streso, mažiau pasiruošimo – tiksliau, jis kitoks, mažiau kalbų. Filmavimas su didele komanda priklauso nuo daugelio žmonių. Labai didelė atsakomybė, daugiau streso. Jei kartais aikštelėje pradedi kažko ieškoti, į tave gali ir kreivai pasižiūrėti, kad nepasiruošęs, kažko ieško... Reikia daugiau tikslumo.

 

Tai svajonių filmuoti Holivude neturite?

Ne, tikslo dirbti Holivude dabar neturiu. Šiuo metu labiau patinka kameriniai filmavimai, su mažesne grupe.

 

Didelis kinas Jums prasidėjo nuo darbo su Šarūnu Bartu. Kokia buvo ši patirtis?

Audrius Kemežys filmavo „Eurazijos aborigeną“, mane pasikvietė dirbti asistentu. Kaip tik tuo metu buvau Paryžiuje ir sakau, kad grįšiu tik už poros savaičių. Tai nieko, sako, galime tave atsiskraidinti anksčiau. Galvoju – atsiskraidinti? Man pirks bilietą, kad grįžčiau dirbti į filmą? Oho, kažkoks kosmosas... Bet kažkaip neprireikė, grįžome laiku automobiliu su draugais. Atėjau susitikti su Šarūnu. Jau atsisveikinome su juo, ir Audrius atvedė į didelį „Kinemos“ sandėlį, ten pilna technikos, lempų. Sakau, o kas čia viską prižiūri? „Na, tai dabar tu“, – atsakė Audrius. Ir pradėjome ruoštis, tikrinti kameras, daryti testus. Dirbau visoje lietuviškoje „Eurazijos aborigeno“ dalyje, po to pradėjome ruoštis jau kitam filmui „Ramybė mūsų sapnuose“. Irgi Audrius turėjo filmuoti, bet tas procesas nutrūko porai metų, ir Audrius nebegalėjo. Tada mes su Šarūnu nufilmavome „treilerį“ ir jis pakvietė mane filmuoti. Labai nustebau. Su Šarūnu toks ilgas procesas vyksta. Gal pora metų. Tik nufilmavęs „Ramybė mūsų sapnuose“ supratau, ką filmuoju. Po pirmo ilgo metražo ateina suvokimas. Turėjau galimybę klysti, vėl pasitaisyti. Tai buvo labai gera mokykla.

Atsimenu pirmą įspūdį, kai pradėjome filmuoti. Su maža grupe, gal dešimt žmonių. Pirmos scenelės pasibandymui. Žiūriu, kad man kažkas ne taip, kažko trūksta. Paprastai filmuojam – kamera, aktoriai. Lyg trūksta veiksmo. Ir supratau, kad ne tiek daug ir reikia, galima ir minimaliomis sąlygomis padaryti gražių vaizdų. Su Šarūnu labai daug išmokau: kadro ieškojimo, atmosferos suvokimo, kad nefilmuojame bet kada. Dabar kartais to neįmanoma išvengti. Numatytas laikas ir turi filmuoti – nesvarbu, kur saulė, ar ji iš viso yra. Su Šarūnu turėjome ramybę palaukti, paplanuoti. Man tas Šarūno ir Jurgos (filmo prodiuserės Jurgos Dikčiuvienės – aut. past.) pasakymas „eik dabar paieškok kadro“ – tai fantastika! Išeini ir ieškai kadro!

 

Filmavote ir nemažai dokumentikos – „Sugrįžę iš Niujorko“, „XIX a. fotografo palikimas“, dabar su Giedre Žickyte kuriate filmą apie Ireną Veisaitę. Ar įdomu dirbti prie tokių filmų, derinti filmuotą medžiagą su archyvine, nuotraukomis, skirtingus filmavimo formatus?

Taip, labai įdomu. Kai filmuoji, susikuri sau taisykles, rėmus. Atsiranda tam tikra bazė. Viskas, aišku, dar priklauso nuo kitų sąlygų – kokie personažai, kur jie yra, kiek galėsime filmuoti, ar ilgai praleisime laiko, ar tiesiog pasikviesime, pakalbės kaip TV dokumentikoje.  Labai skirtingai.

 

Kas kino operatoriaus profesijoje svarbiau – kino, kadro pajautimas ar amato taisyklės?

Manau, svarbu pirma susitvarkyti techniškai, visus amato dalykus – kompoziciją, ekspoziciją, šviesą. Kad techniškai būtų ne brokas – ko visi iš operatoriaus ir tikisi. Kai visa šita gerai, tada gali išpildyti režisieriaus viziją, ieškoti kūrybinių sprendimų.

 

O kai pats esate ir režisierius. Kas tada veda? Kino pajauta?

Čia kaip medžioklė ir meditacija kartu. Taip atsitinka, kai būni vienas su kamera. Aš net vengdavau ką nors pasiimti į pagalbą, nes jei yra dar vienas žmogus, reikia ir juo pasirūpinti, ir užimti, ir galbūt pavalgyti kartu, ir kalbėtis. O kai vienas atsiduri su kamera, tada ir filmuoji, kas gražu tau pačiam. Atsiranda visai kitoks požiūris. Ne tai, kad man reikia užfiksuoti štai tą ir aną. Bet man reikia žiūrėti ir užfiksuoti, kas dabar man gražu.

 

Kaip sugalvojote su kamera vaikščioti po Vilnių?

Kai bandau prisiminti, buvo daug priežasčių. Pradžia buvo, kai filmavau per savo namų langą Gedimino prospekte. Ėmė snigti, mano kambaryje grojo muzika, dar audra prasidėjo. Labai įdomi scenelė išėjo. Man pačiam patiko, įdėjau į internetą, patiko ir kitiems. Buvo visai faina. Ir vis retkarčiais įdėdavau kokius užfiksuotus pokyčius. O tada gavau teatro užduotį nufilmuoti klipuką apie miestą. Ten nebuvo jokių konkrečių užduočių, kaip pavyzdį parodė Eminemo klipą, kur jis važiuoja su mašina mieste. Bet ten nieko bendra, žodžiu, laisvė, gali daryti ką nori. Ir išėjau su kamera vienas filmuoti. Kamera buvo sunki, ir vaikštinėjau sau vienas savo rajone. Tada pats ir sumontavau tokį trumpą klipuką. Paulius Kilbauskas parašė muziką. Taip ir baigėsi kuriam laikui. Po to pasirodė Almanto Grikevičiaus restauruotas filmas „Laikas eina per miestą“, ir nuėjau į „Meno avilio“ rengtą ekskursiją to filmo vietomis.

 

Ir aš joje buvau.

Prisimenu. Žiūriu, kad ten panašiais takais vaikštoma. Čia, šiame rajone. Susitikau prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę. Klausiu, ką veiki. Sako, norėčiau ką nors eksperimentinio pabandyti. Gerai, tai bandysiu parašyti projektą, gal gausim finansavimą. O buvau tada suplanavęs važiuoti gyventi į Paryžių. Ir išvažiavau. Ten ir rašiau tą projektą. Tada paaiškėjo, kad filmas bus remiamas. Grįžau į Vilnių ir pradėjau filmuoti „Čia buvo Vilnius“.

 

Norėjote kurtis Paryžiuje ir dirbti prancūzų kine?

Galvojau pabandyti Paryžiuje gyventi ir dirbti. Bet ten pabuvęs pusę metų supratau, kad labai daug laiko dar turės praeiti, kad ten daryčiau, ką čia galiu daryti. Pusę metų – išvis nieko. Ir kažkaip sutapo, kad teko grįžti filmuoti „Čia buvo Vilnius“.

 

O kodėl toks pavadinimas, su būtuoju laiku?

Galvojome įvairius pavadinimus. Šitą pavadinimo variantą padėjo sugalvoti mano draugas Dangiras Bugas. Gražiai skamba. Pagrindinė filmo tema yra laikas. Viskas, kas jau užfiksuota, yra praeitis.

 

Tai greičiau, tai lėčiau tekančio laiko pojūtis filme labai stiprus. Tą jautėte ir filmuodamas?

Jautėsi, kad labai greit viskas keičiasi. Pats miestas. Ir viskas gali labai greit pasikeisti. Ir artimi žmonės išeiti netikėtai. Taip viskas laikina. Ta nuotaika visą laiką ir buvo. Be to, gal jau montažo periodu, prasidėjo pandemija, karantinas. Tada supratau, kad po pandemijos filmas bus dar kitoks. Jeigu dar būčiau filmavęs prasidėjus karui, būtų dar kitoks. Tai, kas vyksta aplink, daro didelę įtaką.

 

Šiame filme labai svarbi muzika, sukurta Pauliaus Kilbausko ir Vyginto Kisevičiaus. Ji padeda kurti filmo dramaturgiją, lydi kelionėje po Vilnių. Ypač tai atsiskleidžia seansuose su gyva muzika.

Kadangi nėra jokių tekstų, nėra aktorių, yra tik vaizdai, tai muzika tarsi naratorius, kuris pasakoja miesto istoriją. Pakeitus muziką, būtų visai kitas filmas.

 

O kaip nusakytumėte savo filmo santykį su Grikevičiaus juosta? Ar vyko dviejų filmų „pokalbis“, ar „Laikas eina per miestą“ tapo tiesiog pradiniu kūrybiniu impulsu?

Buvo įdomu, kad kai jau baigėm montuoti, po ilgo laiko vėl pamačiau Almanto filmą. Supratau, kiek daug iš ten atėjo... Apie tą filmą galvojau filmuodamas, bet tiesiogiai kokių nors panašumų ar skirtumų nebandžiau daryti. Taip savaime išėjo, intuityviai.

 

Ar turite idėjų naujiems savo filmams?

Kai turiu filmuoti kitų filmus, tada apie savus negalvoju. Taip ir atsitiko su „Čia buvo Vilnius“, nes neturėjau filmo į priekį. Dabar vėl neturiu darbo – tai reikia daryti antrą filmo apie Vilnių dalį. Dabar būtų konkretesnė vieta, galbūt Žemieji Paneriai. Labai įdomi vieta. Internete pamačiau reportažą, kad ten dabar ties „Rail Baltica“ geležinkelio liniją ir daug žmonių turės išsikraustyti iš savo namų. Tiesiog gavo laiškus, kad greičiausiai teks palikti namus. Nuvažiavau ten pasižiūrėti. Esu šiek tiek pafilmavęs – memorialą, kanalizacijos tunelį, kuriuo žmonės dar vaikšto į kitą bėgių pusę. Nuvažiavau, pasišnekėjau su vietiniais, man pripasakojo tokių nerealių istorijų.

 

„Čia buvo Vilnius“ žmogiškų istorijų nėra. Būtų kažkas nauja, jei jos atsirastų naujame filme.

Nežinau, čia jau kaip išeis. Bet taip, galvoju, kad jau gali atsirasti ir žmonių istorijų.

 

O filmavimo principas lieka tas pats – klajojate vienas su kamera?

Dabar jau paimčiau asistentą ir garsininką.

 

Kokie kino operatoriai Jums yra autoritetas?

Svarbiausi man tie, kurie darė įtaką, kai mokiausi filmuoti. Tai Audrius Kemežys, kuris buvo mokytojas, kolega, draugas, Feliksas Abrukauskas ir kurso draugai, mūsų toks susiformavęs būrelis akademijoje, su kuriais kartu filmavome, dalijomės patirtimi, ir iki šiol esame geri draugai – Narvydas Naujalis, Audrius Budrys, Simonas Glinskis, Linas Dabriška.

 

Kas Jūsų manymu, yra geras operatorius?

Tas, kuris nebijo kameros.

 

O Jūs bijote?

Dabar, manau, nebe. Tas nebijojimas ateina su patirtimi, kai daug filmuoji, kai susiduri su daug skirtingų situacijų. Ateini filmuoti, ir kad ir kaip gerai būtum pasiruošęs, viskas gali pasirodyti visai kitaip. Va čia yra ta galimybė improvizuoti, nebijoti kameros pajudinti į kurią nors pusę. Jaustis laisvai. Dar svarbu sugebėjimas išklausyti kitą. Nebūti egoistu – man tik kadras svarbu. Reikia matyti visumą, galvoti, kaip padėti režisieriui „ištransliuoti“ jo idėjas.