Kai niekas nenorėjo pirštų kišti prie kino
Pokalbis su Vytautu Baniuliu
Pokalbis su Vytautu Baniuliu
2010-aisiais, gruodžio 13 d., Lietuvos kinematografininkų sąjungos kino salėje susėdome su neseniai 80-metį atšventusiu pirmuoju kino komiteto pirmininku Vytautu Baniuliu (1930 07 26–2011 10 15) pasikalbėti apie sovietmečio kino valdininko kasdienybę. Ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, kino edukacijos sovietinėje Lietuvoje pionierius (tarp įvairių veiklų – „Žinijos“ draugijos kino fakulteto dekanas, Kino mėgėjų draugijos pirmininkas) V. Baniulis vadovavo komitetui 1963–1974 m., tada, kai buvo sukurti filmai, vadinami mūsų kino „aukso fondu“, „auksinėmis kolekcijomis“ ir kitais blizgiais vardais. Į Kinematografijos komitetą jis atėjo iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Kultūros, mokslo ir mokyklų skyriaus, kuriame dirbo dešimt metų.
Tris valandas trukęs mūsų bendravimas buvo labai fragmentiškas, susitarėme, kad Vytautas prisimins tai, kas iš tos pirmininko kasdienybės jam įstrigo labiausiai. Monologai retsykiais virsdavo pokalbiu, kartais – savotiška išpažintimi „ne spaudai“. Suprantama, kad paisydama Vytauto valios į šią publikaciją tų asmeniškų nuomonių apie kūrėjus ar filmus „ne spaudai“ neįtraukiau. Dar svajojome, kad susitiksime ir jis patikslins pavardes ar datas, kad jam prisiminus daugiau detalių pratęsime pokalbį apie kino komiteto – tarpininko tarp kino žmonių ir valdžios (CK) – veiklą 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais. Deja.
Beveik po devynerių metų vėl įsijungiau pokalbio įrašą tikėdama, kad gyvas Vytauto balsas iš praeities gali padėti labiau suprasti sovietmečio tikrovę, tuometinio kino lauko rutiną. Tikiu, kad V. Baniulio replikos, prisiminimai galės pakomentuoti, papildyti kino kritikų įžvalgas apie sovietmetį.
„Pagalvok ir būk devintą ryto“
Aš ne pernelyg norėjau viso to (dirbti komitete – R. P.). Bet kaip būdavo? Pasakė: „Reikia ten žmogaus.“ Sakai: „Turiu pagalvoti.“ – „Pagalvok. Pirmadienį kad darbe būtum devintą valandą.“ – „Ką reiškia – pagalvok ir būk?“ – „Pats suprask.“ Gal sudėtingiau viskas buvo, bet panašiai Kinematografijos komitetas buvo Ministrų tarybos padalinys. Ministerijos lygmuo. Bet algos mažesnės. Ministras turėjo gauti 400 rublių, o mano alga buvo trys šimtai.
Tada Banaitis (Juozas Banaitis (1908–1967), tuometinis kultūros ministras – R. P.) labai jaudinosi. Jam po filmo „Gyvieji didvyriai“, kuris gavo premiją Karlovi Varuose, atrodė, kad viskas yra kuo puikiausiai. Bet čia nieko nebuvo, jokios filmavimo bazės. Visas filmas, išskyrus Mariaus Giedrio novelę, kuri yra tradicinė ir iš dalies filmuota paviljone, buvo filmuojamas natūroje. Arūno Žebriūno novelės „Paskutinis šūvis“ natūra buvo surasta, scenarinis „šūvis“ padarytas, va ir „iššovė“ chebra. O Žalakevičius paskui net atsisakė savo novelės.
Atsimenu, kaip garsioji Irina Kokoreva (Valstybinio kino komiteto scenarinės kolegijos vyriausioji redaktorė – R. P.), kiti iš Maskvos buvo atvažiavę, kaip 1963 metais steigė tą komitetą. Įsiminė salė, scena Ministrų taryboje. Banaitis tokią karštą kalbą pasakė, kad pas mus viskas gerai, toks aukštas kino lygis, gaunam premijas, tyri-pyri.
Bet Kultūros ministerijoje buvo tik viena inspektorė kino reikalams, ji priklausė kinofikacijos skyriui. Iki tol ten buvo Michalina Meškauskienė (1907–1990, visuomenės veikėja, 1955–1961 m. – kultūros ministro pavaduotoja, 1948–1953 m. LTSR kinematografijos ministrė – R. P.) , tai ji „darė“ kiną, po to, kai ji išėjo, Kultūros ministerijoje nieks kino „nebedarė“.
Spėju, kad net Kinematografijos komiteto įkūrimo faktas buvo svarbus kine dirbantiems žmonėms?
Vis dėlto visų buvo vienas tikslas – kinas. Nes buvo žmonių, kuriems tas kinas atrodė nuodas.
Mane stebina pradžia. Niekas nenorėjo pirštų kišti prie kino. Rašytojai atvirai agitavo, kad kinas yra makalynė, yra bjaurystė. Jeigu su kino žmonėmis prasidėsi, iš to nieko nebus. Jie ten taiso, jie ten brauko.
Dalyvaudavau visokiose rašytojų linksmybėse ir klausydavau, ką jie sako „Išvaikykit tą redakcinę kolegiją.“ O redakcinėje kino studijos kolegijoje dirbo rašytojai Vytautas Rimkevičius, Grigorijus Kanovičius – jų žmonės.
Pas mane ištisai važiuodavo su scenarijais – iš Leningrado, iš Maskvos: „Aš scenaristas, atvežiau scenarijų.“ Atsakydavau, kad pas mus savų pilna, nėra kur dėti. Per metus tik tris filmus galime pastatyti, o scenarijų – va, yra. Ką dar gali atvykėliui pasakyti?
Bet Michalina Meškauskienė visgi padarė meškos paslaugą, susitarė su rusų scenaristais, tai paskui su kai kuriais scenarijais kino studija ilgai malėsi. Bet pats nenoriu čia pradėt kaltinti ir tau nepatariu. Visi dabar nori ant ko nors kaltę suverst. Dėl visko mes patys kalti.
Meškauskienė, kiek prisimenu, su visais buvo susiriejusi, net su Antanu Sniečkumi. Ji save laikė esere, revoliucioniere demokrate, kalėjime sėdėjo, o kiti jai – šmikiai, raudoni komunistai.
Bet ji siuntė žmones mokytis į Maskvą kino. Ir šito jau nenuginčysi... O paskui jau aš pradėjau siųsti mokytis savus – Miką (Algimantą Mikutėną – R. P.), Algimantą Puipą... Iš kino mėgėjų, kuriuos pažinojau.
Bet Meškauskienė – šaunuolė, dar Birutės gatvėje pastatą kino studijai „nugriebė“.
Su kietais vyrais
Kas buvo žmonės, su kuriais pradėjote dirbti komitete?
Kinofikacijoje (aptarnaujančioje respublikinį kino teatrų ir kino aparatų tinklą įstaigoje, buvusioje Kinematografijos komiteto sudėtyje – R. P.) dirbo keli žmonės, buhalteris, dar keli – plano skyriuje.
Visi „starovierai“, rusai, atrodo, nė vieno lietuvio. Jie atėjo iš Kultūros ministerijos ir atsimenu, kai pradėjau jiems rašyti papeikimus už „Lietuvos“ kino teatrą, nes ten viskas blogai, tai jie sakė: „Jėzusmarija, kas tu toks... Niekada čia niekas nieko nerašė, o tu...“ Jie nieko nedirbo, durnių voliojo. Toks buvo požiūris – visus, kurie kažkur prisidirbo, prasigėrė, siųsdavo dirbti į kino sistemą.
Netrukus skyrė man pavaduotoją Vytautą Navicką, kuris vertė iš posto Sniečkų. Nuėjau pas Sniečkų, klausiu, kaip galite skirti mano pavaduotoju žmogų, kuris mane priėmė į darbą, buvo mano viršininku. Dabar aš jo viršininkas būsiu, tai kaip čia? Jis man: „Tu juk žinai, kad tokia tvarka, aš nieko negaliu.“ Sakau, žinau, sekretoriau, bet reikia kažką daryti.
O kas gali padaryt?
Tas, kas jį atsiuntė, tas ir gali. Jis dirbo Maskvoje, SSRS Kinematografijos komitete, ten atrodė geras, kietas, visiems „plaučius tikrino“, jaunas... Jis man pasakė: „Aš jau tiek esu kaulų sulaužęs, kad tu man...“ Atsakau, kad suprantu, bet negalima taip, kaip sakot, visus išvyti. Kas darbą dirbs? Pirma reikia priimti ką nors, o paskui jau vyt, kurie negeri. Navickui buvo tas pats, ką vyt. Jis sakė, kad pirma girtuoklius reikia iš studijos išvyti... Aš atseit užstojau. Tai irgi gavau į kaulus.
Tai ką jis vijo?
Nieko jis nevijo, nespėjo. Važinėjo „delegacijos“ iš Maskvos tikrinti. Jis, matyt, rašė skundus, kaip čia kas, kaip jo vengia, kaip neleidžia dirbti. Jis ir nenorėjo. Paskutinis mano pavaduotojas irgi buvo kietas. Buvęs miesto partijos komiteto kultūros skyriaus darbuotojas, jis užsigeidė kinui vadovauti. Pavardės neprisimenu ir tai dar geriau, kad be pavardžių. Na, tai gerai, sakau, vadovauk, jei nori.
„Jo, aš dalyvausiu meno tarybose.“ O paskui paaiškėjo, kad jis saugumo papulkininkis, jam buvo pavedimas „pravalyti tą sušiktą kino studiją“. Tai jau ir darė, ką galėjo.
Ketvirtas aukštas
Apie pastatą klausyk. „Prokatas“ (taip buvo vadinama Respublikinė filmų nuomojimo kontora – R. P.) tokiame mūriniame tualete buvo. Kažkur netoli „Šatrijos“ parduotuvės. Kai komisiją ten atvežiau, jie iškart pasidavė. Vežiau, nes juk „Gosplanas“ (Plano komitetas) būtų priekaištavęs, kad vėl pinigų kinui noriu. Sakau, pažiūrėkit, vyrai, ar gali kino juosta tualete būti. Smirdi. Na, jie ten nėjo. Gerai, sako, duosim pinigų. Bet paskui taip išėjo, kad jie davė pinigų kino studijai. Bet aš sakau, statykim pirma „prokatą“, o studijai pinigų duokit vėliau – vis tiek niekur nedingsit, turėsit ją užbaigt.
Na, ir pradėjom. „Prokatas“ turėjo būti trijų aukštų, paskui pagalvojom – gerai būtų ir ketvirtą turėti. Jie davė kažkiek pinigų, nedaug, bet pastatėm. Tai va, tas „prokatas“ (dabar „Lietuvos kinas“, Ozo g. pradžioje – R. P.) mano rankom pastatytas. Jonas Džiautas buvo „prokato“ vadas, o jo pavaduotojas buvo Aleksejus Drugas, taip ir sakydavome – „tovarišč Drug“. Jis ir dirbo visą darbą.
Taigi, atėjo laikas, atseit, priimt pastatą. Tai klausiu: „Ką darysit su tuo dideliu pastatu?“ Ir matau, kad visi apsimeta, jog nieko čia neatsitiko, nors turėjo būti trys, o pastatyti keturi aukštai. Sakau, palaukit, Džiautai, rodos, plane buvo trys aukštai, tai reikia vieną nugriaut Visi sako, taip, taip, trys. Sakau, ar tik ne pats pradėjai tą ketvirtą statyt. „Ne, ne, aš čia niekuo dėtas.“ – „Na, tada gerai, tai čia bus komitetas.“ Iš anksto apsitarėme, žodžiu, tą buvome sugalvoję, nes Kultūros ministerija mus išvarė, kinematografijos komitetas buvo išskirstytas po kino teatrus – buhalterija vienur, „planavykai“ (plano skyrius – R. P.) kitur, visi po miestą išmėtyti. O štai tada ir susirinkome tame ketvirtame aukšte – visas Kinematografijos komitetas.
„Visada kas nors trukdo“
Institucijos, o dar sovietmečio, laikomos trukdžiais, griežtos kontrolės įrankiais.
Tik viena tau galiu pasakyti ir tuo užbaigsim. Kaip galėjo komitetas trukdyti, kai tie patys žmonės dirbo ir komitete, ir kino studijoje. Julijonas Lozoraitis, Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas – visi buvo ir studijos, ir komiteto meno tarybos nariai. Nebūdavo atskirų pasėdžių, tik dėl „Herkaus Manto“. Tik tada jau sėdėjom atskirai ir galvojom, kaip išsisukti iš situacijos. O šiaip visą laiką meno tarybos dirbo kartu. Šlepsendavom ten, į Lietuvos kino studiją. Jei ir kliudė, tai „kažkuri“ meno taryba, tie patys žmonės. Bet visada kas nors kliudo...
„Nugriovė idėją“
Lietuvos kino studijos pastatai Antakalnyje privatizuotojų buvo nugriauti
jau nepriklausomybės metais.
Dvidešimt metų mūrijom tą studiją ir jie per dvi savaites viską nugriovė. Nugriovė ne studiją, nugriovė kultūros „gabalą“. Nugriovė tai, kas buvo svarbu, – idėją. Todėl kad iki pastatant LKS paviljonus Antakalnyje, visokiuose tualetuose filmuodavom. Arba važiuodavom į Jaltą, į Rygą, dar toliau, kur negali nieko kontroliuoti. Nežinai, ką jie ten daro. Ar jie vyną geria, ar jie degtinę geria, ar jie nieko negeria. Ar jie tik valgo. Bet pinigai eina. Aš į Ukmergės gatvę nuėjau, kur anksčiau filmavo, tai žinokit, buvo nepadoru. Laužas kažkoks, jau stogas turėjo įkrist. Arba Ignoto bažnyčioje, kuri buvo kino studijos dalis, bet ten viskas buvo apleista, sandėlis. Nebuvo kur dirbti. Studijos Birutės gatvėje kieme filmuodavo.
Buvo sunkus laikas. Ilgai ieškojau kino studijos direktoriaus, vienas norėjo dirbti, kitas, bet greit paaiškėjo, kad visai ne tie žmonės.
Aišku, čia man užteko proto, kad paėmiau Julijoną Lozoraitį iš ministerijos. Jis per savo principingumą visą laiką buvo stumdomas. Nes niekas nepakenčia žmogaus, kuris galvoja kitaip. O man patiko toks atvejis. Kai išėjau iš komiteto, ir jį išgrūdo. Kvailiai, idiotai. Bet tada Šimkus (Sigizmundas Šimkus (1931–2009), LKP CK kultūros skyriaus vedėjas 1969– 1983 m. – R. P.) buvo, su juo nesusišnekėsi. Jam tik jis pats rūpėjo... Jam kinas tiesiogiai buvo pavaldus. O iki Šimkaus ten buvo Baniulis. Ir už kiną atsakiau ten pat, Centro komitete.
Lietuvoje Jūsų laikais buvo statoma daug naujų kino teatrų. Planuotas net kino teatras dviem tūkstančiams žiūrovų?
Respublikoje buvo apie 4 000 kino įrenginių. Tai, ko mes iš tikrųjų pasiekėme, tai pristatėm kino teatrų, kad nereikėtų vežioti filmų. Vežiojamojo kino jau paskui kaime nebebuvo, buvo savi stacionarūs įrenginiai.
Buvau „užsisukęs“. Dieną važiuoji tai čia, tai ten, paskui dar į kokį rajoną, jeigu kino teatras sugriuvo. Arba kas apsivogė. Tokių dalykų buvo pilna. Tada kviečia jau ne kinas, kviečia „rajkomas“ (rajono partijos komitetas – R. P.).
Kino teatrų statyba... Kėdainiuose nusprendė statyt 2 000 vietų kino teatrą prie stoties. Nuo stoties iki miestelio du kilometrai. Paskui vietos valdžia nusileido iki 1 000 vietų. Jau kada atvažiavom su inžinieriais, architektais, klausiu, kas eis į tą „tūkstantį“, kur jūs tiek žmonių gausit? Pasirodo, architektė – kažkieno žmona. Argumentas vienas: „Bus salė, turėsim kur susirinkti.“
Tai pastatėt?
Na, ką tu, ne. Kino teatrus statė iš paskolų. Pinigų juk nieks neduodavo. Imi iš valstybinio banko paskolą, statai kino teatrą, paskui rodai filmus, turi pajamų, kokius penkerius metus atidavinėji tą paskolą. Bet ji buvo atiduodama lengvai. Kino teatrai prašydavo atseit geresnių filmų. Indiškų. Tik „Lietuvos“ kino teatras buvo ypatingas atvejis, nes statybą valstybė rėmė.
Bučiuoti ar nebučiuoti?
Tuo laiku technika taip greit keitėsi, kad kol pastatė „Lietuvos“ kino teatrą, gal trijų rūšių kino aparatūra pasikeitė. Suplanuota viena, paskui atėjo kita, dar ir trečia. Reikėjo vis ardyti sumontuotą techniką. Toooks svarbus kino teatras, visi norėjo, kad greičiau pastatytų, kad geriau. Atvažiuoja nauja aparatūra, tai ankstesnę iškala ir vėl statom naują.
Iš visų ministerijų reikėdavo gauti parašus. Sunkiausia buvo, žinoma, buvo gauti Plano komiteto parašus. Drobnys (Aleksandras Drobnys (1912–1998), sovietų veikėjas, 1958–1984 m. – LSSR valstybinės plano komisijos (nuo 1978 m. komiteto) pirmininkas – R. P.) pasirašė – jis buvo dievas, virš visų.
Iš pradžių ėjau į Ministrų tarybą pas Diržinskaitę (Leokadija Diržinskaitė (1921–2008), sovietų veikėja, 1960– 1976 m. Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja – R. P.), kad pasirašytų. Ne, nepasirašo. Sako: „Tai jūs tą techniką panaudokit.“ – „Kur? Kur ją gali panaudot?“ – „Atiduokit mokykloms.“ Na, kam mokykloms plačiaformatės 70 mm juostos rodymo aparatūra?!
Net Maniušis (Juozas Maniušis (1910– 1987) – sovietų veikėjas, 1967–1981 m. Ministrų tarybos pirmininkas – R. P.) man yra sakęs: „Jeigu ji nepasirašo, atnešk, aš pasirašysiu.“ – „Negaliu, – sakiau, – ji dabar gatava mane iš pasaulio išvaryt, o kas bus tada, net nežinau.“ Išgirdau: „Tu nesijaudink...“ Susitinku sveikatos apsaugos ministrą Vytautą Kleizą. Jis ir sako: „Baniuli, ką tu čia dabar vaizduoji?“ Nieko, sakau, nevaizduoju, aš ne artistas. „Mes visi bučiuojam Diržinskaitei ranką, o tu nebučiuoji.“ Klausiu, iš kur žinai? Ir supratau, kad ji galėjo pasakyti. Aš, sakau, ranką bučiuoju tik savo mamai. Kodėl tai turėčiau daryti atėjęs pas valdininką kaip valdininkas, sprendžiantis valstybinius reikalus? Kam čia tas rankų bučiavimas? Jeigu ji mane į balių pakviestų, tai gal... Bet kad man ir tokių norų nebuvo. Ji buvo pilna fanaberijos... Ir Kleiza man sako: „Tu dar pasigailėsi.“ Turėjo patirties, žinojo, ką sakė. Daug kartų pasigailėjau. Vis girdėdavau: „Tu dar ne mūsų žmogus.“ Ne jūsų tai ne jūsų...
„Duok kiną.“ – „Nėra“
Kinematografijos komitetas rengdavo Vilniuje garsėjančias uždaras filmų peržiūras. Ar vyko peržiūros CK ir kitur?
Jie, atrodo, penktadieniais Ministrų taryboje žiūrėdavo filmus. Dažnai prašydavo: „Mums duok patį naujausią.“ Išgirsta kažkur kažką, o tas filmas į Lietuvą dar neatsiųstas.
Visus lietuviškus filmus žiūrėdavo Ministrų taryboje?
Šito aš nežinau. Jie turėjo teisę imti, iš kur nori. Jie – viršūnė. Aš tikrai nebuvau jų žmogus. Kviečia – ateinu, nekviečia – neinu. Juos kinas domino kaip ideologinę organizaciją. Šepečiui (Lionginas Šepetys (1927–2017), sovietų veikėjas, 1967–1976 m. kultūros ministras, 1976– 1989 m. LKP CK sekretorius – R. P.) kinas buvo ne menas.
„Dvispalvis“
Lietuvos kino studijoje sukurti filmai turėjo gauti leidimą Maskvoje juos rodyti kino teatruose. Kaip tai vyko?
Iki atiduodant filmus į Maskvą, Valstybinio kinematografijos komiteto peržiūroms, juos režisieriai rodė (arba fragmentus, arba ant dviejų juostų) Lozoraičiui, man, po to jau kalbamės – ar dedam pareiškimus atleisti iš darbo abu kartu, ar dar palaukiam.
Pasakysiu ir tuo pabaigsim. Kai atidavinėjom Raimondo Vabalo filmą „Laiptai į dangų“, – kelis kartus vežėme į Maskvą, – tai ginčai vyko dėl visko. Ir apšaudymo scena, ta, kuri gerai nufilmuota, ir kiti dalykai...
Prisikabino. Romanovas (Aleksejus Romanovas (1908–1998) – sovietų veikėjas, 1965–1972 m. buvo Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas – R. P.) klausė: „Iš kur jūs išpaišėt tuos banditus? Nėra tų banditų. Nebuvo. Aš su pieštuku po miškus vaikščiojau.“ Sakiau jam: „Jums tiesiog pasisekė.“ Tokiam darbe reikia pasiginčyt. Va, Sniečkus...
Jis domėjosi kinu?
Sniečkus buvo protingas žmogus. Jis viskuo domėjosi, bet labiausiai žmonėmis. Grįžtu po to filmo peržiūros Maskvoje. Filmas nepriimtas. Atvažiuoju namo. Skambina Sniečkus: „Užeik. Tai grįžai?“ – „O ką, turėjau negrįžt?“ – „Grįžai? Kine jau nebedirbi.“– „Jo? Kodėl?“ – ką čia dar į tai pasakysi. „Romanovas skambino – tu esi buržuazinis nacionalistas ir kine tau ne vieta.“ Kaip jums tai patinka? Santykiai griežti buvo. „Kam, – sakau, – darbus perduot?“ Jis juokėsi. Sakė: „Gal tu ten nevažiuok?“ O kaip aš galiu nevažinėt į Maskvą, jeigu tokia tvarka, kad aš filmus jiems turiu priduoti. Kai kitą kartą nuvažiavau, jau nieko nesakė. Žodžiu, Maskvoje pagarsėjau kaip juodas nacionalistas, čia – kaip raudonas. Dvispalvis. Iš kurios pusės pažiūrėsi.
„Herkus Mantas“. Du skirtingi Šurnos
Girdėjau ne vieną pasvarstymą, kodėl reikėjo keisti filmo „Herkus Mantas“ režisierių, kodėl buvo nušalintas Almantas Grikevičius ir vietoj jo paskirtas Marijonas Giedrys.
„Herkaus Manto“ istorija ilga, nes kai filmas sustojo, tai jau visi pradėjo į mus žiūrėt pro mikroskopą. O Šimkus laukė, kada mane suims, nes „Baniulis pragėrė milijoną“.
Važiavau į Maskvą po to, kai verkdamas prašiau Mariaus, kad užbaigtų, tiesą sakant, pastatytų „Herkų Mantą“. Nustatyti, kokia suma pinigų jau išnaudota, buvo praktiškai neįmanoma. Ministrų taryba kalė mane prie kryžiaus – pasakyk, kiek išleista. Aš sakiau – tam, kad pasakyčiau tiksliai, reikia sustabdyti filmo gamybą, suskaičiuoti medžiagas, dekoracijas, žmones, kostiumus. Filmo buhalterija – didžiulė. Kai vyksta filmavimas, kiekvieną dieną reikia mokėti algas, suskaičiuoti visko neįmanoma. Apytikriai žinojome apie tuos dešimt tūkstančių per dieną ar kiek ten... Man pačiam baisu, tokių pinigų nesu matęs. Iš tos sąmatos neįmanoma paimti gryno pinigo. Jos nepragersi. Gali kokius pakinktus parduoti. Bet man pasakė: „Būk atsargus – tave gaudo.“ Aš ir pats tai supratau. Gerai, kad atsirado Ministrų taryboje kažkoks protingas žmogus, kuris suprato, kad „taip, neįmanoma apskaičiuoti“.
Tada kartu su studijos vyriausiąja buhaltere važiavome į Maskvą pinigų prašyti. Parašėm graudžius raštus. Praėjom visus aukštus Maskvoje, kino komitete, visi paskaitė tuos raštus. Kai jau gavome pinigų, klausia: „Kiek jus gavot?“ – „Milijoną.“ – „O koks bus filmas, dvi serijos?“ Juokiasi. Klausiu: „Ko jūs juokiatės?“ – „Pas mus, – sako, – mažiau kaip už penkis milijonus niekas neis daryt tokio filmo.“ – „Tai ką, – sakau, – mes didvyriai?“ – „Jūs kvailiai, ne didvyriai. O kodėl jūs apie vokiečius darot filmą?“ – „Ne apie vokiečius, apie prūsus.“ – „Na, tai tas pats.“
Kalbam tik apie pinigus, ne apie idėjas, scenarijų.
Ne. O mane kaip tik tai domino. Nes filmo scenaristas Saulius Šaltenis sakė, kad „mūsų scenarijus – tai kraujas ir šūdas“. Taip ir pasakė. Lozoraitis dalyvavo. Atseit Šaltenis norėjo tikrų viduramžių. Neįmanoma atkurti tokių, kokie jie buvo. Kas žino, kokie? Medinės gryčios, kurios filme? Tai tokias ir dabar stato. Bet tai dar ne viduramžiai. Dekoratyvu labai...
Bet visi gudrūs po laiko. O tada tik greičiau filmuok, nes kiekviena minutė kainuoja. Kai Marius sutiko būti režisieriumi, reikėjo skaičiuot grašius, dienas ir valandas. Jį ribojo scenarijus.
Bet svarbiausia, – ir visi viską žino, – svarbiausia, jis pakeitė pagrindinį personažą, aktorių Antaną Šurną. Šurna pas vieną režisierių ir Šurna pas kitą režisierių – tai du skirtingi Herkai Mantai. Visai kitoks herojus. Pirmasis buvo suminkytas, juodas, viskas buvo pagal tą „šūdą“, o Mariaus filme atsirado romantikas, herojus, išsitiesęs. Meilė ir kova.
Taip pakito koncepcija?
Taip, taip, taip. Kai parodėm meno tarybai, Šaltenis atsistojo: „Čia ne mano filmas.“ Klausiu: „Ar galit pasirašyt?“ – „Na, tai reikia pagalvot.“ Jis suprato, jeigu jis pasirašys, kad tai ne jo filmas, tiesiog negaus už darbą pinigų. Taip ir liko atviras klausimas apie tai, kieno scenarijus. Jis buvo perdarytas.
Marijonas Giedrys yra minėjęs, kad „Herkų Mantą“ statė visos ministerijos.
Taip, nes visko reikėjo: transporto, medžiagų tiems namams (dekoracijoms) pastatyti. Tais metais buvo nemažai miško medžiagos. Viesulas praėjo per Lietuvą ir išvertė daug medžių. Tai mums juos atidavė, kad pilį pastatytumėm, už Trakų. Šepečiui paskui siūliau, paimkit tą pilį, kokią ekspoziciją galėsit padaryt.
„Ne, – sakė, – neimsiu nė už ką. Padek, tegu dega.“ O kiti dar geriau siūlė – gera medžiaga, nusivežk į daržą, pastatysi pirtį. Man proto užteko to nedaryti.
Dar tuo pat metu filmo direktorius Šlioma Berelovičius buvo laivą paskandinęs. Gaunam laišką iš Kaliningrado, kad LKS paskandino laivą ir dabar jis trukdo farvateryje. Šlioma nusijuokė, sakė, neprisikabins, turiu visų parašus, eina šikt. Jie kartu su Giedriu filmavo „Dulkes saulėje“ (1977 m. bendros LKS ir „Mosfilm“ gamybos filmas – R. P.), nupirko laužą ir paskandino. O ištraukt irgi pinigų reikia. Taip Šlioma buvo „prikabintas“ prie Manto.
„Kodėl pas jus dirba Berelovičius?“
Šlioma Berelovičius siunčia man atvirutes per Kalėdas iš Izraelio. Pasigirsiu... Kai Berelovičius sugalvojo išvažiuot į Izraelį ir kur reikia parašė pareiškimą, jis man iškart ir pasakė apie tai.
„Na, tu, Šlioma, – sakau, – duodi. Bent perspėjęs būtum.“ Ir kaip tyčia jau kitą dieną skambina: „Kodėl pas jus dirba Berelovičius?“ O aš: „Kas čia tokia? Kodėl jums rūpi Berelovičius?“ – „Todėl, kad jis padavė pareiškimą, išvažiuoja, bet dirba pas jus.“ Tai reiškė, kad jis turi lėkti iš darbo tučtuojau. Ir tada tiesiog paklausiau: „Jūs galit man ką nors vietoj jo pasiūlyti? Kas išmano kino gamybą?“ Tuo ir baigėsi. Aš ir nežinojau, kad tokios sąlygos – jeigu paduodi pareiškimą išvažiuoti gyventi į Izraelį, tai leki iš darbo iškart. Berelovičius dirbo kine iki tos dienos, kai susikrovęs lagaminus išvažiavo.
Kai mes jį „karalium“ norėjom padaryti, tai jis pasakė, kad yra mėsininkas, moka mėsą kapot, bet Kino studijai vadovauti negali.
„Oi, Vytas, kokį gerą scenarijų parašei!“
Kodėl po „Niekas nenorėjo mirti“ Žalakevičiui taip ir nepavyko Lietuvos kino studijoje iki išvykimo į Maskvą nė vieno filmo sukurti?
Jis norėjo kurti „Raudona ir raudona“ (kitas pavadinimas „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“). Tada mūsų „prokate“ tokių filmų nebuvo. Visi abejojo, ar eis kas žiūrėti filmo, susidedančio iš dvidešimties novelių, ar pirks tokį filmą? Publika pripratusi prie kokio nors konkretaus žanro – vienas nori komedijos, kitas tragedijos. O kai pasakysi novelių filmas... Čia tik aukščiausio lygio kinomanams. Bet kino mėgėjai paskui pastatė vieną iš novelių. Apskritai ištąsė tą scenarijų, kas tik galėjo. Ir visi keiksnojo Žalakevičių. Bet tai jau psichologiniai dalykai.
Kita priežastis ta, kad vaidybiniai filmai buvo statomi už Maskvos pinigus, jeigu jie nepriima filmo, tai pinigų reikia surasti vietoje. O kur juos čia surasi, kai Diržinskaitė užsėdusi savo plačiu užpakaliu. Tai žmogus, kuris absoliučiai... nieko, jai buvo į viską nusispjauti. Bet didžiausia k... buvo ta ponička, redaktūros veidas...
Irina Kokoreva?
Taip, Kokoreva. Beje, grįžtant prie Žalakevičiaus „Raudona ir raudona“, buvo su ja istorija Maskvoje.
„Oi, Vytas, kokį gerą scenarijų parašei, koks bus filmas“, – suokia Kokoreva kabinete. Sėdim trise – ji, Vytautas ir aš. Kažkas atsitiko, lyg kažkas paskambino Vytautui ir jis turėjo išeiti iš kabineto. Tada Kokoreva atsistojusi kaip pradėjo rėkti: „Kaip tu išdrįsai jį čia atvežti? Kaip išdrįsai priimti scenarijų? Tai ką, dabar mes turim jį atmesti?“ Tiesiog gyvatė. Jeigu tu principinga, tai ir būk principinga iki galo, pasakyk jam į akis. Bet ji supranta, kad jis režisierius ir ji nuo jo priklausoma. O aš ką – tarnautojas, ant manęs galima viską versti: „Vėl atvežėt savo juodą kiną.“
Tai scenarijaus Maskva nepatvirtino?
Pas Barkauską (Antanas Barkauskas (1917–2008), sovietų veikėjas, 1961– 1975 m. LKP CK ideologijos sekretorius – R. P.) vedžiausi Žalakevičių, kad tą scenarijų prakiščiau. Bet Barkauskas ne mūsų žmogus buvo. Prašėm užtarti. O jis kaip ledas. Supratau, kad nori Žalakevičiumi atsikratyti. Mano lygio nepakako su Maskva kalbėt, ir kalbėt ne tiesiai su Kinematografijos komitetu, o su Centro komiteto Maskvoje skyriumi, kad jie tvirtintų. Jeigu apie tai imsi rašyti, čia kaip karoliai. Virvutė gal ir auksinė, bet karoliukai – konkretūs atvejai, nežinai, kas čia kaltas ir kas nekaltas. Ar čia niekas nekaltas, ar kalti visi. Po „Niekas nenorėjo mirti“ Žalakevičiui reikėjo „iššauti“ kažką ypatingo. Bet jam labai primygtinai buvo siūloma pereit į „Mosfilm“. Kur, kaip jis pats sakė, pinigai krūvom guli, jų niekas neskaičiuoja. O čia, sakydavo, turiu už kiekvieną rublį atsiskaityti.
„Santykiukai“
Atsimenu, Lozoraitis gerai Kokorevai „dėjo“. Aš duodavau pinigų kur nors atvykusius maskviečius nuvesti, pasėdėti su jais kavinėje. Ir tai jie sakydavo, kad „iš Baniulio tik arbatos gali sulaukt“. Pats girdėjau. Žodžiu, pasėdėjo, paskui į traukinį palydėjo. Tai Lozoraitis Kokorevai prieš kelionę ir pasakė: „Skatertju doroga.“ – „Klausyk, Juliau, ką tu sakai? Čia gi tas pats, kaip „eik nachren.“ – „Ne, – sako, – čia taip, kaip raudonu kilimu.“ Ji, žinoma, sureagavo. Tokie santykiukai. Knibždėlynė, kur visi darė politiką, pinigus, dar kažką...
„Be kalendoriaus“
O kiek tiesos istorijose apie tai, kad su dešromis į Maskvą važiuodavot filmų atidavinėti...
Tai buvo filmo kategorijos klausimas: kad dokumentiką priimtų į sąjunginį ekraną, reikėjo aukštesnės kategorijos. Tai tada važiuodavo „čemodanai“. O tvirtinant scenarijus, tai ką... čia atvažiuodavo brigada, turėdavom savo ponią...
Atvažiuoja delegacija, gyvena viešbutyje, skaito scenarijus.
Ne tik, dar filmus žiūrėdavo, bet aš iš paskos nesekiojau. Komiteto vyriausiojo redaktoriaus pareiga buvo juos aptarnauti. O kadangi jis ir kino studijos direktorius, tai čia jau jo reikalas, kaip ir kas.
Kaip dažnai maskviečiai atvažiuodavo?
Man atrodo, kalendoriaus nebuvo. Bet kas ketvirtį tikrai. Turėjome mums priskirtą redaktorę – Tamarą Jurenevą.
Tai buvo redaktūra ar cenzūra?
Patirties skaityti jie turėjo. Tik jie daugiau prifantazuodavo, negu autorius turėjo omeny rašydamas. Viena nuo kito neatskirsi.
Na, viena – sukritikuoti dramaturgiją, o kita – ideologinės pretenzijos.
Taip primityviai niekas neskirstydavo. Pasakojau, kaip Kokoreva sakė, esą „kaip drįsai scenarijų priimti ir dar mums pateikei... Ką mums su juo daryti?“ Atsakiau: „Leiskit filmą.“ – „Dar ko.“ – „Tai pasakykit Žalakevičiui, kad neleisit.“ – „Dar ko.“
„Ką nors supranti apie simbolius?“
Arklys neturi mindyt žolynų... Negerai.
Nesuprantu...
Kai aš išėjau dirbti į komitetą, Albertas Laurinčiukas (1928–2012, – įtakingas žurnalistas, knygų autorius) atėjo į CK. Jam Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ arklys nepatiko. Bet filmas jau buvo išėjęs, šaukštai po pietų... Sakau jam: „Ar tu ką nors supranti apie simbolius, apie perkeltines prasmes. Tu gi rašytojas.“ – „Ne, bet čia juk eina per žolynus...“ Sakau, na, čia poetinis įvaizdis. Žiauriai ginčijomės. Filmas buvo gerai priimtas. Visai naujai seni dalykai padaryti... Dulkes tame filme šluosto nuo Katedros skulptūrų, knygų. Visi nori pamatyti, kas ten parašyta.
Bet kaimo tematikos, regis, daugiau yra mūsų geriausiame dokumentiniame kine.
Nes kaime yra Lietuva! O kitur jos nėra. Na, kaip buvo planuojama dokumentikoje – pramonė, žemės ūkis, kultūra. Ji kažkur toli. Bytautė Pajėdienė (kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ vyr. redaktorė – R. P.) duoda kultūrai vieną dalį (juostos dešimties minučių filmui – R. P.), ir viskas.
Buvau labai patenkintas tuo, kad pradėjome kronikoje kartu su žurnalu gaminti ir dokumentinius filmus. Sakiau, duok dar vieną dalį, padarys žmogus filmą, bus naujas autorius. Taip atėjo daug jaunimo.
Nebuvo tų dalių daug. Bet visi norėjo, kad filmas išeitų į sąjunginį ekraną. O į sąjunginį ekraną – turi būti arba jau tobulas filmas, arba filmas reikiama tema. Sakydavo – filmas šūdas, bet tema kokia! Ne mano sugalvotas pasakymas.
„Kai dar aukščiau pirmininko buvau...“
Norėjau pasigirt. Čia apie filmą „Julius Janonis“. Dabar „Juliaus Janonio“ nebegaliu žiūrėt taip, kaip visi žiūri. Aš savo rankomis poetą perlaidojau. Savo rankomis jo kaukolę laikiau. Buvo kažkurios Janonio metinės. Sniečkus pasakė: „Nuvažiuok anksčiau ir apsižiūrėk, ar ten viskas gerai, perlaidot reikėjo “ Nuvažiuoju į Leningradą, į Peterhofą. Medis išaugęs ant Janonio kapo. Jau išsigandau. Akmuo išlikęs, matyt, paminklinis. Priėjimo nėra – kapas prie kapo. Janonis prie tako. O kai nuėjau ten, kur reikės jį perlaidoti... Viskas įgriuvę, pastatytas paminklas, o pavasarį, kai pašalas ėjo, viskas į duobę nuslinko. O aš vienas, plikom rankom. Skambinu į Vilnių, kad sulaikytų delegaciją, nes viską reikia statyti iš naujo. „Kaip sugriuvę? Ten nėra kam sugriūt.“ Na, na. Tik trimetrinė stela stovėjo, ir viskas. Sulaikyt delegacijos negalėjo.
Buvo toks Vitolis, Leningrado skyriaus vedėjas, nuėjau pas jį ir sakau – reikia pagalbos. Ir visą savaitę kiekvieną rytą važiuodavau kaip į darbą į kapines. Paskui – klausimas, o kaip perlaidoti: „Ar turit popierių iš sveikatos apsaugos ministerijos?“ Pasirodo, ne taip paprasta perkelti palaikus, palaidotus daugiau nei prieš dvidešimt metų. O jau turi atvažiuot lietuvių delegacija, kurioje – na, tik Eduardo Mieželaičio trūko. Buvo Justinas Marcinkevičius, Bronius Pranskus-Žalionis, buvęs „Priekalo“ redaktorius...
Aš jau juos sutikau, į viešbutį palydėjau. Bet Pranskaus-Žalionio į viešbutį nepriima. Kodėl? Administratorė pakvietė vyresnę, ta vyresnė dar vyresnę, ta dar... Galų gale pasiveda mane į šalį. Kame reikalas? „Klausykit, jis iš lagerio tik grįžo...“ – „Na, ir kas?“ Aiškinu, kad tai mūsų garsus rašytojas, revoliucionierius ir panašiai... „Na, mes tikim, bet jo pasas su žyma. Mes negalim jo priimt.“ Tai paskui teko dar aukščiau kreiptis, aiškintis, kas darosi.
Tai vyko, kai jūs dar CK skyriuje dirbot...
Taip, čia kai dar „aukščiau“, Kinematografijos komiteto pirmininku buvau. Atsimenu istoriją su Kavecku (Konradas Kaveckas (1905–1996) – kompozitorius, ansamblio „Lietuva“ vadovas – R. P.). Čia tai aš piemuo pasirodžiau. Skundžiasi „Lietuvos“ ansamblis, rašo skundus, kad choras atlieka tik jo dainas. Geros dainos, nieko nepasakysi. Bet skundai. Kiti kompozitoriai nepatenkinti.
Tai gal jie teisūs?
Jie, žinoma, teisūs, kitaip ir kalbos nebūtų. Bet, supranti, Kaveckas, na, eina, gražus, žilas. Visi jį žino, o čia piemuo sėdi, dvidešimt penkių metų, ir jam nurodinės, ką jo ansamblis turi dainuot, ką jis „turi“. Tada mes su Banaičiu susipykom. Sakė, kad aš karščiuojuosi. Bet Banaitis pasirodė aukščiau visa ko, vėliau – mane pasikvietė, sakė, žiūrėk, saugokis, čia pas mus dabar atvažiavo „grupė draugų“, kuri purto visą kultūrą, ieško, kur tie kenkėjai, nacionalistai. Banaitis, duok Dieve jam dangų, ateidavo ir mokydavo, kaip gyvent ir dirbt.
O kinematografininkai mėgo skundus rašyti, kai dirbot komitete?
Ne, jie mėgdavo ateit ir kalbėtis. Jie gudresni. Šneku su tavimi ir negalvoju, kuo baigsis. Vis lemputė užsidega: „Pavojus, pavojus“, bet visą gyvenimą iš liežuvio duoną valgiau, tai negaliu jo negerbt. O paskui išėjau iš komiteto. Kodėl? Taigi blogi filmai buvo! Taip Šimkui atrodė... Paskui Lozoraitį irgi išgrūdo...
